Psichologė apie savęs ir savo vietos paieškas paauglystėje

Sunku su tais paaugliais – teiginys, kurį priimame kaip aksiomą. Auklėti paauglį – tėvystės egzaminas, mokyti paauglį – pedagogo profesionalumo išbandymas. Tačiau turbūt sunkiausia būti pačiu paaugliu – rasti savo vietą tarp bendraamžių, kurti santykius su jais ir su suaugusiais, būti pripažintam, suvokti, ko nori tu pats, neprarasti pasitikėjimo savimi. „Tenka pastebėti, jog šiomis dienomis vis daugiau paauglių susiduria ne tik su psichologiniais sunkumais ar iššūkiais, bet ir su socialiniais“, – teigia psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ vaikų ir paauglių psichologė Simona Cimbalistaitė.

Socialiniai iššūkiai

Kaip vieną dažniausių iššūkių psichologė mini patyčias, kurios vyksta ne tik mokykloje, bet ir virtualioje aplinkoje. Jas gali išprovokuoti išsiskirianti iš kitų išvaizda, šeimos socialinė padėtis, pomėgiai ar kiti skirtumai nuo bendraamžių. S. Cimbalistaitė pabrėžia, kad dažnu atveju, ypač internete, patyčiomis siekiama pažeminti, sumenkinti paauglį, sugriauti jo pasitikėjimą savimi. Taip pat paauglys internete gali rasti daug melagingos informacijos: patobulintų nuotraukų, įvairių istorijų, patarimų, todėl jis gali imti lyginti save su kitais, ir tai gali sukelti spaudimą būti „tobulam“.

Kitas socialinis iššūkis – pritapti prie bendraamžių, paauglystėje tai itin svarbu. Todėl, pasak psichologės, noras pritapti kartais netgi skatina elgtis ne pagal savo vertybes ar įsitikinimus. Vienas iš tokių pavyzdžių – prisitaikyti prie rūkančių draugų ir pradėti rūkyti, nes grupelėse tikrai dažnai galima sulaukti pašaipų, komentarų ar netgi įtaigių siūlymų pabandyti. Todėl paaugliai, norėdami išvengti dėl nepritapimo kylančio streso, sutinka su siūlymais, taip grupėje tampa „kieti“ ir „pripažinti“ bendraamžių.

Be abejo, konfliktai su tėvais ir mokytojais taip pat kelia įtampą, didina izoliaciją, nepritapimo jausmą. Psichologė akcentuoja ir šiomis dienomis aktualias diskriminacijos, tolerancijos stokos problemas. Stigmatizaciją patiria paaugliai, kurie priklauso etninėms mažumoms, LGBTQ+ bendruomenei ar kitoms socialinėms grupėms.

Iššūkiu tampa ir mokykla

Kaip socialinį iššūkį psichologė mini ir per didelius akademinius reikalavimus mokykloje, dažną mokytojų kritiką. Dėl per didelių reikalavimų kyla stresas, neretai pereinantis į nuolatinę nerimo būseną, kuri gali sukelti perdegimą, miego sutrikimus ar net depresiją.

„Galima pastebėti, jog dėl per didelių reikalavimų ar kritikos keičiasi santykis su mokytojais: kyla pyktis, gali būti prarandama pagarba mokytojui, paauglys gali jaustis nesuprastas. Taip pat stebima mažesnė motyvacija, galimas atsiribojimas, mokyklos ar tam tikrų mokymosi veiklų vengimas, nes tai tampa spaudimo šaltiniu, o ne tobulėjimo galimybe“, – pabrėžia S. Cimbalistaitė.

Kritika gali sukelti nepasitikėjimo savimi jausmą ypač tada, jeigu išsakoma be tinkamo konstruktyvaus grįžtamojo ryšio, tada ji priverčia paauglį manyti, jog jis nėra pakankamai geras. Be to, atsiranda klaidos baimė, neleidžianti išbandyti naujų dalykų, sudėtingesnių užduočių.

Gali nutikti ir taip, kad paauglys save tapatina vien tik su akademiniais pasiekimais, o tada bet kokia nesėkmė kelia menkavertiškumo jausmą. Kartais reikalavimai ir kritika priimami labai asmeniškai, kyla mintys, kad esu nepakankamai geras, ne taip gerai darau kaip kiti. Toks lyginimosi su kitais elgesys parodo, kad savimi nepasitikima.

Svarbu, kad paauglys mokykloje nepasijaustų izoliuotas. „Bendraudami su kitais, paaugliai mokosi atpažinti kitų jausmus ir į juos reaguoti, o izoliacija mažina šias galimybes, todėl gali sutrikti empatijos vystymasis. Taip pat paauglys gali tapti dirglesnis, uždaresnis, gali kilti vienatvės jausmas, liūdesys, bejėgiškumas, atsiranda emocinis nestabilumas, ir visos šios minėtos priežastys veikia emocinį paauglio vystymąsi“, – teigia psichologė. Taip pat izoliacija riboja kūrybiškumą, problemų sprendimą, kritinį mąstymą, todėl galimas ir kognityvinių įgūdžių sulėtėjimas.

Be to, izoliacija didina psichikos sveikatos sutrikimų tikimybę. Gali atsirasti nerimas, depresija. Netgi gali kilti suicidinių minčių, ketinimų.

Mokykla kaip palaikantis veiksnys

Pasak psichologės, pozityvus ir palaikantis mokytojų požiūris gali padėti ugdyti paauglių savigarbą ir pasitikėjimą savimi. „Mokinių stipriųjų pusių išryškinimas ir konkretūs pasiūlymai, kaip tobulėti, skatina paauglį labiau pasitikėti, gerbti save ir mokytoją. Taip pat labai svarbu vertinti ne tik galutinį rezultatą, tačiau ir darbą, kurį paauglys daro, kad to rezultato pasiektų“, – pataria S. Cimbalistaitė.

Labai svarbus mokytojo domėjimasis paauglio gyvenimu, kiek tam yra galimybių, laiko. Svarbu paklausti, kaip jam sekasi, kaip jaučiasi, kokius būrelius lanko, taip irgi ugdoma savigarba, pasitikėjimas savimi, rodomas dėmesys suteikia paaugliui saugumo, pripažinimo jausmus.

Ir, aišku, labai svarbi mokyklos kultūra, orientuota į įtrauktį ir pagarbą. Čia ir prevenciniai renginiai, ir bendravimas, orientuotas į pagarbą žmogui, empatiją, ir bendradarbiavimas. Be to, ir pats mokymasis turėtų skatinti kūrybiškumą, eksperimentavimą, leisti mokiniui atskleisti savo talentus. Visa tai stiprintų savigarbą ir pasitikėjimą savimi.

Psichologė džiaugiasi mokykloje atsiradusia programa, kuri apima socialinių-emocinių įgūdžių ugdymą: „Tikiuosi, jog laikui bėgant paaugliai supras šios pamokos prasmę bei gebės pasinaudoti išgirsta informacija, nes daugelis vaikų konsultacijose sako, jog tokia programa yra laiko gaišimas, jai priešinasi, daugelis nemato joje naudos“.

Neformalios grupės ir jų įtaka

Savaime suprantama, paauglio pasaulis neapsiriboja bendravimu mokykloje. Neformaliose grupėse santykiai kuriami kitaip. Tokių grupių atmosfera yra laisvesnė, paauglius sieja bendri interesai, santykiai grindžiami savanorišku pasirinkimu, o mokykloje jie dažnai nulemti būtinybės.

• hierarchija neformaliose grupėse gali būti pagrįsta charizma, bendrais pasiekimais ar pripažinimu, o ne oficialiu statusu.

„Neformaliose grupėse pokalbiai ir veiklos dažnai yra apie pramogas, emocinę paramą, laisvalaikį. Mokykloje bendravimas dažnai susijęs su namų darbais, pamokomis, mokymosi procesu arba taisyklių laikymusi. Formalus bendravimas dominuoja santykiuose su mokytojais, o neformalios diskusijos bendraamžių rate gali būti ribotos dėl laiko stokos bei taisyklių“, – pastebi S. Cimbalistaitė.

Neformaliose grupėse paaugliai gali elgtis laisviau, demonstruoti savo asmenybę, o mokykloje elgesys yra labiau kontroliuojamas. Konfliktai neformaliose grupėse sprendžiami remiantis emocijomis, lyderio sprendimais, grupės taisyklėmis, mokykloje paprastai konfliktus valdo mokytojai arba administracija. Taigi neformalios grupės laisvesnės, ryškesnės, jose paaugliai aiškiai reiškia savo emocijas.

Grupėje paaugliai gali atvirai dalytis savo jausmais, rūpesčiais ir gauti palaikymą iš bendraamžių, išgyvenančių panašius jausmus ar susiduriančių su panašiais rūpesčiais. Taip pat buvimas neformaliose grupėse gali padėti ugdyti bendravimo, bendradarbiavimo, konfliktų sprendimo įgūdžius. Paaugliams lengviau formuoti savo tapatybę, atrasti pomėgius, vertybes. Buvimas grupėje padeda atsipalaiduoti ir sumažinti įtampą, susijusią su akademiniais ar šeimos reikalais.

Vis dėlto psichologė pastebi, kad noras pritapti prie grupės gali privesti ir prie nepageidaujamo elgesio: alkoholio, narkotikų vartojimo. „Jeigu grupė elgiasi destruktyviai, tai gali skatinti ir nepasitikėjimą savimi, sukelti agresiją. Neretai paaugliai grupėse patiria ir spaudimą laikytis tam tikrų grupės normų, atitikti jas, o tai riboja paauglio saviraišką, sustiprina nerimą“, – sako psichologė.

Pozityvūs tėvų santykiai su paaugliu

Labai svarbu, kad tėvai padėtų pasirinkti sveiką ir palaikančią bendraamžių aplinką, skatintų paauglį dalintis savo mintimis bei jausmais, užduotų klausimus apie jo draugus: „kaip jautiesi būdamas su šiais žmonėmis?“ arba „kuo tau patinka šis draugas / draugai?“

„Svarbu padėti atpažinti teigiamus ir neigiamus aspektus: kalbėkite apie tai, kaip elgiasi geri, teigiamą įtaką darantys draugai, kaip jie gali įkvėpti, palaikyti, kaip su jais jaučiamasi. Taip pat skirkite laiko aptarti, kaip jaučiamasi, kai draugai daro blogą įtaką: sukelia stresą, įtampą, abejonių tiek savimi, tiek draugyste ir pan. Jeigu turite, rekomenduoju pasidalinti pavyzdžiais ir iš savo gyvenimo, kokios įtakos bendraamžių pasirinkimas turėjo jūsų savijautai“, – pataria psichologė.

Labai svarbu padėti paaugliui suvokti, kad jis neprivalo prisitaikyti prie grupės, jei ta grupė skatina elgesį, prieštaraujantį jo vertybėms. Svarbus ir įsitraukimas į pozityvias veiklas, kuriose renkasi motyvuoti ir palaikantys bendraamžiai, pavyzdžiui, sportą, savanorystę ar kokius nors meno užsiėmimus.

S. Cimbalistaitė akcentuoja, kad labai svarbu laiku pastebėti, jog paauglys patiria neigiamą bendraamžių įtaką: „Dažnai tai išduoda staiga pasikeitęs įprastas paauglio elgesys, pakitusi emocinė būsena: paaugliams neretai kyla įvairių egzistencinio pobūdžio klausimų, stebimas pasyvumas, liūdesys, motyvacijos nebuvimas, nesinori bendrauti su kitais, vengiama bet kokio socialinio kontakto, galiausiai nustojama eiti į mokyklą. Taip pat galima pastebėti padidėjusį jautrumą kritikai, negatyvų savęs vertinimą, dažnesnius konfliktus, psichosomatinio pobūdžio fizinius skausmus, sumažėjusį apetitą, miego pokyčius. Žinoma, šie požymiai gali signalizuoti ir apie kitus atsiradusius sunkumus, tačiau tai vis tiek lieka vienas iš signalų, jog paauglys gali patirti įtampų, nemalonumų su bendraamžiais, ypač, jeigu yra vengiama socialinio kontakto, mokyklos.“