Net švariausiuose namuose apstu dulkių erkučių: kam jos kelia grėsmę?

Kad ir kokią idilišką švarą palaikytume savo namuose, juose vis tiek bus akimis nematomų organizmų – dulkių erkučių. Vos 0,01 milimetro dydžio voragyvių išvengti beveik neįmanoma – jų apstu patalynėje, užuolaidose, kilimuose, spintose ir net knygų lentynose. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, net 70 proc. su kvėpavimo takais susijusių alergijų sukelia būtent šie mikroorganizmai. Sveikatos priežiūros tinklo „Antėja“ vaikų alergologė Ineta Dulinskienė pranešime žiniasklaidai paaiškina, ko imtis pasireiškus pirmiesiems alergijos požymiams ir kaip sumažinti dulkių erkučių viešpatavimą namų erdvėse.

Reklama

Namų dulkių erkutės – tai mikroskopiniai, bene perregimi organizmai, sukeliantys alergines reakcijas net daugiau nei 400 mln. viso pasaulio gyventojų. Paprastai alergija šiems „nematomiems“ voragyviams pasireiškia čiauduliu, sloga, akių niežėjimu, ašarojimu ar paraudimu, perštinčia gerkle bei kosuliu. Tačiau kai kurie žmonės, ypač sergantys astma, patiria sudėtingesnius alergijos simptomus: sunkumą kvėpuojant, krūtinės spaudimą ar skausmą, kosulio priepuolius bei miego trikdžius.

„Alergiją dulkių erkėms turintys pacientai labai dažnai mano, kad yra alergiški dulkėms. Jie tai pastebi iš staiga atsiradusių simptomų kai, tarkime, apsiklojama spintoje ilgai pabuvusia antklode ar apsivilkus ilgai nedėvėtą drabužį, atliekant namų ruošos darbus, keičiant patalynę, lankantis senesniuose pastatuose ar netgi bibliotekoje. Viename kvadratiniame metre ne vilnonės medžiagos kilimo gali veistis net 100 tūkst. dulkių erkių“, – pasakoja gydytoja.

Turintiems antrinių sveikatos sutrikimų – situacija tampa sudėtingesnė

I.Dulinskienė pastebi, kad prasidėjus šildymo sezonui ir dažniau laiką leidžiant uždarose patalpose, alergija šiems voragyviams dar labiau paūmėja, pablogindama ne tik kvėpavimo takų ligomis sergančiųjų, bet ir atopinį dermatitą turinčių žmonių sveikatos būklę. Pastariesiems pasireiškia į vabzdžių įgėlimus panašūs bėrimai, kai kuriose vietose oda gali tapti rausvesnė, išbalusi ar įgauti pilkšvą atspalvį.

„Gerokai atvėsus orams ne tik paūmėja alerginis rinitas, bet galima sutikti ir pacientų, kurie kreipiasi dėl įvairaus pobūdžio atsiradusių bėrimų. Kadangi daugelio alerginių reakcijų simptomatika yra gana panaši, tokiais atvejais diagnozuojant tenka diferencijuoti tarp parazitų sukeltų susirgimų, infekcinių ligų ir odos uždegiminių ligų. Vizualiai įvertinus paciento odos būklės pokyčius neretai tampa aišku, kas sukėlė simptomus, tačiau jei asmuo serga atopiniu dermatitu, taip pat jei įtariama ir antrinė alergija, pavyzdžiui, maisto produktams, gyvūnams ar (šiltuoju metų laiku) žiedadulkėms – būtina pasitelkti tam tikrus tyrimus.

Dažniausiai atliekamas specifinis imunoglobulino E tyrimas iš kraujo mėginio ar odos dūrio mėginiai su įkvepiamaisiais alergenais. Jei pacientas turi ir kitų nusiskundimų, tarkime, nosies užgulimą, čiaudulį, slogą, kartu atliekamas ir nosies sekreto citologinis tyrimas“, – sako gydytoja I. Dulinskienė.

Alergija nėra nuosprendis

Gydytoja paaiškina, kad kalbant apie alergiją, dažnai galima išgirsti terminą „alergijos maršas“. Tai tam tikrame gyvenimo tarpsnyje pasireiškiantis alerginis susirgimas, pavyzdžiui, kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje vargina maisto alergija ar atopinis dermatitas; ikimokyklinio amžiaus vaikams didėja įsijautrinimas dulkių erkutėms, gyvūnams, todėl susergama astma; paauglystėje – žiedadulkėms, tad susergama alerginiu rinitu.

„Kaip ir didžioji dalis alergijų, alergija namų dulkių erkutėms nėra nuosprendis – bėgant metams žmogaus organizmo reakcija į alergenus keičiasi, tad vienos alergijos gali dingti, o kitos – atsirasti. Kai atliekami tyrimai parodo alergiją dulkių erkėms, žmonių kasdienybė palengvėja, nes yra būdų erzinantiems simptomams sumažinti bei treniruoti organizmą mažiau reaguoti į alergeną. Vis dėlto ši alergija nėra išgydoma, todėl jei ji nedingsta savaime, tenka atitinkamai keisti tiek savo namų aplinką, tiek įpročius, tiek taikyti gydymą“, – paaiškina gydytoja.

Kalbėdama apie kvėpavimo takų alerginius susirgimus specialistė pabrėžia, kad nesiimant gydymo alerginis rinitas gali ženkliai pabloginti kvėpavimo funkciją. Pacientai taip pat tampa kur kas imlesni tiek viršutinių, tiek apatinių kvėpavimo takų infekcijoms: kartojasi pūlingos slogos, adenoiditas, obstrukcinis bronchitas, pneumonija, dažniau pasireiškia astmos paūmėjimai. Visgi gydytoja akcentuoja: skyrus tinkamą gydymą, pacientų ir jų šeimos gyvenimo kokybė ženkliai pagerėja.

Ko imtis, susidūrus su varginančiais simptomais?

„Labai svarbu savalaikis gydymas. Kai nustatoma alergija namų dulkių erkutėms, visų pirma siekiama sumažinti jų kiekį pacientą supančioje aplinkoje. Stengiamasi sumažinti drėgmę gyvenamose patalpose iki 50 proc., mat šie voragyviai nemėgsta sauso ir šilto klimato. Siūloma naudoti antklodes ir pagalves su sintetiniu užpildu ir skalbti jų užvalkalus karštoje, 60-ies laipsnių temperatūroje, kad erkutės žūtų. Namų erdvėse taip pat patariama vengti kilimų, naktinių užuolaidų, knygų lentynų, minkštų žaislų ir visus namus reguliariai valyti drėgnuoju būdu.

Žinoma, alergiją turintiems asmenims būtini geriamieji vaistai, specialūs purškalai į nosies landą ar inhaliatoriai. Taip pat taikoma specifinė imunoterapija, kurios metu sumažinamas jautrumas tam tikriems alergenams ir pakeičiamas organizmo imuninis atsakas, minėtu atveju – namų dulkių erkėms. Tai ilgas, tačiau labai veiksmingas gydymo procesas, kada pacientui mažais kiekiais periodiškai duodama alergeno tol, kol imuninė sistema prie jo pripranta. Visą gydymo eigą turi sekti gydytojai specialistai, tačiau pabaigus imunoterapijos kursą – alergija nebesugrįžta“, – užtvirtina I. Dulinksienė.

Gydytoja priduria, kad nors tokių alergenų, kaip dulkių erkutės, daugeliui išvengti nepavyks, labai svarbu laiku atpažinti simptomus ir jų neignoruoti. Šiuolaikinė medicina pacientams siūlo ne tik greitai atliekamus tyrimus, bet ir gausybę simptomų palengvinimo ar gydymo būdų, kurie ne tik užkirs kelią nemaloniems organizmo pojūčiams, bet ir leis išvengti alerginių paūmėjimų, kurie kai kuriais atvejais gali būti itin pavojingi.