Šią savaitę Vilniuje vykdome bendruomenės sveikatos mokyklą. Laisvalaikiu lankausi vidurinėse mokyklose, susitinku su moksleiviais. Vaizdelis kaip visuomet - liūdnas.
Beveik nėra tokių moksleivių, kurie per praėjusį pusmetį nebūtų sirgę sloga, angina, gripu ir kitomis peršalimo ligomis. Skauda galvas, kietėja viduriai, skauda nugaras, gelia sąnarius... Kai paklausiu mokykloje dirbančio visuomenės sveikatos specialisto, kada pas juos derliaus šventė ir kaip ji švenčiama, sulaukiu keisto žvilgsnio. Nesupranta žmonės, apie ką kalbama. Tik po kelių klausimo patikslinimų pradeda pasakoti apie pamokų lankomumo gerinimą, dar kažką, bet neištraukiu žinių apie antsvorio mažėjimą, stuburų tiesinimą, peršalimo ligų įveikimą ir pan.
Kadangi "iš aukščiau" nėra tokių nurodymų.
Tai matau jau daug metų, nes vien per pastaruosius dvejus metus lankiausi šešiolikos Lietuvos miestų mokyklose (jų per 50), kalbėjausi su keliais tūkstančiais moksleivių ir susidariau aiškią nuomonę: padėtis graudi ir vis prastėja. Ir tai vyksta "pagal patvirtintus" planus ir "išmintingai" vadovaujant Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo ministerijoms, kitoms institucijoms. Nuosekliai, daug metų vien į pakalnę, su "moksliniu pagrindimu " ir remiant "partijoms ir vyriausybėms".
Kodėl taip? Nes visiems tinka. Net tėvai nesipriešina, nes nežino, kaip. Nes taip užauginti.
Ar yra kokios ryškesnės teigiamos perspektyvos? Kol kas nesimato. Vien tuščios kalbos. Ką daryti? Reikia nuo kalbų pereiti prie darbų. Ar įmanoma? Taip, bet pradėti reikia nuo žmonių - profesionalų, kurie prisiimtų atsakomybę.
Kada tai gali įvykti? Greitai, jei būtų priimtas valstybinis susitarimas gelbėti Lietuvos vaikus ir moksleivius nuo ligų ir ištežimo katastrofos, kuri kaip liūnas baigia įtraukti visus ir sunaikinti tikėjimą ir viltį, kad Lietuva kada nors taps laimingų žmonių šalimi. O dabar tai kraštas, kuriame gyvena nelaimingiausi Europos vaikai ir labiausiai pasaulyje besižudantys suaugusieji. Kiek dar tai kęsime?
Dainius Kepenis
Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas