Onkologai vis dar viliasi susikalbėti su sveikatos apsaugos biurokratais

Vasario 4-osios – Pasaulinės vėžio dienos - proga Vilniaus universiteto Onkologijos instituto (VUOI) organizuotame renginyje onkologijos srityje dirbantys mokslininkai ir gydytojai sklaidė mitus apie vėžį bei atkreipė dėmesį į gilias onkologijos Lietuvoje problemas: onkologijos ligomis sergančių pacientų išgyvenamumas tarp ES šalių yra vienas mažiausių, šalyje nėra bendros vėžio tyrimų ir gydymo strategijos, mažinamas finansavimas moksliniams tyrimams.

Reklama

Globali problema

VU Onkologijos instituto direktoriaus profesoriaus Konstantino Povilo Valucko teigimu, tiek politikų, tiek visuomenės dėmesys vėžio ligoms nėra pakankamas. Šiandieniniame pasaulyje nebekyla abejonių, kad vėžys – visiškai globali problema, todėl ją būtina spręsti bendromis valstybių pastangomis, sutartinai.

„Daugelio šalių onkologai, mokslininkai ir praktikai, tai ir daro. Žinoma, kad onkologiniai susirgimai efektyviausiai gydomi kompleksinėmis priemonėmis – optimizuojant ir specializuojant onkologinę pagalbą, nacionaliniu mastu vykdant atrankines profilaktikos programas, anksti nustatant onkologines ligas ir ikivėžinius susirgimus bei taikant specifinį, patį tinkamiausią gydymą, – sakė prof. K. P. Valuckas. – Siekdami šio tikslo, pasitelkiame naująsias technologijas, naujausias diagnostikos priemones, gydymo metodus. Tarptautinė vėžio kontrolės organizacija, kuriai priklauso ir Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, vienu iš prioritetų šiems metams pasirinko mitų apie vėžį griovimą. Žmogus turėtų rūpintis savo sveikata tada, kai jaučiasi gerai. Kita vertus, labai svarbi ankstyvoji diagnostika. Anksti nustačius onkologinę ligą, kokia ji bebūtų, ji visiškai išgydoma“.

Alternatyva – į Kazachstaną?

Daliai žurnalistų išėjus apsidairyti VUOI laboratorijose, prof. K. P. Valuckas buvo atviresnis ir paprastais žodžiais pasakojo apie keletą įsisenėjusių vėžio gydymo ir tyrimų Lietuvoje problemų – aplaidų valstybės požiūrį į onkologiją, netinkamai pasirenkamus mokslo prioritetus.

„Yra dvi aktualiausios visuomenei ligos: kardiologinės ir onkologinės. Taigi mažai šaliai pakaktų turėti du aukščiausio lygio centrus, du institutus, kuriuose būtų sukoncentruota mokslo šiose srityse veikla.  Bet pažiūrėkite, kiek jų yra – gal 40 tų institutų, kuriuose vykdoma visokiausių tyrimų. Kažkokios jėgotyros, kažkokios nesąmonės. Ir tarsi visi svarbūs, visi reikalingi“, – aiškino prof. K. P. Valuckas.

Kaip vieną svarbiausių onkologinio gydymo Lietuvoje trūkumų profesorius įvardino specializacijos stoką: „Senais laikais buvo terapeutas, chirurgas, infektologas, ginekologas, psichiatras. 1900-ieji metai. Laikui bėgant, specializacijų atsirado vis daugiau. Tarkime, chirurgija – traumų, plastinė, galvos – kaklo, abdominalinė, kokia tik nori. Kad ir plastinę chirurgiją paimkime – vienas krūtis tvarko, kitas nosis, trečias dar ką nors. Tiesiog tobulėjant gydymo metodams, žmogus nebegali visko aprėpti. Gal jis gali daryti viską, bet tikrai ne taip gerai. Taigi paprasti dalykai, bet Lietuvos onkologijai jie kažkodėl netinka. Operuoja vos ne kas ką nori ir kaip nori“, – aiškino K. P. Valuckas ir čia pat nurodė labai paprastą priežastį – pinigus. Jo teigimu, kuo daugiau atliekama operacijų, tuo didesnis finansavimas skiriamas, todėl sveikatos priežiūros įstaigos konkuruoja dėl onkologinėmis ligomis sergančių pacientų.

VUOI instituto vadovas, neslėpdamas nusivylimo esama padėtimi, pasakojo, kaip vienas jo pažįstamas kolega, Lietuvoje gerai žinomas medikas, tėvynėje pasijuto nereikalingas, tad numojo į viską ranka ir išvyko į Kazachstaną. Profesorius K. P. Valuckas sakėsi irgi pavargęs kariauti su sveikatos biurokratais ir pusiau juokais, pusiau rimtai dalinosi mintimis apie emigracijos galimybę.

Serga vienas iš trisdešimties

Vėžio kontrolės ir profilaktikos centro vadovo pavaduotoja dr. Giedrė Smailytė papasakojo, kad Lietuvoje kasmet vėžiu suserga apie 18 tūkst. gyventojų, o 2011 m. pabaigoje šalyje gyveno beveik 90 tūkst. vėžiu sergančių žmonių – maždaug vienas iš trisdešimties. 2011 m. pabaigoje 18,5 tūkst. gyventojų po diagnozės nustatymo buvo išgyvenę daugiau kaip dešimt metų.

„Ryškių pokyčių sergamumo vėžiu struktūroje Lietuvoje nestebima, – sakė dr. G. Smailytė. – 2011 m. priešinės liaukos navikai išliko dažniausi piktybiniai navikai Lietuvoje, jie sudarė 15 proc. visų naujų vėžio atvejų. 14 proc. naujų vėžio atvejų sudarė odos piktybiniai navikai (išskyrus melanomą). Iškart po jų pagal dažnumą trečioje ir ketvirtoje vietoje – krūties ir plaučių piktybiniai navikai“.

Nelegaliai legalus registras

Vėžio registrai pasaulio valstybėms svarbūs tuo, kad juose sukaupti sergamumo, išgyvenimo, mirtingumo rodikliai naudojami vertinant veikiančių sveikatos priežiūros sistemų ir atskirų jos įstaigų darbo kokybę, optimizuojant sveikatos priežiūros išlaidas, tikrinant veikiančių vėžio prevencijos programų efektyvumą. Vėžio registrai būtini nustatant onkologinių ligų rizikos veiksnių pokyčius, taip pat vertinant šalyse vykdomus klinikinius tyrimus.

Lietuvoje onkologinių ligų registracija vykdoma nuo 1957 m. 1984 m. įkurtas vėžio registras, ir ši veikla vykdoma iki šių dienų. Tačiau Vėžio kontrolės ir profilaktikos centro vadovo pavaduotojos dr. Giedrės Smailytės teigimu, nors de facto Lietuvos vėžio registras visiškai atitinka Europos Sąjungos reikalavimus, registro veikla Lietuvoje nėra teisiškai reglamentuota. „Nuo 1996 m. mums nepavyksta susitarti su Sveikatos apsaugos ministerija, kad mūsų veikla būtų įteisinta. Nepaisant neaiškaus teisinio statuso, daugelį metų mūsų duomenys naudojami vertinant sergamumą vėžiu, onkologinių pacientų išgyvenamumą, tiriant vėžio etiologiją“, – sakė dr. G. Smailytė.

Pasak G. Smailytės, pirmasis vėžio registras įkurtas 1929 m. Hamburge, Vokietijoje. Nuo 1940 m. duomenys apie vėžį pradėti rinkti daugelyje pasaulio šalių, o po Antrojo pasaulinio karo masiškai pradėti kurti vėžio registrai.

„1989 m. pradėta globali programa „Europa prieš vėžį“ ir itin platus „Eurocare“ vėžio tyrimas. Esame Tarptautinės vėžio registrų asociacijos nariai, dalyvaujame Europos vėžio registro centro veikloje, o šiuo metu dalyvaujame tarptautiniame vėžio išgyvenamumo tyrime, pagal kurį galima palyginti pacientų, sergančių vėžiu, išgyvenamumą įvairiose Europos šalyse, – sakė dr. G. Smailytė. –  Noriu pasidžiaugti, kad „Eurocare 5“  (2001 – 2005 m.) tyrime dalyvaujame ir mes. Anksčiau mūsų dalyvauti šiuose tyrimuose nekvietė, mūsų duomenų kokybė buvo nepakankama. Šių metų pirmojoje pusėje pirmieji duomenys apie išgyvenamumą bus publikuoti. Deja, jau dabar galime teigti, kad Lietuvoje onkologijos ligomis susirgusių pacientų išgyvenamumas yra vienas mažiausių tarp visų Europos šalių“.

Trūksta ryžtingesnių Vyriausybės veiksmų

Atrodo, onkologijoje, kaip ir daugelyje kitų sričių, viešieji finansai skirstomi ne pagal efektyvumo ir optimalumo, bet pagal kur kas paprastesnius – turimos įtakos kriterijus. Tai viena priežasčių, kodėl pacientų interesus atitinkantys naujausi sveikatą tausojantys metodai taip sunkiai skinasi kelią į gydymo praktiką.

Štai VUOI veikia vienintelis Lietuvoje konfokalinis mikroskopas, leidžiantis per kelias minutes be jokių invazinių procedūrų aptikti melanomą ir kitus piktybinius odos navikus ypač ankstyvų stadijų. Ankstyvoji diagnostika konfokaliniu mikroskopu – sudėtingas ir nepigus metodas, reikalaujantis aukštos gydytojų kvalifikacijos. Visgi vertinant naudą, kurią patiria pasveikę pacientai, taip pat – valstybė, šį metodą galima laikyti itin finansiškai naudingu.

Vyresniojo medicinos fiziko Jono Veniaus teigimu, daugelyje šalių tai yra patvirtintas ir praktikoje puikiai veikiantis diagnostikos metodas. „Jeigu tik Vyriausybė rastų finansų, šis metodas galėtų būti visapusiškai naudojamas ir Lietuvoje“, – sakė J. Venius.

Mindaugas Savickas