Niekas nenorėjo gerti, arba Ko nepasako Karbauskis

Turbūt dažnas, šiek tiek besidomintis politikos istorija, žino, kad norėdamos valdyti mases vyriausybės (plačiąja prasme) sukuria išorines ar vidines grėsmes. Iškilus grėsmei, žmonės lengviau atsisako savo laisvių, deleguoja vyriausybei daugiau teisių ir net pateisina represijas prieš tam tikrus, keliančius grėsmę, visuomenės sluoksnius.

Reklama

Vargu ar žmonės net spėjo susigaudyti, kai pavasarį atsirado GRĖSMĖ – Tauta baigia prasigerti! Pagal visus politologijos kanonus atsirado ir mesijas – Karbauskis &Co. Keista tik, jog tai pražiūrėjo Patriarchas, didžiausias Grėsmių žinovas.

Buvo net pateikti neatremiami argumentai – anot kažkokių tyrimų, mes išgeriame daugiausiai absoliutaus alkoholio vienam gyventojui pasaulyje. Na, jei ne daugiausiai, tai bent jau antri po Rusijos.

Perskaičiau ir apsižvalgiau aplinkui. Aš negeriu, mano giminaičiai negeria, mano kaimynai negeria, mano draugai negeria, mano bendradarbiai negeria. Bet kažkur juk yra tas „vidutinis statistinis girtuoklis“, kuris daro mus pasaulio čempionais?

Žurnalistai skaičių (berods 14 litrų gryno alkoholio) pasigavo ir išpopuliarino. Tačiau niekas neuždavė klausimų vyriausybei, o kas ir kokiu būdu gavo šį skaičių? Atrodytų paprasta: visas šalyje parduotas (ar suvartotas?) alkoholis perskaičiuojamas į absoliutų alkoholį ir padalinamas iš kažkokio skaičiaus (turbūt gyventojų?).

Štai čia ir prasideda pats įdomumas. Ar mūsų tiriamosios žurnalistikos apologetai (jei tokių yra) domėjosi, kaip buvo apskaičiuoti tie 14 litrų? Koks gyventojų skaičius buvo imtas? 2,9 milijono? Na taip, šiuo metu tiek Lietuvoje gyvena. Tačiau 0,6 mln. emigrantų nenumirė. Jie išvažiavo į Angliją ir Norvegiją, kur brangus alkoholis. Jie grįžta atostogų į Lietuvą ir iki soties geria su senais draugais, jie gabenasi į savo naująsias tėvynes tiek alkoholio, kiek paveža ir kiek leidžia tų šalių įstatymai. Taigi, kur patenka šis alkoholis? Dalinamas tiem 2,9 milijono ar kažkaip kitaip? Jei taip, tai kaip? Toliau, Lietuvą kasmet aplanko apie 4 mln. turistų. Vieni jų (britai, vokiečiai, skandinavai) be saiko vartoja alkoholį kavinėse ir restoranuose; kiti (pvz., baltarusiai) tempia dėžėmis namo. Į kokią statistiką patenka šis alkoholis? Tiems patiems 2,9 milijono? Ar kaip nors kitaip skaičiavo? Jei kitaip, tai labai norėčiau pamatyti skaičiavimo metodiką.

Kitas dėmuo – grynasis alkoholis – ne mažiau įdomus. Tūlas tiriamosios žurnalistikos atstovas turėjo paklausti, o kokia gi struktūra to grynojo alkoholio? Kokia dalis jame pigios degtinės ir brangios degtinės, pigaus brendžio ir konjako, silpno alaus ir stipraus alaus, spirituoto vyno (rašalo) ir markinio vyno, pigaus putokšlio ir šampano? Manau, kažkurie valdžiažmogiai šiuos duomenis turi, tik kažkodėl neskelbia. Juk, jei paaiškės, kad 95% grynojo alkoholio sudaro pigi degtinė, stiprus alus ir „rašalas“, tai represijos prieš markinio vyno, konjako ir šampano mėgėjus yra ne tik beprasmės, bet ir niekuo nepateisinamos.

Tiesa, neseniai sušmėžavo skaičius, jog 25% suvartojamos degtinės sudaro naminė. Nežinau, iš kur paimtas šis skaičius, bet jei jis teisingas, tai nepadės Mesijui nei valstybinės parduotuvės, nei kitos represijos prieš padorius vartotojus. Naminukės vartotojai jų tiesiog net nepastebės.

Ne mažiau įdomus tiriamosios žurnalistikos profesionalui turėtų būti ir geografinis „grynojo alkoholio“ pasiskirstymas. Kurie miestai, rajonai ar savivaldybės labiausiai prasigėrę? O gal bijoma aptikti, kad miestelyje, kur sunkiai rasi blaivą žmogų, oficialūs degtinės pardavimai artimi nuliui? Tokiu atveju jokios represijos čia nepadės, bet juk reikia su kažkuo kovoti?

Tiesa, tokių kovų istorija gan iškalbinga. 1914 metais caras Nikolajus II įvedė sausąjį įstatymą, dėl to neteko ne tik sosto, bet ir gyvybės. 1984 metais caras Gorbačiovas pradėjo nemokšišką blaivybės kampaniją, kuri kainavo jam sostą ir vos nekainavo gyvybės. 10 metų prohibicijos JAV niekaip nepaveikė girtavimo, tačiau paklojo pamatus mafijai. Alkoholio prekybos suvaržymai Skandinavijoje nė kiek neatpratino žmonių gerti, - vos pakliuvę ten, kur alkoholis prieinamas, jie prisigeria iki sąmonės netekimo. Taisyklė yra viena. Įvedus valstybinį alkoholio monopolį, žmonės nenustoja gerti, o pinigai pereina į pogrindį. Turint omenyje, kad iš alkoholio surenkama apie 26% visų akcizų, nesunku numanyti, kas bus įvedus valstybinį monopolį. Taigi, jei kam nors neaišku, ką daryti, tai bent jau turėtų būti aišku, ko nedaryti. Nors iš represinių struktūrų kilusiam premjerui kaži ar gali ateiti į galvą kokių nors gilesnių minčių.

Išties, o ką daryti? Taigi giedame „Iš praeities tavo sūnūs...“, tik nereikia iki Vytauto kapstyti. Receptas daug arčiau, XIX a. viduryje, Valančiaus blaivybės sąjūdis. Neturėdamas jokių administracinių svertų, vien tik savo moraliniu autoritetu jis beveik sužlugdė Kauno gubernijos degtinės pramonę, valdžiai net teko uždrausti šią veiklą. Šiandien visuomenė labiau susisluoksniavusi ir moralinių autoritetų, matyt, bus ne vienas, bet kelias, kuriuo eiti, juk visiškai aiškus.

Taigi, mieli tautiečiai, pagalvokime, ar nežinia iš kur atsiradusi grėsmė „14 litrų absoliutaus alkoholio vienam gyventojui“ yra pakankamas pagrindas leisti ir toleruoti valdžios represijas prieš savo piliečius ir jų ekonominę veiklą?