Paaiškino, kodėl iš raudonos lėkštės suvalgome mažiau maisto

Galite ją mėgti, galite nemėgti, bet molekulinė virtuvė – pramoninės maisto gamybos metodų pritaikymas garsiausių šefų virtuvėse – viena iš madingiausių tendencijų pastaruoju metu. Vis dėlto, rašo „The Guardian“, ryškėja naujos tendencijos – gastrofizikos – kontūrai.

Reklama

Šį terminą sukūrė eksperimentinis psichologas iš Oksfordo Charlesas Spence’as, kurio su skonio suvokimu susiję darbai atskleidė nuostabių ir smagių detalių, kaip mėgavimuisi skoniu ir aromatu, o taip pat ir kitomis maisto skonio apraiškomis įtakos turi kiti pojūčiai, nuotaika ir netgi lūkesčiai.

Kartu su kitais gastrofizika besidominčiais mokslininkais, dirbančiais pradedant psichologijos, neorologijos ir sensorikos mokslais ir baigiant rinkodara, elgsenos ekonomika ir dizainu, jie nekalba apie maisto skonį. Jie žino, kad skonis, kurį jaučiame liežuviu, - tai tik bendro vaizdo dalis.

Didelė dalis Ch. Sepence’o ir jo kolegų išsiaiškintų dalykų yra instinktyvūs. Pavyzdžiui, netvarkingai į lėkštę sumestas maistas negali būti toks pat skanus kaip tvarkingai ir meniškai sudėtas. Didžioji šių žinių dalis naudojama dar nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio, siekiant manipuliuoti vartotojų pasirinkimais. Jau tada „7-Up“ marketingo specialistai žinojo, kad kuo geltonesnis gėrimas skardinėje, tuo labiau jį geriantys asmenys jaus citrusinių vaisių skonį. Taip pat kuo puikiausiai buvo žinoma, kad apvalumas – produkto ar logotipo – suteikia saldumo, o smailumas – kartumo skonio asociacijų. Panašu, kad įtaką masinei gamybai, o taip pat ir „Michelin“ žvaigždutėmis pasigirti galintiems restoranams darantis Ch. Spence’as nori pasidalinti paslaptimis su visais vartotojais. Štai keletas įdomiausių faktų apie tai, kaip suvokiame skonį.

Brangu reiškia skanu 

Gastrofizikos žinovai linkę teigti, kad kuo daugiau sumokame už vyną, tuo labiau mėgaujamės jo skoniu. Fizinis svoris taip pat siejamas su kokybe. Jei gauname sunkius įrankius, mėgaujamės maistu labiau, manome, kad produktas yra kokybiškesnis ir esame pasiruošę už jį sumokėti daugiau. Net ir garsai restorane gali turėti įtakos. Pavyzdžiui, restorane, kur skamba klasikinė muzika, lankytojai linkę rinktis brangiausius patiekalus iš valgiaraščio, o skambant garsiai muzikai žmonės dažniau renkasi gaiviuosius gėrimus.

Nevalgykite, kai žiūrite liūdnus filmus 

Gastrofizinės dietos karaliumi laikomas profesorius Brianas Wansinkas iš „Cornell Brand and Food Lab“. Kartu su juo dirbantys mokslininkai išsiaiškino, kad liūdnų filmų žiūrėjimas itin stipriai padidina nesąmoningą valgymą. Paaiškėjo, kad žiūrėdami filmą „Soliaris“ žmonės suvalgydavo 55 proc. daugiau kukurūzų spragėsių nei tie, kurie žiūrėjo kur kas linksmesnio pobūdžio filmą „Mano didelės storos graikiškos vestuvės“. Panašūs rezultatai buvo ir žiūrint neigiamas emocijas keliančių žinių pranešimus, nes žiūrėdami neigiamas emocijas keliančius naujienų pranešimus nejaučiame organizmo siunčiamų signalų, liudijančių apie sotumo jausmą.

B. Wansinkas ir jo komandoje dirbantys mokslininkai taip pat ištyrė lėkštės spalvos poveikį maisto vartojimui. Paaiškėjo, kad raudonoje lėkštėje patiekiamo maisto suvartojama mažiau. Mokslininkai mano, kad tai susiję su mažesniu kontrastu tarp lėkštės ir joje esančio maisto. Taip pat nustatyta, kad mėlynos spalvos apšvietimas padeda išvengti persivalgymo.

Rekomenduojama valgyti vienumoje 

Būdami kito asmens kompanijoje suvalgome 35 proc. daugiau nei valgydami vieni. Įdomu, kad būdami trijų asmenų kompanijoje suvalgome net 75 proc. daugiau maisto, o kai kompanijoje yra septyni ar daugiau asmenų, suvalgome dar dvigubai daugiau maisto. Skirtingų spalvų saldainiukų dubenėlis ištuštės greičiau nei vienos spalvos saldainiukų pripildytas dubenėlis.

Sparčiausi visada laimi 

Jei dažnai pagalvojate, kad neteisingai renkatės restoraną, prisiminkite auksinę taisyklę: pirmas užsakymą pateikęs žmogus visada gėrimais ir patiekalais mėgaujasi labiau. Paprastai ne pirmi užsakymus restoranuose pateikiantys asmenys instinktyviai vengia užsisakyti tai, ką jau užsisakė kiti. Šis psichologinis fenomenas vadinamas unikalumo poreikiu. Taigi ne pirmi užsakymą restorane pateikiantys žmonės rizikuoja pasirinkti tai, ko paprastai nesisakytų.

Spalva gali apgauti gomurį 

Ch. Spence’ui nesunkiai pavyko suklaidinti vyno žinovus maistiniais dažais nudažius baltą vyną ir patiekus jį kaip raudoną. Lyg to būtų maža, derėtų paminėti, kad prieš tai kompetentinga 54 vertintojų komanda anksčiau šį vyną buvo vertinusi kaip baltą ir tai darė priskirdama balto vyno skoniui vertinti skirtus medaus, citrinų, ličio ir šiaudų apibūdinimus, o pateikus tą patį vyną kaip raudoną jam buvo priskirti raudonam vynui apibūdinti naudojami cikorijų, anglių, slyvų, šokolado ir tabako apibūdinimai.

Maža to, geriant raudoną vyną esant raudonam apšvietimui jis atrodo 50 proc. saldesnis. Rega – didžiausią įtaką turintis pojūtis, o vaizdų apdorojimui smegenyse skirta daugiausia vietos. Taigi su spalva susiję mūsų smegenyse susiformavę lūkesčiai gali nustelbti skonį ir aromatą kartu sudėjus.

Savaime suprantama, kad visos šios žinios gali būti panaudotos ne itin geriems rezultatams siekti, tačiau juk informuotas žmogus – ginkluotas žmogus, tiesa? Galbūt gastrofizikos žinių skleidimas padės kovoti su prie nutukimo problemos gilinimo prisidedančiais prekių ženklais, nesąžiningai dirbančiais restoranų tinklais ir pretenzingais apsimetėliais vyno žinovais.