Pagrindiniai radiologiniai tyrimai: kaip jiems pasiruošti?(1)

Radiologiniai tyrimai suteikia galimybę pamatyti tai, kas nematoma plika akimi – kaulus, kraujagysles, minkštuosius audinius, vidaus organus. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Radiologijos skyriaus vedėja Raminta Šydeikienė sako, kad be gydytojų radiologų ir technologų ligoninės veikla ir pacientų gydymas neįsivaizduojamas. O štai pacientai dažnai painioja įvairius radiologinius tyrimus, jų vengia dėl apšvitos ar nežino, kaip pasiruošti. Gydytoja radiologė papasakojo svarbiausią informaciją, kurią pravartu žinoti prieš skirtingus radiologinius tyrimus.

Reklama

Populiariausias – rentgenas

Radiologijos skyriaus vedėja R. Šydeikienė sako, kad geriausiai žinomas ir vienas dažniausiai atliekamų radiologinių tyrimų yra rentgenas: „Rentgeno tyrimas yra patikimas jonizuojančios spinduliuotės tyrimas, dažniausiai naudojamas tirti kaulams, ypač patyrus traumas. Taip pat įtariant krūtinės ląstos, pilvo, dubens organų ligas, ieškant laisvo oro pleuros ertmėse, įtariant skrandžio, dvylikapirštės žarnos ar kito tuščiavidurio organo perforaciją, žarnų nepraeinamumą, inkstų akmenligę ir pan. Tačiau šis tyrimo metodas turi ir trūkumų, pavyzdžiui, juo negalima matyti minkštųjų audinių, parenchiminių organų (kepenų, kasos) ar erdvinio organo vaizdo.“

Tyrimas atliekamas per kelias sekundes, o pasiruošimas jam paprastas – kaip ir prieš bet kurį radiologinį tyrimą pacientas turi nusiimti papuošalus, drabužius su plastiko ar metalo detalėmis ir pan., persirengti paprastai nereikia.

Viena iš dažniausiai pasitaikančių pacientų baimių – apšvita. Gydytoja radiologė paaiškina, kad apšvita priklauso nuo radiologinio tyrimo rūšies, jo trukmės, tiriamos srities, paciento kūno ypatumų. „Rentgeno tyrimo metu gaunama apšvita labai nedidelė, todėl tyrimo nereikia bijoti. Pavyzdžiui, atliekant krūtinės ląstos ar galūnių rentgeno tyrimą, pacientai patiria apšvitą, panašią į per kelias dienas gautą iš gamtinio jonizuojančios spinduliuotės fono, kosminės spinduliuotės, statybinių medžiagų, maisto ir pan. Žinoma, yra tam tikrų apribojimų, o nėščioms moterims jonizuojančios spinduliuotės tyrimai atliekami retai, tik esant ypatingoms situacijoms“, – ramina R. Šydeikienė.

Kompiuterinė tomografija

Kompiuterinė tomografija (KT) – radiologinės diagnostikos metodas, kurį atliekant taip pat naudojama jonizuojanti spinduliuotė. Tiriant kompiuteriniu tomografu, tiriamoji sritis skenuojama plonais sluoksniais, iš jų kompiuteryje sukuriamas organo erdvinis vaizdas, todėl galima atlikti daugiaplanes ir trimates rekonstrukcijas. Tokiu būdu įvertinami smegenų, vidaus organų, kaulų, minkštųjų audinių, kraujagyslių pakitimai, patvirtinama arba paneigiama diagnozė.

„Vaizdžiai sakoma, kad kompiuterinė tomografija pacientą gali „supjaustyti“ iki 1 mm storio sluoksniais, o siekiant ryškesnio vaizdo, gali būti suleista intraveninė kontrastinė medžiaga. Dėl trumpos tyrimo trukmės jis taikomas politraumas ir galvos traumas patyrusiems pacientams, taip pat pacientams, kuriems įtariamas ūmus žarnų kraujotakos sutrikimas ir kt. Dėl greičio, kompiuterinė tomografija neatskiriama ir nuo insulto diagnostikos ir gydymo, kurio sėkmei ypač svarbus koordinuotas neurologo, radiologo, radiologijos technologo ir slaugytojo komandinis darbas,“ – pasakoja gydytoja radiologė R. Šydeikienė.

Pasiruošimas šiam tyrimui yra šiek tiek sudėtingesnis. Prieš KT tyrimą, jei bus naudojama kontrastinė medžiaga, reikia atlikti kreatinino kraujyje tyrimą. Jis reikalingas norint įsitikinti, kad nesutrikusi paciento inkstų funkcija, nes intraveninė kontrastinė medžiaga pasišalina per inkstus ir gali dar labiau sutrikdyti jų veiklą. Jei bus tiriami pilvo ar dubens organai, rekomenduojama nevalgyti 4–6 val. iki tyrimo.

KT tyrimo metu gaunama apšvita, anot gydytojos, yra ženkliai didesnė nei atliekant rentgeno tyrimą, ypač tiriant krūtinės ląstą, pilvo ir dubens organus: „Priklausomai nuo tiriamos srities, tokią apšvitos dozę žmogus iš gamtinio fono gauna per 1–8 metus: vidutinė gamtinės apšvitos dozė Lietuvoje yra 2 mSv per metus, o atlikus pilvo ir dubens KT gaunama apie 10 mSv. Todėl jei 1–2 rentgeno nuotraukos per metus žalos nepadarys ir tyrimų nereikia bijoti, kompiuterinės tomografijos tyrimus skiriantis gydytojas turi įvertinti tyrimo naudos ir galimos žalos santykį“, – pabrėžia R. Šydeikienė.

Magnetinio rezonanso tyrimas

Prieš pusantrų metų RVUL pradėjęs veikti naujausios kartos magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) aparatas ypač reikalingas ir dažnai naudojamas neuroradiologijoje, pavyzdžiui, neurodegeneracinių ligų, stuburo išvaržų, nugaros smegenų patologinių pakitimų diagnostikai: „Tai „auksinio standarto“ tyrimas diagnozuojant išsėtinę sklerozę. Gydytojai ortopedai traumatologai turbūt neįsivaizduoja savo darbo be MRT tyrimo vertinant peties, kelio, klubo, riešo, čiurnos minkštuosius audinius. Šis tyrimas diferencinėje diagnostikoje yra pažangesnis ir informatyvesnis, be to, nedaro žalos organizmui, nes paremtas ne jonizuojančia spinduliuote, o magnetiniu lauku ir radijo dažnių bangomis.“

MRT tyrimo trukmė ilgesnė, apie 30–60 min., priklausomai nuo tiriamos srities, tad kai kuriems pacientams kyla sunkumų dėl klaustrofobijos – visą tyrimo laiką jie turi gulėti gan uždaroje erdvėje, su ant tiriamos vietos uždėta specialia rite, nejudėdami ir girdėdami įvairius, ne visuomet ausiai malonius garsus. Palengvinimui pacientas aplinką gali matyti per veidrodėlį, o rankoje laiko pagalbos mygtuką, kurį paspaudus radiologijos technologas gauna signalą ir gali sustabdyti tyrimą, nuraminti pacientą ar tyrimą nutraukti.

Prieš MRT tyrimą, jei bus naudojama kontrastinė medžiaga, reikia atlikti kreatinino kraujyje tyrimą. Magnetinio rezonanso tomografijai atvykęs pacientas turi apsirengti vienkartiniu kostiumu, nusiimti visus metalinius objektus, su savimi į tyrimo patalpą negali imti jokių daiktų. Dantų protezų išsiimti nereikia.

„Kaip ir kiekvienas radiologinis tyrimas, MRT turi tam tikrų apribojimų – jo negalima skirti, jei žmogaus kūne yra metalo skeveldrų, implantuotų elektroninių, įmagnetintų prietaisų. Anksčiau nebuvo galimybės MRT atlikti pacientams su kardiostimuliatoriumi, tačiau naujos kartos kardiostimuliatoriai tai leidžia padaryti prižiūrint elektrofiziologui. Taip pat ir dauguma šiuolaikinių medicininių metalinių implantų yra suderinami su tyrimu, tačiau dėl jų gautuose vaizduose gali būti artefaktų, sunkinančių vaizdų vertinimą. MRT tyrimas nerekomenduojamas iki trečio nėštumo mėnesio“, – pastebi R. Šydeikienė.

DEXA – šiuolaikinės visuomenės problemai

Kaulų mineralų tankio matavimo (DEXA) tyrimas atliekamas pasitelkiant jonizuojančią spinduliuotę ir yra skirtas labai dažnai šiuolaikinės visuomenės problemai – osteoporozei – diagnozuoti. Taip pat jis naudojamas gydymo nuo osteoporozės ir kitų ligų, sukeliančių kaulų retėjimą, rezultatams stebėti. Dažniausiai tiriamas stuburas ir dubens kaulai.

„Nors osteoporozė neišgydoma, bet ankstyva diagnozė padeda ją kontroliuoti vaistais ir išvengti didesnių lūžių. Šis tyrimas reikalauja aukštos radiologijos technologo kompetencijos: technologas privalo išanalizuoti ir iš tyrimo pašalinti kiekvieną defektuotą elementą, pavyzdžiui, lūžusį slankstelį. To nepadarius tyrimo duomenys būna netikslūs“, – sako Radiologijos skyriaus vedėja.

DEXA tyrimas trunka apie 15 min. įskaitant pasiruošimą, o tiriamos vietos skenavimas – apie 2 min. Mažiausiai 24 valandas iki tyrimo nereikėtų vartoti kalcio priedų. Tyrimo metu gali reikėti nusirengti dalį ar visus drabužius ir apsirengti vienkartinę aprangą. Taip pat pacientai turi nusiimti papuošalus, akinius ir kitus metalinius objektus. Atliekant kaulų mineralų tankio matavimo tyrimą, gaunama apšvita būna tokia maža, kad radiologijos technologas tyrimo metu dirbta toje pačioje patalpoje, kurioje yra pacientas. Žinoma, yra tam tikrų apribojimų, nėščioms moterims jonizuojančios spinduliuotės tyrimai atliekami retai, tik esant ypatingoms situacijoms.

Ultragarsas

Prie radiologinių priskiriamas ir ultragarso tyrimas, tačiau, anot R. Šydeikienės, šio tyrimo specifika daugeliu atžvilgių yra kitokia. „Echoskopijai arba ultragarso tyrimui naudojama ne jonizuojančioji spinduliuotė, o aukšto dažnio garso bangos, kurios atsimuša į tiriamą kūno dalį ir sukuria „aidą“ (angl. „echoe“), kuris realiu laiku matomas monitoriuje. Gydytojas, atliekantis ultragarsinį tyrimą, iš karto vertina matomą vaizdą. Tyrimas dažniausiai yra neinvazinis, visiškai nekenksmingas ir greitai atliekamas, jį galima kartoti daug kartų, tačiau jo rezultatas labai priklauso nuo tiriančio gydytojo patirties, be to, nelieka dokumentuotos medžiagos.

Nors daugumai ultragarso tyrimas asocijuojasi su nėštumu, tačiau jis skiriamas siekiant aptikti pilvo, dubens organų, skydliaukės, krūtų, širdies ir kraujagyslių, minkštųjų audinių ligų diagnostikai. Mūsų ligoninėje ultragarsiniai tyrimai labai dažnai atliekami Skubios pagalbos skyriaus pacientams, patyrusiems traumas, atvykusiems su ūmiu pilvo skausmu“, – pasakoja gydytoja. Planiniam ultragarso tyrimui besiruošiantis pacientas neturėtų valgyti, gerti apie 5–6 val. prieš tyrimą, o tyrimo išvakarėse valgyti lengvą vakarienę, vengti pilvo pūtimą skatinančių produktų. Prieš dubens organų tyrimą nesišlapinti apie 5–6 val. ar būti išgėrus skysčių. Priklausomai nuo tiriamos kūno vietos, gydytojas detaliai informuoja apie specifinį pasiruošimą ultragarso tyrimui.

R. Šydeikienės priduria, kad ultragarso tyrimas – vienas nedaugelių, kai gydytojas radiologas tiesiogiai susiduria su pacientu: „Paprastai gydytojas radiologas yra tarsi „nematomas“, tamsioje patalpoje prie kompiuterio sėdintis ir tyrimo vaizdus peržiūrintis, vertinantis, aprašantis ir išvadą pateikiantis žmogus, tad su pacientu tiesiogiai susiduria gana retai. Nepaisant to, mes aktyviai dalyvaujame paciento gydymo kelyje, išmanome visas žmogaus organų sistemas, klinikinius ligos požymius, biocheminius procesus, gebame skaityti radiologinius vaizdus, naudotis vis tobulėjančiomis ir modernėjančiomis technologijomis ir programine įranga.“