Netikėta meilės hormono - oksitocino funkcija: nerimas ir baimė dėl ateities
Oksitocinui niekad netrūko žiniasklaidos dėmesio. Painų vaidmenį psichologiniuose procesuose turinčios medžiagos pavadinimų būta įvairių: meilės hormonas, draugystės, moralės, pasitikėjimo molekulė. Rezultatai, paskelbti žurnale „Nature Neuroscience“, praplės mūsų supratimą apie šį svarbų junginį.
Psichologinės oksitocino savybės visada buvo įdomesnės nei fiziologinės (gimdos sienelių susitraukimo bei pieno gamybos skatinimas). Naujo tyrimo autoriai taip pat nagrinėjo būtent psichologinius oksitocino veikimo aspektus. Mokslininkų gauti rezultatai buvo visiškai netikėti. Northwestern Medicine® atliktas tyrimas pirmą kartą atskleidė, kad oksitocinas sukelia ilgalaikį nerimą ir baimę dėl ateities.
„Oksitocinas pastaruosius dešimtmečius buvo žinomas dėl gebėjimo malšinti stresą. Naudodami naujovišką gyvūnų modeli parodėme, kokiu būdu ir kurioje centrinės nervų sistemos vietoje oksitocinas sustiprina baimę“, – teigė pagrindinė tyrimo autorė doktorantė Yomayra Guzman.
Mokslininkų teigimu oksitocinas sustiprina socialinių, tarpasmeninių įvykių atmintį. Esant pakankamai stipriam neigiamam emociniam stimului, prisiminimai formuojasi geriau. Vadinasi, molekulė gali būti ta priežastis, dėl kurios negalite pamiršti vaikystėje ar prieš kelis metus patirtų skaudžių emocinių sukrėtimų. Šiuo metu vykstantys tyrimai nagrinėja ir tikėtiną atitinkamai priešingą hipotezę, jog oksitocinas gerina ir stiprių teigiamų stimulų prisiminimus.
Tyrimo išvada gauta remiantis kelių įdomių eksperimentų su pelėmis rezultatais. Pirmasis įrodė oksitocino vaidmenį stiprinant skaudžius prisiminimus, o antrasis – vystantis nerimui ir baimei dėl ateities.
Pirmojo eksperimento metu buvo naudojamos trys grupės pelių, turinčių skirtingą oksitocino receptorių kiekį. Visos trys grupės narvelyje susidūrė su agresyviomis pelėmis, buvo iškeltos ir po 6 valandų vėl sugražintos. Paaiškėjo, kad oksitocino receptorių neturinčios pelės agresyviųjų pelių nebijojo, o pelės su receptorių pertekliumi kaip įmanydamos jų vengė.
Antrojo eksperimento pradžia sutapo su pirmojo, tačiau po 6 valandų pelės nebuvo sugražintos pas agresyvias peles. Kitoje dėžėje jos patyrė nestiprų, trumpą elektros šoką. Po 24 valandų gražintos į tą pačią dėžę receptorių neturinčios pelės jautėsi ramiai, o pelės su receptorių pertekliumi buvo ypatingai baikščios, nervingos.
Taip yra todėl, kad po 6 valandų oksitocinas aktyvina svarbią signalus perduodančią molekulę, kuri savo ruožtu stimuliuoja neuronus smegenų srityje, vadinamoje šonine pertvara (angl. lateral septum). Būtent šia dalimi keliauja dalis baimės signalų.
Tyrimo vyriausioji autorė profesorė Jelena Radulovic tikisi, kad dvigubo oksitocino vaidmens mažinant ir stiprinant nerimą supratimas leis užtikrinti geresnį kuriamų nerimą mažinančių vaistų veikimą. Kaip tik šiuo metu vyksta klinikiniai tyrimai, kurių metu stebimas oksitocino veiksmingumas malšinant nerimą.
Mokslininkų rezultatai leidžia pamąstyti apie galimą šio naujai atrasto mechanizmo svarbą žmonių santykiams. Šalia esantys žmonės gali ir padėti, ir nuraminti sprendžiant nerimą keliančias problemas, o meilė artimiesiems bei baimė jų netekti visada žengia koja kojon. Tad nebūtų keista, jei nerimą sukeldamas oksitocinas skatintų plėtoti ir įtvirtinti malonius ir šiltus santykius su mus supančiais asmenimis.
Simonas Jesmanas,
Susiję straipsniai
