Pakaitinis priklausomybės gydymas kalėjime. Misija neįmanoma?(3)

Priklausomų nuo narkotikų asmenų gydymas yra sudėtingas ir neretai neduodantis jokių rezultatų. Todėl vyrauja nuomonė, kad narkotikų vartotojui gali padėti tik jo paties noras mesti, kiti tiki, kad padeda maldos. Pakaitinis gydymas mūsų šalyje skiriamas kas penktam priklausomam nuo narkotikų žmogui. Patys narkotikų vartotojai sako, kad kai kuriems sustoti patiems ar su Dievo pagalba niekada nepavyks, jiems padėti gali tik pakaitinis gydymas. Nors šis gydymo metodas pripažintas Pasaulio sveikatos organizacijos ir kitų kompetentingų institucijų, Lietuvoje vertinamas skeptiškai. O kai prabylama apie tokį gydymą kalėjimuose, iš reakcijų veiduose galima manyti, kad tai kol kas neįmanoma misija.

Reklama

Pakaitinio gydymo reputacija

Prieš daugiau nei metus Valstybės kontrolė atliko metadono vartojimo Lietuvoje 2009-2010 m. tyrimą. Metadonas yra vienintelis pakaitinio priklausomybės gydymo vaistas. Kitose ES šalyse jau taikomi kiti medikamentai. Valstybės kontrolė tuomet savo pranešime spaudai rašė: „nepakanka saugiklių, kurie garantuotų, kad sveikatos priežiūros įstaigose metadonas atitektų būtent tiems, kam paskirtas, ir tokia doze, kokia nurodyta, o jo likučiai būtų nurodyti tokie, kokie yra iš tikrųjų. Valstybinis psichikos sveikatos centras pakaitinio gydymo stebėseną taip pat atlieka formaliai – tik surenka ir apibendrina gydymo įstaigų pateiktus duomenis, neįsitikindamas jų pagrįstumu”.

Šį tyrimą tuomet užsakė Seimas. Ir jo išvados iki šiol yra vienas stipriausių argumentų, kai kalbama, jog gydymą metadonu iš viso reikia uždrausti. Gaila, kad Seimo nariai nusprendė nematyti kitų Valstybės kontrolės išvadų. Pavyzdžiui, „Nesudaryta galimybė gydyti metadonu kalėjime, net jei toks gydymas buvo pradėtas laisvėje. Metadono programos taikymas įkalinimo įstaigose leistų sumažinti pavojingų infekcijų, ypač ŽIV, plitimą, taip pat sumažintų mirčių nuo narkotikų perdozavimo išėjus į laisvę skaičių”.

Daugelyje šalių pakaitinis gydymas yra griežtai kontroliuojamas ir nuosekliai finansuojamas valstybinių institucijų. Lietuvoje  kontrolė prasta ir finansavimas nenuoseklus. Būtent tai leidžia atsirasti įvairiems piktnaudžiavimams:

prastai vykdoma skiriamų medikamentų apskaita,

netikrinamos vaistinės,

nežiūrima, kaip tie preparatai laikomi,

nestebimas narkotikų vartotojas, mažinant jam metadono dozę, kol jis visiškai nieko nevartos (juk tai kiekvieno gydymo esmė).

O nekontroliuojami piktnaudžiavimai meta šešėlį ant viso pakaitinio gydymo. Ir šio gydymo įvaizdis bei reputacija niekaip negerėja. Juolab kad pacientai, gaunantys šį gydymą, vieni sudėtingiausių. Manoma, kad mūsų šalyje yra 7-11 tūkst. švirkščiamų narkotikų vartotojų. Jie nedisciplinuoti, jie „atkrenta“, jie meluoja (ima metadoną, bet jį parduoda), įžeidinėja jiems pagalbą teikiančius specialistus. Dalis už metadoną dėkoja, kadangi tik pakaitinis gydymas sutvarko jų gyvenimus, nes leidžia mesti aktyviai vartoti narkotikus.

Socialinis šleifas

Gan dažnai narkotikų vartotojams paslaugas teikti apsiima nevyriausybinės organizacijos. Jų veiklas kartais imasi finansuoti valstybė, pavadindama tai žalos mažinimo paslaugomis. Aktyvus narkotikų vartotojas, jei jis nekontroliuojamas ir su juo niekas nedirba, vos per kelis mėnesius visuomenei padaro kelių dešimčių tūkstančių litų žalą (vogdamas), užsikrečia ir platina įvairias infekcijas (hepatitas C, ŽIV, tuberkuliozė) bei sukelia tikrą dramą savo artimiausioje aplinkoje (tėvai išgyvena depresiją, kartais praranda darbus, ima piktnaudžiauti alkoholiu, įvyksta skyrybos, vaikai lieka be tėvų ir t.t.).

Pasak Svetlanos Prosvirinos, Kaliningrado srities ŽIV infekuotų asmenų organizacijos vadovės, jei nedideliame miestelyje atsiranda vienas ar du užsikrėtę ŽIV narkotikų vartotojai, jau po kelių mėnesių beveik visi to miestelio švirkščiamus narkotikus vartojantys asmenys bus užsikrėtę, taip pat bus užkrėsti tų narkomanų lytiniai partneriai (vyrai, žmonos).

Kadangi priklausomybė visuomet su savimi velkasi didžiausią šleifą socialinių pasekmių, priklausomi asmenys dažniau yra prižiūrimi socialines veiklas vykdančių institucijų. Australijos žalos mažinimo srityje dirbančios nevyriausybinės organizacijos vadovas John Ryan sakė, kad jo šalyje yra daugiau nei 29 tūkst. kalinių (23 mln. gyventojų). 70 proc. naujų į kalėjimą patenkančių asmenų vartoja narkotikus. „Mums pavyko sustabdyti ŽIV infekcijos plitimą tarp narkotikų vartotojų, nes labai anksti valstybiniu mastu buvo pradėtos taikyti žalos mažinimo paslaugos plačiojoje visuomenėje. Ilgą laiką policija, kalėjimų prižiūrėtojai priešinosi žalos mažinimo paslaugoms kalėjimuose. Mes suteikėme jiems daug informacijos apie tai, kad nekontroliuojama priklausomybė, netinkamas elgesys iš kalėjimo keliauja kartu su kaliniu į laisvę. Ir taip daroma žala plačiajai visuomenei“, – kalbėjo nevyriausybininkas.

Jis papasakojo apie jų projektą vienoje šalies apskrityje. Ten buvo atidaromas naujas kalėjimas ir jo organizacijos nariai dirbo konsultantais, kad būtų sukurta įkalinimo įstaiga, kurioje būtų laikomasi žmogaus teisių. „Buvo siekiama, kad sistema kalėjime nesiskirtų nuo sistemos visuomenėje. Dirbdami ten mes suvokėme, kad sunku rasti modelį, kaip pagerinti visus kalėjimus. Kalėjimai yra labai politizuoti, vargu ar pavyks taip pagerinti kalėjimų aplinką, kad ji prilygtų visuomenei. Ir žalos mažinimas neretai sulaukia ar nesulaukia reikiamo dėmesio ne dėl konkrečių politinių įsitikinimų, o dėl asmeninio požiūrio į tai“, – sakė J. Rayan.

Nuo Libano iki Kanados

Šiuo metu 60-yje kalėjimų 11-oje šalių (Vokietija, Ispanija, Moldova, Rumunija, Baltarusija, Armėnija) vyksta vienokios ar kitokios žalos mažinimo programos. Kai kurių šalių nevyriausybinių organizacijų aktyvistai gali pasigirti nemenkais laimėjimais, kitiems dar teks nemažai pakovoti.

Libane dirbanti psichologė Joanna Imad tarptautinėje Žalos mažinimo konferencijoje, šiais metais vykusioje Vilniuje, kalbėjo apie savo šalies patirtį teikiant pakaitinį gydymą priklausomiems nuo narkotikų kaliniams. Jos organizaciją įkūrė grupė socialinių darbuotojų, jie dirba kalinių teisių apsaugos srityje, vykdo mokymus, teikia pagalbą prievartos aukoms.

„Kalėjimų valdžia sako, kad narkotikų kalėjime nėra, todėl nereikia ten vykdyti jokių žalos mažinimo programų. Mūsų tyrimai parodė, kad 34 proc. kalinių vartoja narkotikus. Iš jų trečdalis infekuoti hepatitu C, trečdalis naudoja bendrus švirkštus, trečdalis turėjo net kelis lytinius partnerius. Beiruto kalėjime, kuriame mes turime nedidelį informacijos centrą, ilgą laiką galiojo įsitikinimas, kad papildomai kalinį už prasižengimus galima bausti abstinencija. Vykdėme mokymus kalėjimų socialiniams darbuotojams, slaugėms, kaliniams. Pasakojome apie infekcines ligas, apie žalos mažinimą, apie tai, kad nereikia abstinencijos taikyti kaip bausmės būdo. Mūsų veikla daug kam nepatinka, kai kada kaliniai nebūdavo išleidžiami į mūsų mokymus. Mūsų veiklai smarkiai trukdo kultūrinis požiūris – bausti, o ne padėti. Bet mes vis tiek tikime, kad tai, ką darome, turime daryti, ir po truputį keičiantis požiūriui vieną dieną žalos mažinimas kalėjimuose bus įmanomas ir mūsų šalyje“, – sakė Libano psichologė.

Kanados ŽIV/AIDS infekuotų žmonių bendruomenės atstovas Richard Elliott pristatydamas savo šalies kalėjimų situaciją atkreipė dėmesį, kad kalėjimuose moterys yra dažniau infekuojamos ŽIV ir hepatitu C nei laisvėje. Kanados kalėjimuose kali apie 38 tūkst. žmonių. 2007 m. duomenimis, vienas iš 6 kalinių vartoja narkotikus. Trečdalis jų dalijasi savo švirkštais. Per pastaruosius penkerius metus Kanados visuomenėje tik 6 proc. padaugėjo žmonių, o kalinių skaičius išaugo 17 proc.

„Teoriškai mūsų įstatyminė bazė leidžia kalėjimuose naudoti žalos mažinimo priemones. Tai šiek tiek atrišo mums rankas mūsų advokacinėje veikloje, nors nepritarimas buvo didžiulis ir mums net teko kreiptis į teismus. Mums pavyko pasiekti, kad kalėjimuose būtų laisvai prieinami prezervatyvai, vykdėme 6 kalėjimuose saugaus tatuiravimosi informacinius projektus, viename kalėjime net taikomas pakaitinis gydymas priklausomiems kaliniams. Mes nusprendėme bylinėtis. Po to, kai 12 šalies organizacijų pasisakė dėl žalos mažinimo programų kalėjimuose įgyvendinimo, o sveikatos ministerija į tai niekaip nesureagavo, mes padavėme skundą į teismą. Vienas žmogus padavė į teismą savo šalį dėl to, kad buvo užkrėstas kalėjime ŽIV ir kitomis infekcijomis. Šalies Aukščiausias teismas priėmė sprendimą, kad NVO gali ginti visuomenės grupių interesus, todėl mes galėjome tam žmogui padėti bylinėtis. Blogai tik tai, kad tas žmogus vis dar kalėjime ir jis ten patiria didžiulį spaudimą. Mes matome, kad valdžia nedemonstruoja geros valios, todėl suvokiame, kad net ir laimėjus bylą teks nemažai dirbti, kad priimti nutarimai būtų realiai įgyvendinami“, – sakė Kanados organizacijos atstovas.

R. Elliott organizacija apklausė 50 kalinių ir jų istorijas patalpino tinklalapyje www.prisonhealthnow.org

Egzistuoja tik oficialiai

Belgijoje gyvena 11 milijonų gyventojų, šalyje 12 tūkst. kalinių. Šalyje esant dvikalbystei, ši praktika gaji ir kalėjimuose. Belgijoje egzistuoja tik prancūziškai kalbančiųjų įkalinimo įstaigos. Pasak mokslininkės Freya Vander Laenen, šie kalėjimai geriau tvarkosi su žalos mažinimo paslaugų taikymu, taip pat šiuose kalėjimuose yra mažesnis priklausomų nuo narkotikų asmenų skaičius.

Universitete dirbanti tyrėja pateikia savo tyrimų duomenis: pastaraisiais metais kalėjimuose 2 proc. sumažėjo kalinių, 61 proc. priklausomų kalinių vartoja heroiną, 71 proc. yra metadono programos dalyviai.

Šalyje yra 28 kalėjimai, tačiau tik 15-oje jų taikoma detoksikacija tiems kaliniams, kurie patenka į juos aktyviai vartodami narkotikus. Po išsamesnių tyrimų išaiškėjo, kad iš 15 kalėjimų, turinčių teikti tokią medicininę paslaugą, ją teikia tik 5. „Kartu su pakaitiniu gydymu būtinai šios programos dalyviams turi būti teikiamos ir psichosocialinės paslaugos. Deja, mūsų tyrimai parodė, kad tik pusė kalėjimų gali suteikti tokias paslaugas kaliniams. Oficialiai šalyje vyksta žalos mažinimas, įskaitant ir pakaitinį gydymą priklausomiems asmenims, tačiau mes matome, kad tik 70 proc. iš tų, kuriems reikalingos tokios paslaugos, jas gauna. Taip pat apmaudu, kad kovos su narkotikais biudžete žalos mažinimui numatytas vos 1 proc.“, – kalbėjo belgė tyrėja.

Geroji Ispanijos patirtis

D. Xavier Majo i Roca, Katalonijos visuomenės sveikatos agentūros prie Katalonijos vyriausybės Žalos mažinimo sekcijos vadovas (Ispanija), sako, kad jų regione migrantai pakeitė situaciją kalėjimuose, juose išaugo kokaino vartojimas. 11-oje kalėjimų kali 10 tūkst. kalinių. 15 proc. jų yra narkotikų vartotojai,  9 proc. ŽIV infekuoti, apie penktadalis infekuoti hepatitu C.

"2005-2207 m. priklausomi nuo narkotikų kaliniai bylinėjosi su sveikatos ir teisingumo ministerijomis. Po šių bylų buvo pradėtos diegti kai kurios žalos mažinimo programos – iš kalinio imdavo panaudotą švirkštą ir jam duodavo sterilų. Ar pavyko sustabdyti infekcijų plitimą įkalinimo įstaigose? Manau, kad ne, nes reikia žalos mažinimo programas daryti didelių apimčių, kad jose dalyvautų praktiškai visi kaliniai. Jei dirbi su penktadaliu vieno kalėjimo kalinių, juos motyvuoji gydyti priklausomybę, naudoti švarų švirkštą, tai likę 80 proc. kalinių gyvena kaip gyvenę.

Kalėjimų darbuotojai nemato tokios programos efektyvumo. Mums teko susidurti su labai skirtingomis kalėjimo prižiūrėtojų ir darbuotojų nuostatomis. Didžia dalimi būtent tos nuostatos buvo žalos mažinimo programų sėkmės ar nesėkmės garantas. Keista, bet net medicinos personalas nevertino infekcijų plitimo kaip grėsmingo reiškinio. Kalėjime teisė rūpintis savo sveikata atimama iš žmogaus ir atiduodama kažkam kitam. Mūsų šalies kalėjimuose vienaip ar kitaip žalos mažinimo paslaugos teikiamos jau daugiau nei dešimt metų. Per tą laiką švirkštai niekada nebuvo panaudoti kaip ginklas. Mane tai džiugina, nes rodo, jog kaliniai suvokia, kad turi rūpintis savo sveikata, ir nenori, kad ši teisė iš jų būtų atimta", – sakė Katalonijos Žalos mažinimo sekcijos vadovas.

Daiva Ausėnaitė