Pagalba sergantiesiems ūminiu širdies nepakankamumu: pirmosios europietiškos gairės (1)

Vasario 22-ąją  Europos širdies žurnale (European Heart Journal: Acute Cardiovascular Care)   paskelbtos pagalbos teikimo  pacientams, kuriems nustatomas ūminis širdies nepakankamumas, rekomendacijos.  Šis sindromas kelia didesnę mirties riziką nei miokardo infarktas, bet gydymo pažangumas atsilieka 30 metų, – informuoja escardio.org

Reklama

 „Tik pusė pacientų, kurie išleidžiami iš ligoninės su nustatytu ūminiu širdies nepakankamumu, išgyvena trejus metus, net jeigu jų savijauta buvo gera. Nepaisant šios būklės sudėtingumo, vis dar nėra standartinio gydymo algoritmo, nors Europoje dėl jo spręsta dar prieš 30 metų. Prieš kelias dienas publikuotas dokumentas yra pirmas žingsnis bandant pasivyti pažangą, padarytą gydant miokardo infarktą, ir sukurti panašius standartus ūminiam širdies nepakankamumui gydyti“, - sakė Europos kardiologijos draugijos ūmaus širdies nepakankamumo tyrimų grupės vadovas (Acute Heart Failure Study Group of the Acute Cardiovascular Care Association (ACCA) of the European Society of Cardiology (ESC) profesorius Christian  Mueller.

Širdies nepakankamumas yra kompleksinis klinikinis sindromas, kai dėl širdies struktūrinio (ar funkcinio) susirgimo sutrinka skilvelių gebėjimas prisipildyti krauju ar išstumti kraują iš širdies.

Ūminis širdies nepakankamumas yra lėtinė liga, kuri gali paūmėti ir reikalauja skubiosios medicinos pagalbos. Didžioji dauguma pacientų kreipiasi dėl staiga prasidėjusio stipraus dusulio ramybės metu. 50 proc. pacientų priežastis yra lėtinis širdies nepakankamumas. Likusieji  50 proc. pacientų arba per pastaruosius 10 metų būna patyrę infarktą, arba ūminį širdies nepakankamumą sukėlusi priežastis nenustatoma. 

Didžioji dalis pacientų, turinčių ūminį širdies nepakankamumą, negali būti išgydyti. Įmanomas tik simptominis dusulio paūmėjimo gydymas skiriant kraujagysles plečiančius ar šlapimą varančius vaistus, siekiant sumažinti stazę plaučiuose. Bet priežastinis susirgimas išlieka, todėl pacientams reikalinga ilgalaikė stebėsena, kad būtų įsitikinta, jog jie vartoja tinkamus vaistus tinkamomis dozėmis.

Publikuotame dokumente atkreipiamas dėmesys į tai, kada pacientas iš skubios pagalbos skyriaus gali būti išleidžiamas į namus ambulatoriniam gydymui, o kada būtina hospitalizacija. Iki šiol nebuvo europinių gairių, sprendžiančių šį klausimą. Dėl to skubiosios medicinos pagalbos gydytojai dažniausiai imdamiesi atsargumo priemonių buvo linkę tokius pacientus guldyti į ligoninę.

Ligoninė ne visada yra geriausia vieta ūminės būklės pacientams. Joje visada yra didelė infekcijos rizika, o ypač pacientams, sergantiems širdies nepakankamumu, kurių amžiaus vidurkis yra 78 metai (kūdikiai ir pagyvenę žmonės turi silpnesnę imuninę sistemą, taip pat jie dažnai skundžiasi miego sutrikimais). Be to, gydymo įstaigos yra verčiamos taupyti ir kai tik įmanoma nestacionarizuoti paciento.

Dokumente aprašyti konkretūs kriterijai, kuriais remdamiesi gydytojai turėtų nuspręsti, kada pacientą iš skubiosios pagalbos skyriaus perkelti į kardiologijos skyrių, o kada išleisti į namus. Algoritmas žingsnis po žingsnio nurodo sprendimo priėmimo seką. Procese turėtų dalyvauti ne tik skubiosios medicinos pagalbos gydytojas, bet ir šeimos gydytojas, kardiologas ir kiti specialistai, susiję su ilgalaike paciento priežiūra.

Tiesiog neįmanoma per 24 val. skubiosios pagalbos skyriuje pakankamai pagydyti ūminį širdies nepakankamumą. Intensyvi stebėsena reikalinga ilgesnį laiką. Skubiosios pagalbos skyriuje dirbančio gydytojo pareiga - paskirti kitą vizitą ar įsitikinti, kad jis įvyks. Pacientai turėtų apsilankyti pas savo šeimos gydytoją per 48 val., kad būtų koreguotas  medikamentinio gydymo planas – suderinti vaistai ir jų dozės, būtų įvertintas kraujo spaudimas, inkstų funkcija, ištirti elektrolitai.

 Tikimasi, kad šios gairės padės pagerinti pacientų, sergančių širdies nepakankamumu, priežiūrą ir lems geresnes ligos išeitis.