Nesvarbu, kad rašau eilėraščius – tave aš išgydysiu(1)

Lietuvos medicinos bibliotekoje vykusioje medikų poezijos šventėje „Tos birželio purpurinės rasos“ dalyvavo eiles rašantys medicinos darbuotojai iš visos Lietuvos – nuo Klaipėdos iki Anykščių ir nuo Šiaulių iki Šakių. Ši kasmetinė poezijos šventė rengiama nuo 1969 m. Tiesą sakant, jei nežinotum, kas skaito eiles, drąsiai galėtum pamanyti, kad išraiškingi poetai ar impulsyvūs aktoriai – bet ne, šitie žmonės kadaise gydė ar dabar tebegydo mūsų kūnus, kartu vis pakylėdami mūsų dvasią. Portalas pakalbino kai kuriuos medikų poezijos šventės dalyvius.

Reklama

„Žmogus savo prigimtimi – keistas gyvūnas, talpinantis savyje žemišką pragarą ir dievišką dangaus ilgesį, neleidžiantį jam nurimti, nuolatos besiveržiantį į gėrio ir grožio šviesą. Gal todėl šis nenusakomas troškimas ir pagirdo kasdienybės suskaldytą sielą. Aš nežinau, kaip užgimsta daina, kaip užgimsta eilėraštis. Jie paprasčiausiai ateina kaip slėpinys, kurį gali pajausti net ir sužvarbusia širdimi. Poezija – lyg paparčio žiedas, nežinai, pražydės ar ne, ar suspindės tos birželio purpurinės rasos“, – šventę pradėjo renginį vedęs ekspresyvusis, humoro nestokojantis doc. dr. Algimantas Jasulaitis, V. Kudirkos medikų literatų draugijos pirmininkas, teismo medicinos ekspertas, gydytojas, dėstytojas, redaktorius.

Profesijos pasirinkimą lėmė pažadas

Šiuo metu gydytoja oftalmologė Dalia Milukaitė-Buragienė dirba Jonavos ir Vilkaviškio ligoninėse, nors jau rašė nuo vaikystės ir svajojo tapti žurnaliste ar literate.

„Kartu viename suole sėdėjau su mergaite, kuri blogai matė. Aš jai pažadėjau: „Nesvarbu, kad aš rašau eilėraščius, tavo akis išgydysiu“. Ir aš pažadą tesėjau,“ – kodėl pasirinko mediciną, o ne poeziją, portalui pasakoja D. Milukaitė-Buragienė. Ir gydytoja padarė viską, kad jos draugė neliktų akla.

„Teisingai pasirinkai, tu mane išgydei, – dabar sako oftalmologei draugė. – Jei būtum pasirinkus žurnalistiką, kaip ketinai, man nebūtum padėjusi. O juk kaip medikė visada galėsi eilėraščius rašyti“.

Kai išeina pacientas – kyla eilėraštis

D. Milukaitė-Buragienė sako, kad nė karto nesigailėjo, nemanė apsirikusi, jog tapo gydytoja. Ji labai myli darbą ir žmones.

„Mano įkvėpimas yra kiekvienas ateinantis žmogus su savo istorija, negalia ar džiaugsmais. Kai išeina pacientas, man kyla eilėraštis, dažnai – akrostichas (eiliuotas tekstas, kurio eilučių pirmosios raidės, skaitant nuo viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį. - Aut. past.) Aš labai juos mėgstu, jau parašiau per šešis šimtus, net tapau Lietuvos jų rekordininke“, – prisipažįsta gydytoja ir poetė, išleidusi ne vieną poezijos, akrostichų rinkinį ar knygą vaikams, taip pat šešias garsines poezijos ir dvi knygas Brailio raštu. Ji taip pat yra daugelio poezijos pavasarių ir premijų laureatė.

Įkvėpimo žmogus

Eufrozina Jurevičiūtė-Kocienė-El-Khatib dirba medicinos felčere Guostagalyje. Be to, ji kuria eiles, vaidina spektakliuose ir dalyvauja politikoje. Be galo mėgsta savo darbą, bet be poezijos – taip pat negali.

„Neramus žmogus esu“, – apie save juokauja medikė, svajojanti išleisti savo poezijos rinkinį. Ji prisimena savo pirmąjį eilėraštį penktoje klasėje – jis buvo apie pavasarį.

„Tačiau eilėraščiai gimė tada, kai baigiau medicinos mokyklą ir pradėjau dirbti su žmonėmis. Situacijos išprovokuoja, pamatai patirtį – gimsta eilėraštis. Tai nėra žodžių dėliojimas, kiekvienas eilėraštis turi savo prigimtį. Tarkime, kaip gimė eilėraštis „Amžinas ieškojimas tiesos“. Šalia mano kabineto, už sienos, dirbo socialinis darbuotojas. Buvo diena, kai visi ėjo pašalpų. Jie buvo nepatenkinti, kažką kaltino. Ir parašiau: „Vis atrodys, kad kiti kalti iškeičiant vasarą į žiemą baltą“. Žinoma, čia – metafora. Bet būna, kad einu keliu, gimsta eilės, sustoju ir rašau, kartais ir ant laikraščio skiautės, nors dažniausiai turiu užrašų knygelę. Esu įkvėpimo žmogus. Jei sakytų parašyti kokiai progai – neparašyčiau nė eilutės. Turi būti iš širdies, dėlionių nedėlioju, žodžių nebraukau, o sėdu ir užrašau atėjusias mintis“, – kūrybos paslaptimis pasidalino felčerė, pridūrusi, kad įkvėpimas gali ateiti ir kasdien, ir nesilankyti mėnesį.

Gydytoja tapo dėl mamos

Gydytoja akušerė ginekologė, vėliau tapusi dietologe, doc. dr. Laisvūnė Petkevičienė medikės kelią pasirinko tik dėl mamos: ji maniusi, kad ši profesija bus reikalinga visais laikais.

„Bet aš tikrai nė karto nesigailėjau, pasirinkusi šį kelią. Juk aš vis tiek galiu rašyti. Matyt, čia Šliūpų (gydytojų, literatų, visuomenininkų) genai“,– juokauja L. Petkevičienė, V. Kudirkos medikų literatų draugijos, Lietuvos samariečių bendrijos, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narė, daugkartinė medikų „Poezijos pavasario“ nugalėtoja.

Paklausta, kaip ji rašanti savo eiles, gydytoja nustebo: „Tai kada ateina jos, ir užrašai“.

Įkvepia išvykos

Rita Bijeikytė-Gatautė, paklausta, kokia jos specialybė, nusijuokė: „Žinot, su manimi yra sudėtinga. Pradėjau dirbti Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje slaugytoja. Paskui dirbau darželio procedūriniame kabinete. Vėliau – klinikine psichologe priklausomybių centre. Teko persikvalifikuoti, tapau socialine darbuotoja, kuria jau dirbu dešimt metų. O galiausiai esu ir poetė“, – juokiasi energingoji klaipėdietė.

Ji pasakoja, kad jos mokytojai Jonas Verbušaitis, Pranas Samulionis manė, jog ji pasirinks filologės kelią.

„Žinoma, jie mane įkvėpė ir skatino. Mama norėjo, kad tapčiau medike. Bet juk ir dabar galiu rašyti. Neblogai per dešimt metų parašyti šešias knygas? – vėl juokiasi R. Bijeikytė-Gatautė. – Rašau įvairiausiomis temomis. Didžiausią įtaką man turi ekskursijos, išvykos, bendravimas su įdomiais žmonėmis – grįžusi būtinai parašau. Tos akimirkos skatina naujas galimybes ir dovanas. Įžengusi į metų aukštumas, kasdien stebiuosi, kad galima šitaip įdomiai ir linksmai gyventi. Už tai ir dėkoju Dievui, žmonėms ir likimui“.

Berniukas nuo Dubysos

Buvęs chirurgas Juozas Mickevičius pasakoja prie operacinio stalo pradirbęs 40 metų. „Aktyvus buvau, iš viso 6 ar 7 tūkst. operacijų padariau“.

Ir tik išėjęs į pensiją atsidėjo poezijai, dabar aktyviai dalyvauja įvairiuose poezijos pavasariuose, literatų ir kituose kultūriniuose renginiuose. Jau išleido šešias poezijos rinktines, spausdintas šešiolikoje almanachų.

„Rašau apie gamtą, Raseinius, Ariogalą, tėvynę, meilę, daug ką. Žinot, mane dėl tų romantiškų eilėraščių juokaudami kolegos dabar vadina berniuku nuo Dubysos. Bet negaliu sakyti, kad aš rašau. Ne. Kai atsiunčia Dievulis, man belieka tik užrašyti. Kartais daugiau atsiunčia, kartais – mažiau. Bet juk negali neužrašyti! O poezija tikrai daug ką man reiškia. Senatvėje stimulas yra. Sakykit, ar mane būtų čia, į šį renginį pakvietę, jei nerašyčiau?“ – retoriškai šypsodamasis paklausė buvęs chirurgas.

Be eilių apie Dubysą, J. Mickevičius padovanojo medikams humoristinį eilėraštį „Daktaro laiškas“:

Ilgus laiškus rašyti ne laikas,

Kai metus jau senatvė skaičiuoja.

Užsieniniai protezai dar laiko

Tiktai kartais neklauso jau kojos.

Širdyje įsitvirtinę stentai,

Nuo tablečių skrandelis streikuoja

Ir žarnynas prie jų nepripranta –

Lyg balandis per dieną burkuoja.

Na, ir šiaip jau visokie skausmeliai

Dieną naktį visai nenutyla.

Iškentėti daug tenka seneliui,

Kai lyg mėnuo gyvenimas dyla.

Daraisi žmogelis kuprotas,

Kai nusėda į stuburą druskos.

Belieka džiaugtis, kad laikosi protas,

Vyriškumą palaiko petruškos.

O tada ir sapnuojas jaunystė,

gegužinės ir kvepiantis šienas.

Kai sklerozė žmonėms išsivysto,

tai vaikyste mes kvepiam kiekvienas.

Vaikštau aš, kada nepučia vėjas,

nusipirkti juk reikia kefyro.

Tad baigiu savo laišką, mielieji,

„Tvirtas būdas“, – parašė jums vyras.