Nufilmuotos ligonių išpažintys atveria kelią į sveikųjų širdis

 Turbūt sunku rasti įtaigesnę raiškos priemonę nei kinas. Būtent jis padėjo ne vienai pacientų organizacijai atkreipti dėmesį į jos narių problemas, griauti stereotipus ir net paskatinti tapti stebuklo dalimi – išgelbėti gyvybę. 

Reklama

 Filmai, kuriuos noriai žiūri

 „Vaiko širdies asociacijos“, onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ ir retomis onkologinėmis ligomis sergančiųjų asociacijos „Rolld“ inicijuoti dokumentiniai filmai sujaudino ne tik su jose pasakojamomis istorijomis susijusius žmones, bet ir visuomenę, kuri domisi kinu.

 Šių metų festivalyje „Kino pavasaris“ įvyko jaunų režisierių Miko Žukausko ir Gintarės Valevičiūtės filmo „Dievas sukūrė viską, išskyrus kilimą“ premjera. Ne viename kino festivalyje jau pasirodžiusius jaunus kino kūrėjus asociacijos „Rolld“ pirmininkei Jurgai Kanišauskaitei rekomendavo garsi režisierė Giedrė Beinoriūtė.

Per kelis mėnesius šią kino juostą jau pamatė apie 400 žiūrovų. Jo kūrėjai ir iniciatoriai nesiekė, kad filmas graudintų, mokytų ar ragintų – veikiau, kad dvasintų.

 Televizijos režisierės Astos Ramoškaitės juosta „Kraujo kelias“ jau nuo rudens rodoma mokyklose, platinama DVD formatu, neseniai ją galėjo pamatyti festivalio „AD HOC: Nepatogus kinas“ žiūrovai, filmas sutraukė pilnas kino sales.

 Tūkstančiai žmonių pamatė ir Vaiko širdies asociacijos filmą „Vaiko širdis“. Jis sujaudino ne tik Lietuvos kultūros centruose, bibliotekose, mokyklose susirinkusius žiūrovus, bet ir tarptautinę publiką – asociacijos pirmininkė Daiva Jonauskienė į anglų kalbą išverstą juostą pristatė 27 Europos organizacijoms, planuojama ją rodyti Šveicarijoje.

 Siekė sugriauti stereotipą

 J. Kanišauskaitė pasakojo, kad idėja statyti filmą, kuriame būtų pasakojama apie retomis onkologinėmis ligomis sergančiųjų žmonių gyvenimą, kilo prieš trejus metus. Pagrindinė paskata – griauti stereotipus, kad vėžio diagnozė reiškia baigtą gyvenimą.

 „Pagrindinė filmo mintis – parodyti, kad tie žmonės gyvena, jie yra šviesūs“, – kalbėjo asociacijos pirmininkė.

 Filmas sukurtas dviejų jaunų moterų, sergančių retomis onkologinėmis ligomis, istorijų pagrindu. Filmo režisieriai neturėjo asmeninės patirties bendrauti su pacientais, tad visus trejus metus su pertraukomis stebėjo pacienčių gyvenimą, bendravo su jų aplinkiniais, kitais pacientais, kurie savo istorijų nenorėjo pasakoti prieš kameras.

 „Daug pacientų varžosi kalbėti apie savo bėdas, vengia temų apie tai, o visuomenėje yra gajūs savi stereotipai. Kuriant filmą kėlėme uždavinį, kad patys pacientai nebebijotų kalbėti apie savo ligą, ją pažintų kiti, pradėtų suprasti, kas yra retos onkologinės ligos. Bet edukacinis momentas šiame filme yra visai mažas, kur kas svarbiau buvo paskatinti žmones permąstyti savo vertybes“, – kalbėjo J. Kanišauskaitė.

 Režisieriai gilinosi į būties problemas

 Režisierius M. Žukauskas ne tik buvo vienas iš filmo „Dievas sukūrė viską, išskyrus kilimą“ režisierių, bet ir operatorius. Menininkas pasakojo, kad bendraudamas su retomis onkologinėmis ligomis sergančiais pacientais suprato, kad jie nesėdi sudėję rankų, jų gyvenimas kupinas vilties. Tai, kad filmas turi būti šviesus, padiktavo ir dvi filmo herojės.

 Filme užfiksuotos jų gyvenimo akimirkos, moterų ir jų vyrų pasakojimai. Juostos autoriai nenorėjo į pasakojimą įtraukti komentarų, interpretacijų.

 „Siekėme parodyti, kaip herojės iš tikrųjų gyvena. Filme labai svarbūs jų vyrai, nes neretai vyrai palieka savo žmonas, jeigu jos suserga onkologinėmis ligomis. Tačiau Aidos ir Robertos vyrai to daryti net nesiruošė“, – pasakojo M. Žukauskas.

 Jaunam kūrėjui patirtis kuriant filmą apie pacientus buvo neeilinė, padėjusi susimąstyti ir apie savo paties požiūrius.

 „Filmuodami susidūrėme su mirtimi, teko matyti mirštantį žmogų. Tada susimąstai apie savo būtį, daug dalykų suvoki giliau. Tačiau svarbiausia tai, kad sulaužiau daug savo paties stereotipų. Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad ligonis tik ir laukia, kad jį guostų. Bet patys ligoniai sako, kad jiems to nereikia, jiems žymiai geriau, kad ligoninėje juos lankantys žmonės papasakotų, kas vyksta gyvenime“, – mintimis dalijosi M. Žukauskas.

 Filmo „Vaiko širdis“ autorė Dalia Kanclerytė siekė papasakoti, ką išgyvena įgimtas širdies ligas turintys vaikai, kiek skausmo jie iškentė, kaip moka su juo gyventi ir geba džiaugtis.

 „Šis filmas kviečia gyventi. Jeigu galima su tokiomis skausmingomis situacijomis susitaikyt, privalu visiškai priimti bet kokią gyvenimišką situaciją, susigyventi su ja ir eiti tolyn. Būtina išgyventi visas gyvenime įmanomas emocijas. Joks praradimas negali sunaikinti noro kurti santykius tarp žmonių“, – įsitikinusi D. Kanclerytė.

 Skleidė donorystės idėją

 Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ filmas sukurtas iš ligą nugalėjusių pacientų, jų artimųjų, gydytojų pasakojimų. Visus juos sujungia kraujo kelio iš Vokietijos į Lietuvą istorija.

 Bendrijos pirmininkė Dalia Bielskytė aiškino, kad filmu bendrija siekė parodyti, kaip paprasta padovanoti žmogui gyvybę.

 „Pastebiu, kad daugumai žodžiai „kraujo vėžys“ reiškia viena - mirtis. O jau kaulų čiulpų transplantacija – apskritai kažkas nesuvokiamo, kosmosas. Bet juk šiuolaikinė medicina gali padėti pasveikti! – emocingai pasakojo filmo „Kraujo kelias“ režisierė A. Ramoškaitė. – Tai ir norėjome parodyti filme. Norėjome ne graudinti, ko dažniausiai neišvengiama atskleidžiant šią subtilią temą, o parodyti išeitį. Labai realią viltį. Norėjome pasakyti paprastą dalyką: kaulų čiulpų donorystė nėra nei kaulų gramdymas, nei gręžimas, kaip daugelis įsivaizduoja. Tai viso labo paprastutė kraujo davimo procedūra, skausminga tik tiek, kiek skausmingas adatėlės dūris. Viskas. Ir kažkas jau gyvena. Ir gyvena tik dėl to, kad tu nelikai abejingas. Stebuklas, toks paprastas stebuklas, tiesa?“

 „Filmas padeda suprasti ir gyvenimo prasmę, nes jos donorystėje yra labai daug“, – pridūrė D. Bielskytė.

 Filmo iniciatoriai ir autoriai džiaugiasi, kad juosta yra įtaigi, nes ja domisi ne tik pacientai, jų artimieji, medikai, bet ir visuomenė. Filme vienas iš epizodų pernai nufilmuotas Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje, kai abiturientai per paskutinio skambučio šventę važiavo registruotis negiminingų kaulų čiulpų registrui. Bendrijos nariai pasakojo, kad po filmo pasirodymo vis daugiau abiturientų išreiškia norą dalyvauti panašioje akcijoje.

 Kartais po filmų peržiūros bendrijos nariai kviečia žiūrovus duoti kraujo mėginį ir taip tapti vienu iš potencialių donorų. Anot D. Bielskytės, tokių savanorių būna apie trisdešimt.

Sulaukia ir finansinės paramos

 Vaiko širdies asociacijos pirmininkė D. Jonauskienė prisiminė, kad idėja kurti filmą „Vaiko širdis“ kilo

Pakūtos vienuolyne, kai buvo rengiamasi organizuoti vaikų, turinčių įgimtą širdies ydą, stovyklą. Vienuolis Gediminas Numgaudis pasiūlė įamžinti vaikų

stovyklos akimirkas ir padėjo rasti finansavimą filmui pastatyti.

 „Režisierė D. Kanclerytė turi Dievo dovaną paliesti jautrias vietas. O vaikų, turinčių širdies ligas, tema Lietuvoje nebuvo liesta. Aš pati auginu sergančią mergaitę ir, kol ji nebuvo gimusi, apie tokius ligonius nieko nežinojau. Su šiomis problemomis nebuvo susidūrę ir artimieji. Todėl šis filmas buvo tarsi pirmas viešas mūsų organizacijos pasisakymas, bandymas atkreipti dėmesį į mūsų problemas. Juk mirtingumas nuo širdies ligų yra didesnis nei nuo vėžio, bet apie „širdukus“ kalbama kur kas mažiau, jie sulaukia mažiau supratimo, visuomenės palaikymo“, – kalbėjo D. Jonauskienė.

 Pašnekovė džiaugėsi, kad stovykla, kurios akimirkos užfiksuotos filme, sulaukė itin daug savanorių, tad kuriant filmą išryškėjo dvi jo temos – donorystė ir savanorystė.

 D. Jonauskienė sakė, kad šeimoms, kuriose auga širdies ligos kamuojamas mažylis, ypač reikalingas palaikymas. Jos noriai buriasi, viena kitai padeda. Visuomeninė veikla – taip pat ir filmas „Vaiko širdis“ – padėjo organizacijai sulaukti ir gerų žmonių paramos.

 Anot D. Jonauskienės, atsirado žmonių norinčių skirti 2 proc. savo gyventojų pajamų mokesčio, sulaukta kvietimo grupei vaikų gydytis Palangos reabilitacijos centre, organizacijos pirmininkė sulaukia skambučių iš mokyklų, kurių atstovai teiraujasi, kaip galėtų padėti organizacijai. Taip gimė iniciatyvos rengti labdaros renginius, rašinių konkursą.

 „Mūsų organizacija vėl planuoja kurti filmą, kuriame norėtume akcentuoti, kiek tokių ligoniukų yra. Tokie filmai neabejotinai reikalingi, jie ne tik suartina sergančiuosius, jų artimuosius, bet ir tuos, kurie anksčiau apie šias problemas nieko nežinojo“, – kalbėjo D. Jonauskienė.

 Zita Voitiulevičiūtė