Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė. Atviras laiškas Lietuvos žmonėms

Sutinku ir suprantu, jog kiekvienai mamai jos vaikas yra pats svarbiausias ir baimė jį prarasti yra pati didžiausia, kokia tik gali būti šioje žemėje. Jeigu aš būčiau ta lietuvė mama, kurios vaikas dabar yra Norvegijoje bei vadovaučiausi tik emocijomis, turbūt jau bučiau išprotėjusi iš skausmo. Ir dėl savo vaiko sugrąžinimo galėčiau pereiti visas sienas, įveikti bet kokias kliūtis. Niekas manęs nesustabdytų. Tačiau yra vienas bet…

Reklama

Šiandien manęs aštuonmetis sūnus paklausė:

- Kodėl tu, mama, verki?

- Verkiu todėl, jog nenoriu, kad Lietuvoje muštų vaikučius.

- O kas juos muša? - paklausė sūnus.

- Tėveliai, – atsakiau.

- O kodėl tėveliai muša savo vaikus? – išgirdau klausimą.

- Jie nesupranta, kad taip daryti negalima.

- Ar jie užsieniečiai, kad nesupranta lietuvių kalbos? – pribloškė ir be žado paliko paskutinis vaiko klausimas.

Galėčiau tęsti sąrašą, kodėl verkiu, nes daugiau nieko nebelieka. Prarandu paskutinę viltį, kad Lietuvoje vaikai bus laimingesni, saugesni, sveikesni. Verkiu, nes matau tėvų mušamus ir psichologiškai traumuojamus vaikus. Vaikus, kurie žudosi, vaikus, kurie svaiginasi alkoholiu ir narkotikais, vaikus, kurie žiauriai tyčiojasi ir iš kurių tyčiojamasi, vaikus, kurie yra prievartaujami, luošinami ir žudomi. Kiekvienam šiam atvejui, deja, turiu po konkrečią istoriją. Gaila ir apmaudu pripažinti, jog jau daugelį metų Lietuva yra tarp nelaimingiausių vaikų šalių sąrašo rekordininkių.

Minėtasis pokalbis su aštuonmečiu sūnumi man buvo paskutinis lašas po radijo ir televizijos interviu maratono apie lietuvių vaikus Norvegijoje bei po interviu sekusių Lietuvos žmonių grasinimų, paskutinis lašas po 8 metų darbo organizacijoje „Gelbėkit vaikus“ patirties, paskutinis lašas po begalės apsilankymų Lietuvos žmonių šeimose, mažuose, visų užmirštuose kaimeliuose bei miesteliuose, matymo to nesuvokiamo šeimų skurdo, vargo, smurto, nevilties ir skausmo…

Turiu tik vienintelį prašymą – jeigu visi Lietuvos žmonės gali sukilti į kovą dėl vieno lietuvio vaiko Norvegijoje, tai gal nors keletas Lietuvos žmonių galėtų padėti čia ir dabar esantiems vaikams Lietuvoje?

Ar galime mes, su tokiomis pat karštomis emocijomis, atkaklumu ir jėga padėti 14 operacijų patyrusiai, 2 vaikus auginančiai, tačiau dėl silpnos sveikatos negalinčiai dirbti mamai išgyventi šaltą žiemą? Šeimai, sumokėjusiai už šildymą, pragyvenimui mėnesiui lieka 70 eurų, o maži vaikai kasdien bijo, kad serganti jų mama bet kada gali numirti.

Ar galime padėti vienišam tėvui, kuris už viską labiau pasaulyje nori, kad jo 4 vaikai gyventų kartu, o kol kas tepajėgia glaustis mažame kambarėlyje tik su dviem sūnumis? 2 dukros negali gyventi su šeima, nes antroji trobos dalis yra nesuvokiamo skurdumo ir šalčio. Mergaitės priverstos glaustis pas kitus giminaičius.

Ar galime padėti trijų vaikų mamai, kuri gyvena nešildomoje buvusioje kolūkio kiaulidėje? Mama dreba kaip epušės lapas, ji visko bijo, nes yra begalę kartų mušta. Ir niekas jai nepadėjo. Be to, mama turi pasirūpinti mažiausiuoju vaikučiu, kuris yra vos kelių mėnesių amžiaus ir vienintelis visoje šeimoje į pasaulį vis dar žvelgia tikėjimo pilnomis akimis.

Ar galime padėti išgyventi 5 vaikų mamai, kuri vos prieš kelias dienas patyrė didžiausią savo gyvenime psichologinę traumą bei liko plika ir basa su visais savo 5 vaikais, priversta skolintis iš parduotuvės maistą?

Ar galime padėti 3 vaikų mamai, kurios vienas vaikas miega ant dviejų sustumtų fotelių, nes neturi lovytės, o kitas – vietoje antklodės užklojamas striukėmis? Mama vis dar tiki, jog kada nors jos ir jos vaikų gyvenimas bus šviesesnis, sotesnis ir gražesnis.

Ar norime ir galime padėti 15 metų mergaitei, kuri, būdama 10, po savo motinos žūties staiga tapo 4 brolių ir seserų globėja. Visi vaikai gyvena protu nesuvokiamo skurdumo ir apleistumo sąlygomis, o penkiolikmetė šeimos globėja, paklausta apie jos pačios svajones, tik pravirksta ir pasako: „nežinau, ar beatlaikysiu viską…“

Ar galime padėti 17 metų mergaitei, kuri buvo tiek kartų prievartauta ir parduota, kad jau net neatsimena tikslaus skaičiaus. Ant jos ranku – apie 70 randų, liudijančių apie jos bandymų žudytis skaičių. Mergaitė išgyveno ne vieną „švėkšną“, ji neatsimena, nei kas jos tėtis, nei kas mama. Ir klausimas – ar ji dar apskritai kuo nors tiki šiame gyvenime?

Ar galime padėti kūdikiams iš kūdikių namų, esantiems Vilniaus Antakalnio ligoninėje? Ar galime juos tiesiog apkabinti ir priglausti? Nedaug jiems tereikia. Prieš 20 metų pati dirbau toje ligoninėje ir jau tada taip pat niekas neapkabindavo tų kūdikių iš kūdikių namų. Praėjus 20 metų, deja, vis dar tas pats…

Galėčiau dar ilgai tęsti šį sąrašą, nes vaikų, kuriems reikia tokios ar panašios pagalbos Lietuvoje – virš 20 000. Visi 5 Lietuvos kūdikių namai ir 97 globos namai yra pilni vaikų. Vaikų ar šeimų, kuriems reikia pagalbos, yra kiekviename Lietuvos rajone, miestelyje ir kaimelyje čia pat už jūsų namo sienos, artimiausioje kaimynystėje. Tačiau mes nematome, negirdime arba nenorime matyti ir girdėti. Taip lengviau, nes nereikės nieko daryti, nieko konkretaus, nieko apčiuopiamo, nieko paguodžiančio, atjaučiančio, sąmoningo, atsakingo ir pilietiško. Visa tai yra daug sunkiau nei protestuoti, nekonstruktyviai piktintis, gailėtis, aiškinti, sėdint prie televizoriaus, stebėtis, kokia neteisybė vyksta pasaulyje su mūsų vaikais. Lengva nekonstruktyviai kritikuoti Norvegijos socialinę sistemą, kurioje neegzistuoja kūdikių namai, draudžiamos fizinės bausmės vaikams, sistemą, kurios globojami ir saugomi gyvena vieni laimingiausių pasaulio vaikų, tačiau negirdėti kaimynystėje mušamo vaiko, nematyti jo ašarų, kai jis nuolat yra paliekamas vienas kažin kur išėjusių tėvų.

Nepaisant šio, jokia žmogiška logiška nepaaiškinamo mūsų visuomenės pastarųjų dienų elgesio, aš vis tiek tikiu, kad Lietuvoje atsiras žmonių, sugebėsiančių kritiškai vertinti, suprasti ir atsirinkti informaciją, sugebėsiančių pažadinti savo atjautą, gerą širdį bei pilietiškumą, sugebėsiančių dar šiandien pakilti nuo minkštos sofos ir televizijos ekrano bei pažvelgti į vargstančią kaimyno šeimą. Tikiu, kad mes, lietuviai, sugebėsime kartu toliau žengti demokratijos ir pažinimo keliu bei auginti sveikus, savimi pasitikinčius, laimingus ir kūrybingus Lietuvos piliečius.