Numanomo organų donorystės sutikimo modelis: ko Lietuva gali pasimokyti iš kitų šalių?

Viena jautriausių temų visame pasaulyje – organų donorystė. Sveiki žmonės dažnai net nesusimąsto, kad kažkur šalia gyvena tie, kurie kasdien kenčia ir kaip išganymo laukia transplantacijos. Kai kurių laimingųjų svajonė išsipildo vos po kelių dienų ar savaičių, kiti laukia kelerius mėnesius ar metus, tačiau yra ir tokių, kurie iškeliauja reikiamo organo taip ir nesulaukę.

Reklama

Šiuo metu Lietuvoje yra registruoti 425 recipientai – žmonės, kurie tikisi organo transplantacijos sulaukti kuo greičiau. 121 laukia inksto, 3 – kasos ir inksto komplekso, 54 – širdies, 6 – plaučių, 5 – širdies ir plaučių komplekso, 101 – kepenų, 135 – ragenos audinio transplantacijos. Į šį sąrašą patenka ir 4 vaikai.

„Organų donorystė yra labai svarbi tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Juk jos pagrindinis tikslas yra dovanoti gyvybę, pagerinti sunkiai sergančių sveikatą ir gyvenimo kokybę. Pacientai įtraukti į transplantacijos laukiančiųjų sąrašus gyvena viltimi ir tikėdami sulaukti to lemtingo skambučio“, – pranešime žiniasklaidai teigia Širdies nepakankamumu sergančiųjų asociacijos prezidentė Aistė Štaraitė.

Šiuo metu Lietuvoje yra naudojamas informuoto sutikimo donorystės modelis. Tai reiškia, kad asmuo, norintis tapti organų donoru, privalo išreikšti savo sutikimą. Šis modelis dar yra taikomas Vokietijoje, Kipre, Airijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Estijoje bei Rumunijoje.

Tačiau Nacionalinis transplantacijos biuras (NTB) siūlo Lietuvai pereiti prie kur kas pažangesnio – numanomo sutikimo modelio, kurį jau taiko didžioji dalis Europos valstybių.

Kas yra numanomo sutikimo modelis?

Numanomo sutikimo modelis nuo šiuo metu Lietuvoje veikiančio informuoto sutikimo modelio skiriasi tuo, kad žmonėms nereikia pasirašyti jokio sutikimo norint po mirties tapti organų donoru. Visi žmonės laikomi potencialiais donorais, išskyrus tuos, kurie raštu pareiškia to nenorintys.

Numanomo sutikimo modelis yra taikomas daugelyje Europos šalių, tarp jų ir pasaulyje pagal donorystės statistiką pirmaujančiose šalyse – Ispanijoje, Kroatijoje, Portugalijoje, Belgijoje. Šis modelis taip pat veikia D. Britanijoje, Čekijoje, Suomijoje, Maltoje, Italijoje, Austrijoje, Norvegijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje, Liuksemburge, Latvijoje ir Graikijoje.

Numanomo sutikimo modelio pritaikymas leidžia donorystės procese aktyviau dalyvauti vyresnio amžiaus žmonėms.

„Senjorams prašymo tapti donorais užpildymas internetu nėra tokia lengva užduotis, kaip jaunesniems asmenims. O ėjimas į gydymo įstaigas ar vaistines, kuriose tokį prašymą galima užpildyti raštu – bereikalinga našta. Todėl pašalinus šią naštą būtų galima tikėtis, kad daugiau žmonių nuspręstų tapti organų donorais“, – sako NTB direktorius Artūras Bagotyrius.

Numanomo sutikimo modelis dar yra skirstomas į dvi kategorijas: kietąjį ir švelnųjį. Abiejose kategorijose visi šalyje gyvenantys asmenys yra laikomi organų donorais, nebent jie išreiškia nenorą tokiais tapti. Tačiau pasirinkus taikyti kietąjį modelį yra nepaisoma artimųjų valios ir mirusiojo organai, jei jie tinkami, yra aukojami bet kuriuo atveju. Taikant švelnųjį modelį – po žmogaus mirties yra prašoma artimųjų sutikimo paaukoti organus donorystei. Lietuvoje siūloma taikyti švelnųjį modelį.

Kaip tai veikia kitose šalyse?

Numanomo sutikimo modelis nėra naujovė – Ispanija šį modelį pradėjo taikyti dar 1979 m. Šiandien Ispanija pagal organų donorystės statistiką yra pirmoje vietoje, o efektyvių donorų skaičius 1 mln. gyventojų šioje šalyje siekia 33,3.

Ispanijoje kiekvienas žmogus, kuris būdamas gyvas neišreiškė nepritarimo organų donorystei, yra laikomas potencialiu donoru. Ligoninėje mirus žmogui smegenų mirtį jam turi konstatuoti trys gydytojai, tik tuomet yra prašoma artimųjų pritarimo paaukoti organus.

Tiesa, Ispanijos pavyzdys rodo, kad vien tik modelio pakeitimo neužtenka. Ilgą laiką Ispanijoje po numanomo sutikimo modelio įvedimo nebuvo pastebimas joks žymus pasikeitimas organų donorų skaičiuje. Tačiau 1989 m., nusprendus įkurti už transplantacijas atsakingą nacionalinę organizaciją – donorų skaičius išaugo.

Po šios įstaigos įkūrimo, kiekvienoje ligoninėje atsirado transplantacijas koordinuojantys specialistai. Organizacija taip pat ėmėsi veiksmų siekiant formuoti visuomenės požiūrį į organų donorystę kaip garbingą poelgį, kuris gali išgelbėti kitam gyvybę. Po šių pakeitimų, Ispanija iš lyderiaujančios pozicijos donorystės statistikoje nesitraukia iki šiol.

Labai sėkmingai švelnųjį numanomo sutikimo modelį taiko ir Kroatija. Kadangi ši šalis savo populiacija yra labai panaši į Lietuvą – labai dažnai pavyzdžių yra bandoma ieškoti būtent čia. Kroatija numanomo sutikimo modelį taikyti pradėjo 1988 m. Šiandien ši šalis pagal organų donorystės statistiką taip pat yra pirmaujanti ir užima antrą vietą.

Panašiai kaip Ispanijoje, Kroatijoje donorų skaičiau didėjimas buvo pastebėtas tik tuomet, kai kiekvienoje ligoninėje atsirado transplantacijas koordinuojantys ir už jas atsakingi specialistai. Nuo 2008 iki 2011 m. Kroatijoje donorinio organo laukimo laikas sumažėjo net 37 proc. Per tą patį laikotarpį efektyvių donorų skaičius 1 mln. gyventojų nuo 17,90 išaugo iki 34,96.

Kroatijoje naudojamas numanomo sutikimo modelis tarptautiniu mastu yra pripažintas itin sėkmingu. Šalyje taip pat daug dėmesio yra skiriama pokalbiams su šeima po artimojo mirties. Prireikus artimiesiems yra suteikiama psichologo pagalba. Deja, pandemija pakenkė organų donorystei visoje Europoje, o Kroatiją ji paveikė itin stipriai. Praėjusiai metais Kroatijoje efektyvių donorų skaičius 1 mln. gyventojų siekė 24,15.

Numanomo sutikimo modelį nuo 1987 m. taiko ir Belgija, tačiau 2009 m. šis modelis sulaukė pakeitimų. Dabar, taip pat kaip Kroatijoje ir Ispanijoje, kiekvienas žmogus, kuris po mirties nenori tapti organų donoru, turi išreikšti savo nesutikimą. Jei to žmogus nepadarė – jis yra laikomas potencialiu organų donoru.

Po žmogaus mirties gydytojai taip pat privalo atsiklausti ir mirusiojo artimųjų sutikimo paaukoti organus donorystei ir atsižvelgti į jų norus ir pageidavimus. Tačiau 2009 m. įvestas pakeitimas leidžia žmonėms užpildyti specialių prašymą – jame asmuo gali nurodyti, kad po mirties nori paaukoti visus, dalį, o galbūt tik kažkurį vieną savo organą. Jei toks prašymas yra užpildytas – gydytojams šeimos sutikimo nereikia.

Be to, toks modelis galioja ne tik Belgijos piliečiams, bet visiems asmenims, kurie šalyje gyvena šešis mėnesius ir ilgiau. Žinoma, be numanomo sutikimo modelio įvedimo, Belgija daug dėmesio skyrė ir visuomenės edukacijai apie organų donorystę. Nuo numanomo modelio įvedimo Belgijoje priešiškumą organų donorystei išreiškė vos 2 proc. visos šalies populiacijos.

Danija, kitaip nei dauguma Europos valstybių, 1986 m. nusprendė numanomo sutikimo modelį pakeisti informuoto sutikimo modeliu, kuris šiuo metu yra taikomas Lietuvoje ir kurio dauguma Europos šalių atsisako. Statistika rodo, kad po tokio pasikeitimo Danijoje donorų skaičius sumažėjo apie 50 proc.

Šiuo metu šalyje dėl organų donoro trūkumo vėl buvo pradėta diskutuoti apie galimybę sugrįžti prie numanomo sutikimo modelio ir taip padidinti atliekamų transplantacijų skaičių.

Kietasis modelis

Kai kurios Europos valstybės nusprendė taikyti kietąjį numanomo sutikimo modelį, kai neatsiklausiama artimųjų leidimo panaudoti mirusiojo organus transplantacijai. Tai daro tokios šalys kaip Austrija, Prancūzija, Portugalija. Tokį modelio tipą pradėjus taikyti Austrijoje, buvo pastebėtas išties didelis donorų skaičiaus augimas. Per aštuonis metus nuo kietojo numanomo sutikimo modelio įvedimo, donorų skaičius šioje šalyje išaugo net keturis kartus.

Prancūzijoje kietasis numanomo sutikimo modelis pradėtas naudoti 2017 m. Tai nuspręsta padaryti dėl to, nes šalis susidūrė su gana dideliu organų donoru trūkumu, be to, didelė dalis artimųjų nesutikdavo paaukoti organų donorystei. Tiesa, Prancūzijoje leidžiama donorystės atsisakyti nepilnai – žmonės gali nurodyti, kuriuos organus nori, o kurių nenori aukoti.

Portugalijoje taip pat yra taikomas kietasis numanomo sutikimo modelis, tačiau jis yra šiek tiek švelnesnis nei kitose šalyse. Jei artimieji ima stipriai abejoti organų donoryste po artimojo mirties – yra skatinama diskusija. Transplantacijų specialistai, gydytojai ir šeimos nariai gali pasikalbėti apie tai, ko norėjo mirusysis, kokia yra organų donorystės nauda ir svarba, taip pat kiek žmonių galėtų išgelbėti mirusiojo organai.

Portugalija daug dėmesio skiria visuomenės edukacijai, įvairioms socialinėms kampanijoms, susijusiomis su organų donoryste. Būtent dėl to šalyje yra sulaukiama labai mažai prieštaravimų ar abejonių organų donoryste.

Bet nepaisant to, jog stebima, kad kietasis numanomo sutikimo modelis atneša naudos – jis sulaukia ir itin daug kritikos bei nepasitenkinimo. Teigiama, kad taikant šį modelį, valstybė tarsi pasisavina mirusio žmogaus kūną, kas daugumai yra nepriimtina. Be to, nors Austrijoje beveik visi potencialūs donorai tampa efektyviais – didelė dalis piliečių tokiam modeliui nepritaria.

Numanomo sutikimo modelio pritaikymas Lietuvoje

Anot NTB direktoriaus, Lietuva užtikrina efektyvų, sklandų ir kokybišką organų donorystės ir transplantacijos procesą, o tai reiškia, kad šalis jau yra pasiruošusi pereiti nuo informuoto sutikimo modelio prie numanomo.

„Svarbu suprasti, kad ir net ir pakeitus Lietuvoje taikomą organų donorystės modelį, žmonės vis tiek galės rinktis. Lietuvoje bus siūloma taikyti švelnųjį numanomo sutikimo modelį, o tai reiškia, kad po žmogaus mirties, bus prašoma jo šeimos narių leidimo dovanoti organus“, – teigia A. Bagotyrius.

Tačiau svarstant modelio keitimą labai svarbu nepamiršti ir teigiamo požiūrio į organų donorystę formavimo, kadangi abiejų modelių pagrindas yra organų donoryste tikinti ir jos svarbą suprantanti visuomenė.

„Numanomo sutikimo modelio įvedimas Lietuvoje paskatintų didesnius informacijos srautus apie organų donorystę, visuomenė galėtų tiesiogiai susipažinti su praktikomis, NTB veikla ir galiausiai pamatytų šypsenas tų žmonių, kurie gyvena su transplantuotais donoro organais“, – teigia A. Štaraitė.