Atšilus orams, į trasas ir parkus grįžta dviratininkai – nuo pirmąkart pedalus minančių pradedančiųjų iki adrenalino mėgėjų, bandančių jėgas ekstremaliose trasose. Vis dėlto su didėjančiu srautu neišvengiamai auga ir traumų bei nelaimingų įvykių apimtys. Ekspertai atkreipia dėmesį: saugumas – ne tik įranga, bet ir sprendimai, kuriuos priimame kiekvieną kartą mindami pedalus.
„Saugumas prasideda nuo pasiruošimo – fizinio, psichologinio ir techninio. Apšilimas, tinkamos apsaugos priemonės, tvarkingas dviratis, treniruoti refleksai ir sveikas savo galimybių vertinimas. Visa tai gali lemti, ar iš trasos grįšite su šypsena, ar su mėlyne“, – sako Ekstremalaus dviračių sporto asociacijos prezidentas Augustinas Kasinskas.
Jam pritaria ir draudimo bendrovės BTA Asmens draudimo žalų skyriaus vadovė Irina Paleckienė. Anot jos, dažniausiai važiuodami dviračiu susižeidžia vaikai ir jaunimas, bet sunkiausias traumas patiria senjorai.
„Jaunimas dažnai nukenčia dėl rizikingo elgesio, pernelyg didelio greičio ir eismo taisyklių nesilaikymo. Vaikai – dėl to, kad dar nemoka tinkamai įvertinti pavojų“, – aiškina I. Paleckienė.
Pasirengti ir fiziškai, ir psichologiškai
Anot A. Kasinsko, norint išlikti saugiam važiuojant dviračiu, būtina pasirūpinti ne tik apsaugomis, bet ir visu pasirengimu – tiek techniniu, tiek fiziniu. Pirmiausia, dviratininkas turėtų objektyviai įvertinti savo įgūdžius ir rinktis trasas bei tempą pagal savo lygį.
„Būtina dėvėti apsaugas – šalmą, kelių, alkūnių, krūtinės ar nugaros apsaugas, pirštines – bei pasirinkti patogią, judesių nevaržančią aprangą. Ne mažiau svarbi ir dviračio techninė būklė: tinkamas padangų slėgis, sureguliuoti amortizatoriai, gerai veikiantys stabdžiai ir tvirtai laikantys komponentai – kiekviena smulkmena gali turėti didelės reikšmės“, – tikina Ekstremalaus dviračių sporto asociacijos prezidentas.
Jis priduria, kad saugiam važiavimui taip pat reikalingas fizinis pasiruošimas – ištvermė, koordinacija, greita reakcija. Ekstremalių trasų atveju – ir psichologinis stabilumas.
„Saugumą garantuoja gebėjimas susikaupti, įvertinti riziką, išlikti šaltakraujišku. Galiausiai – įgūdžių lavinimas. Važiavimo technika turi būti nuolat tobulinama, o naujos trasos įveikiamos palaipsniui – tik taip išvengiama neapgalvotų sprendimų ir traumų“, – patarimais dalijasi A. Kasinskas.
Sąmoningumas auga
A. Kasinskas atkreipia dėmesį, kad net ir profesionalūs dviratininkai remiasi labai paprasta, bet efektyvia saugumo taisykle.
„Pirmiausia – susipažįsti su trasa, tada pakartoji ją dar kartą, ir tik tada važiuoji visu tempu. Tai padeda išvengti traumų ir formuoja atsakingą sportinį požiūrį“, – tikina jis.
A. Kasinskas dalinasi, kad Lietuvoje dviratininkų bendruomenė auga, o kartu su ja – didėja ir sąmoningumas. Tam išskirtinį dėmesį skiria ir jo vadovaujama organizacija, kuri deda pastangas, jog miestuose atsirastų daugiau trasų, kuriose sportuoti galėtų tiek pradedantieji, tiek profesionalai.
I. Paleckienė tam pritaria pabrėždama, kad ne mažiau svarbi nuo traumų apsauganti priemonė yra kultūra kelyje.
„Tiek dviratininkams, tiek kitiems eismo dalyviams labai svarbus tarpusavio supratimas ir pagarba. Jei kiekvienas elgsimės atsakingai, traumų bus gerokai mažiau“, – įsitikinusi draudimo bendrovės atstovė.
Nuo nubrozdinimo iki lūžio
Pasak A. Kasinsko, dviratininkai dažniausiai patiria nubrozdinimus ar sumušimus. Vis dėlto jis pastebi, kad ekstremalesnėse situacijose traumos gali būti kur kas rimtesnės. Pasitaiko lūžusių kaulų, plyšusių raiščių, o po jų laukia ilga reabilitacija ar net psichologiniai barjerai prieš sėdant ant dviračio.
„Be fizinės reabilitacijos, neretai prireikia ir psichologinio darbo – ypač sportininkams, kurie siekia sugrįžti į ankstesnį lygį ar net jį viršyti. Pasitikėjimo savimi atstatymas po sunkios traumos yra ilgas, bet labai svarbus procesas“, – tikina dviratininkas.
I. Paleckienė priduria, kad nors dažniausiai fiksuojami sužalojimai yra lengvi, bet pasitaiko ir sudėtingų traumų.
„Dviratininkų sužalojimai gali būti labai skirtingi – nuo lengvų nubrozdinimų iki rimtų lūžių ar net galvos traumų. Vis dėlto dažniausiai fiksuojame galūnių sumušimus, įbrėžimus bei rankų lūžius“, – sako ekspertė.