Norint įveikti silpnumą, knygos apie sėkmę nepadės

Knygos apie sėkmę per daug euforiškos, todėl jas skaitant atrodo, kad užtenka pasiraitoti rankoves, nors iš tiesų taip nėra. Taip LRT RADIJUI sako psichologas psichoterapeutas Robertas Petronis. Anot jo, jei žmogus nori įveikti neigiamus jausmus, jam savęs reikia paklausti, ar jis gali sau leisti taip jaustis. Tuomet, teigia psichologas, žmogus priims ir savo silpnumą, apie kurį žmonės paprastai sunku kalbėti ar net pripažinti, kad jie kartais jaučiasi silpni.

Reklama

– Žmogiškasis silpnumas – apie ką mes kalbame? Ar tai savo galimybių, ribų nežinojimas? Keliami pernelyg aukšti reikalavimai sau?

– Iš tikrųjų tai labai susiję su reikalavimais, lūkesčiais. Ko gero, neišeitų pasakyti apibrėžimo, kas yra silpnumas, nes tai, ką laikome silpnumu, gali labai skirtis vienam ar kitam žmogui. Paprastai man tai siejasi su pažeidžiamumo išgyvenimu, su savęs, kaip pažeidžiamo, nevertingo išgyvenimu. Tai siejasi su nesėkmės patirtimi, pralaimėjimu, išgyvenimu. Manau, visi be jokių išimčių patiriame akimirkas, laikotarpius, periodus, kai jaučiamės silpni. Klausimas – ką mes tuomet darome, kai taip jaučiamės?

– Ar silpnumas šiandien dažnai gali būti traktuojamas ir suvokiamas kaip tam tikras ištižimas, liga, negalia gyventi?

– Tas žodis „ištižimas“ iš karto neša tokią negatyvią prasmę. Jeigu aš į kažkokią savo patirtį žvelgiu kaip į ištižimą, tai jau savaime to nepriimu, nes esu ištižėlis. Man reikia su tuo kovoti, kažką daryti, slėpti, vengti, stengtis, kad kiti nepastebėtų. Turime visokių žodelyčių, skirtų apibūdinti silpnumą, kurie neša negatyvią prasmę.

– Kodėl tuomet labiau stengiamės, bent jau esame raginami kreipti dėmesį į savo stiprybes, o ne mąstyti apie silpnumą?

– Šiuolaikinė visuomenė (ir kuo toliau, tuo labiau) ypač orientuota į stiprybes, pasiekimus, konkurenciją, sėkmes. Susidaro iliuzija, kad galima pasiekti viską, tik reikia žinoti būdą, reikia žinoti, kiek pastangų įdėti. Tai mūsų kasdienybės dalis.

Neišskirčiau, kad būtent silpnumą reikia priimti. Manau, kad dažniausiai kenčiame nuo tos gyvenimo dalies, kurios nepriimame. Silpnumas – viena jų.

Dažnai savo klientų klausiu – kaip jūs būnate silpni? Įdomu, kad neretai žmonės susimąsto ir neturi, ką atsakyti. Tai reiškia, kad jie nebūna atvirai silpni. Jeigu iškeliu klausimą „kaip būni silpnas šalia kiti“, tai šis klausimas dar sudėtingesnis. Dažnai silpnumą žmonės išreiškia užsidarę, verkdami duše ar įsikniaubęs į pagalvę, kad niekas negirdėtų, bet, kai kalbame apie tai, kad šalia – kitas žmogus, tai neretai susiduriu su pauze. Tada žmogui tenka pripažinti, kad jis niekada prie kito žmogaus neleidžia sau būti silpnam.

Turime tokį stereotipą, kad stiprumas, orientacija į stiprumą – vyrų bruožas. Mes, vyrai, neverkiame, neleidžiame sau būti ištižėliais. Tiesą sakant, šiuo metu didelio skirtumo nėra. Gal skiriasi išraiškos, vengimo būdai, bet jaustis stipriomis visame kame moterims tampa siektina norma.

– Sėkmingo žmogaus kriterijus, pagal kurį vieni kitus vertiname, turbūt taip pat susijęs su silpnumu ir jo visiška priešingybe, t. y. siekiu tapti visagaliais?

– Taip, sėkmė ar antonimas – nesėkmė taip pat apibūdina jėgą, stiprumą arba jo nebuvimą. Man regis, labai svarbus gebėjimas priimti ir pralaimėjimus. Jeigu esu aktyvus žmogus gyvenime, tikrai turėsiu savo nesėkmių ar pralaimėjimų istoriją.

Jeigu pasidairysime, pamatysime žmonių, kurie suklumpa ir stojasi, kurie patiria bankrotą, bet iš verslo nepabėga, patiria kažkokių nesėkmių. Tačiau galime matyti ir žmonių, kurie po didesnės nesėkmės dingsta iš tam tikros socialinės erdvės. Tai ir rodo komplikuotą gebėjimą išgyventi nesėkmę ar komplikuotą gebėjimą priimti savo netobulumą, ribotumą.

– Kaip tą silpnumą priimti?

– Ko gero, apie tai reikėtų kalbėti kaip apie jausmų priėmimą. Silpnumas vis tiek dažniausiai susijęs su liūdesio, intensyvesnio liūdesio, intensyvaus skausmo, menkumo išgyvenimu. Gal nieko labai gudraus nepasakysiu. Tiesiog kyla klausimas, ar aš galiu leisti sau taip jaustis ir apie tai kalbėti? Manau, kad tai labai susiję su pagalbos prašymu.

Prašydamas kieno nors pagalbos, aš pripažįstu, kad man kažko trūksta, man reikia paramos. Kai kurie žmonės geba prašyti pagalbos, kreipiasi į kitus (turiu omenyje, specialistus ar profesionalus). Taip pat labai dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie ateina pas mane, bet to vengia. Pavyzdžiui, eina pas psichologą, psichoterapeutą, bet tai daro slapta, su rūpesčiu, kad niekas nežinotų.

Paklausus tokio žmogaus, ar jis, būdamas pažeidžiamas, ko nors prašė artimųjų, tuoj pat paaiškėja, kad žmogus savo skausmus ir sunkesnius išgyvenimus patiria vienas.

– Turbūt dažnai galima girdėti, kad „kam čia kitam užkrauti savo rūpesčius“.

– Taip, tas motyvas skamba. Iš kitos pusės, man patinka vieno iš mano psichoterapijos mokytojų daktaro Aleksandro Alekseičiko kartais minima frazė (tai ne jo frazė, bet jis ją dažnai kartoja) – jei pasidalinsiu džiaugsmu, tai bus dvigubas džiaugsmas, jeigu pasidalinsiu bėda, tai bus pusė bėdos. Matematika tokia.

– Ar neiškyla pavojus, kad žmogus, manydamas, kad kažko nesugeba, nebekels sau tikslų, turimų tikslų nesieks?

– Kalbate apie kitą kraštutinumą. Tai jokiu būdu nereiškia nekėlimo tikslų ir sustojimo. Priešingai – bent kokio sunkumo, bent kokios problemos sprendimas prasideda nuo jos pažinimo. Kad aš kažko išmokčiau, pradžioje turiu pripažinti, kad to nemoki. Tada prasideda mokymasis.

Joks mokymasis negalimas be klaidų. Šia prasme galima sakyti, kad bent koks mokymosi procesas yra savo klaidų sprendimas. T. y. aš rašau kreivai ir pamažu pradedu rašyti tiesiai. Sėdu ant dviračio, griūnu vieną kartą, griūnu antrą kartą ir pamažu išmokstu.

Žmonės, nepripažįstantys silpnumo, dažnai kaip tik neišmoksta daugelio dalykų, kurių galėtų išmokti. Pavyzdžiui, mes dažnai kalbame apie kalbos barjerą. Iš esmės tai silpnumo nepripažinimas. Tai reiškia, kad aš vengiu kalbėti užsienio kalba ir tokiu būdu nesitreniruoju. Mano kalba, mokėjimas kalbėti lieka kažkokiame lygyje vien dėlto, kad man gėda, kad suklysiu, pasakysiu kažką neteisingai, kad į mane kreivai pasižiūrės. Tie žmonės, kurie leidžia sau kalbėti neteisingai, ilgainiui savo pasiekimais aplenks tą žmogų, kuris iš savęs labai daug reikalauja.

– LRT RADIJO klausytojas įsitikinęs, kad Lietuvoje derėtų daugiau dėmesio derėtų skirti psichologijai, nes mūsų visuomenėje būdinga nemylėti silpnųjų, vargšų. Klausytojo nuomone, dėl tokios tendencijos žmonėms ne tik sunku priimti silpnumą, bet ir juo dalintis. Kaip vertintumėte tokį pasisakymą?

– Turėčiau porą komentarų. Galėčiau vieną akmenuką mesti į mūsų profesijos daržą. Jeigu nueisime į knygyną ir pasižiūrėsime, kokios literatūros yra labai daug, tai susidursime su paradoksaliu vaizdu, kad yra labai daug knygų apie tai, kaip pasiekti, kaip susirasti daug draugų, kaip ištekėti, vesti. Tai knygos, orientuotos į sėkmę ir tam tikrą iliuziją, kad akcentas yra ta stiprioji pusė.

Neturiu omenyje, kad apie tai nereikia rašyti, bet, manau, svarbu, kad būtų dvi pusės. Prisimenu Paulo Watzlawicko knygą su ironišku pavadinimu „Kaip tapti nelaimingam“. Autorius iš visų sėkmės psichologijos knygų parašė tokią šiek tiek su humoru, bet labai rimtą knygą, kaip mes patys savo rankomis darome savo gyvenimą nelaimingą.

Kitas komentaras į tai, ką girdėjau ši klausytojo, – sunkiausia priimti silpnumą tiems žmonėms, kurie patys nepriima savo silpnumo. Žmogui, kuris bijo verkti, bus nepaprastai sunku būti šalia verkiančiojo. Net žiūrint filmą, kuris kels ašaras, norėsis perjungti kiną kanalą. Žmogui, kuris bijo baimės, bus labai keblu žiūrėti aštraus siužeto filmus ar siaubo filmus, nes jis vengs to išgyvenimo, kurį tas filmas kelia. Manau, kad kritiškas silpnųjų vertinimas iš dalies yra pačių žmonių problema, nes jie bijo savo pačių silpnumo.

– Kita vertus, ar šiandieninėje visuomenėje gali išgyventi silpnas žmogus? Turiu omenyje, mūsų kultūroje pripažinti, kad tu kažko negali, gali būti rizikinga. Rizikuojame iškristi iš darbo rinkos, iš santykių.

– Galvoju, kad gal nelabai turėsiu kuo argumentuotai pagrįsti, bet, jeigu vienu žodžiu sakyti, tai tikrai sakyčiau, kad gali. Tai rodo mano patirtis, susijusi su psichologijos seminarais. Kartais žmonės leidžia sau pasidalinti kažkuo jautriu, bijodami, kad kiti nesupras. Jie nustemba, kaip jautriai reaguojama, nes tai dalijimosi procesas.

– Siekti tikslų iš esmės sveikintina. Kita vertus, kyla grėsmė užsibrėžti per aukštus reikalavimus ir pulti į depresiją, kad jų nepavyksta įgyvendinti. Tai taip pat gali būti pavojinga. Kaip jūs patartumėte blaiviai įsivertinti savo galimybių ribas?

– Depresyvaus prislėgtumo jausmas su mūsų tema paradoksaliai susijęs. Jūs labai gražiai tai suformulavote. Jeigu keliu kartelę labai aukštai, tai tikimybė, kad jos nepasieksiu, taip pat auga. Jeigu išsikėliau per didelius tikslus, žinoma, tikimybė, kad išgyvensiu nesėkmę, nusivylimą taip pat auga. Todėl, man atrodo, labai svarbus tolygus tikslų kėlimas, kad kažko siektume pamažu, o ne iš karto ir staigiai. Būtent tie žmonės, kurie reikalauja iš savęs labai daug, dažniausiai meta darbus, tikslus, pomėgius.

– Kita vertus juk sunku atsispirti. Dažni raginimai – „išeik iš savo komforto zonos“. Tai reiškia, kad imkis daryti kažką, ko seniau nedarei. Tai tarsi raginimas kelti sau aukštus tikslus.

– Raginimai išeiti iš komforto zonos skamba per daug lengvai ir paprastai. Visiškai pritariu, jei gyvenime rinksimės tik saugius variantus, saugius kelius, daug ko nepasieksime ir daug ko nepatirsime. Iš kitos pusės, jei darysime labai didelį šuolį, poveikis bus kaip ir per didelių temperatūros pokyčių. Toks didelis pokytis sutrikdo. Daug dalykų galima pasiekti, jei tai darome pamažu, apsiprantant vis platėjančioje nekomforto zonoje. Svarbus laipsniškas pokytis. Todėl man atrodo, kad sėkmės yra per dagu euforiškos. Jas skaitant atrodo, kad viskas lengva, paprasta, tereikia atsiraitoti rankoves.

– Kaip nepasiduoti mintims, jeigu vis dėlto kažkas nepavyksta, jeigu jaučiame, kad esame per silpni, neturime reikiamų gebėjimų ar talentų kažko pasiekti? Kaip nepasiduoti toms mintims, kad esu ištižėlis, nevykėlis?

– Ausis užsikabino už žodžių junginio „nepasiduoti mintims“. Aš gal sakyčiau, kad nereikėtų bijoti. Jeigu patyri kažkokią nesėkmę, reikėtų leisti sau išliūdėti, kažkaip tai išgyventi ir tada susikaupti ir žengti toliau. Tai geriau, negu apsimesti, kad nieko neįvyko, kad aš nepasiduosiu, varysiu ir varysiu... Mano galva, tas leidimas sau patirti nesėkmę ir tik tada toliau žengiamas žingsnis galėtų būti būdas, kaip nepaskęsti liūdesyje.