Partijos pasirašė susitarimą dėl sveikos gyvensenos plėtojimo. Jo neįvykdžiusios bus baudžiamos?

Antradienį, birželio 26 d., Seime pasirašytas LR parlamentinių politinių partijų ir Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmų susitarimas dėl sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos plėtojimo siekiant pagerinti Lietuvos žmonių sveikatą.

Prieš rinkimus partijos išdalija daugybe pažadų, net parašų pridėlioja, laksto po skirtingų ideologijų ir stovyklų auditorijas, kad tik kokį balselį sužvejojus, kad tik kaip nors „pasipiarinus“, visuomenės dėmesio sulaukus. Tačiau svarbiausia žiūrėti, kas jau yra nuveikta būnant Seime, kokie priimti sprendimai, kokie asmeniniai balsavimai.

Pats gestas gražus ir susitarimo punktai tikrai sveikintini, jei tai reiškia politinių jėgų vieningą požiūrį, kad sveikos gyvensenos ugdymas yra prioritetinis partijų ir visos valstybės reikalas. Galime taip manyti?

Panašus partijų susitarimas dėl visuomenės sveikatos stiprinimo buvo pasirašytas 2004 metais. Kas nuo to pasikeitė, kas buvo praktiškai daroma, įgyvendinta, kaip balsuojama?  Susitarimas kažką įpareigoja? Ar gali partijos pasirašyti susitarimą „dėl žmonių sveikatos naikinimo“? Pasirašius susitarimą dėl sveikatos plėtojimo ir stiprinimo, bet konkrečiais balsavimais priimant įstatymus, kurie tiesiogiai tą sveikatą ardo,  akivaizdu, kad yra sulaužomas pirminis susitarimas.

Partijų rinkiminėse programose tikrai nėra įrašyta, kad bus siekiama, jog žmonės kuo daugiau sirgtų, prasigėrtų ir panašiai. Visos jos gražiai surašytos, prieš rinkimus pasmailinę liežuviukus visi žada. Patikrinti ar tai ne saldžialiežuviavimas galima tik pagal tai, kaip politikai jau elgėsi iki šiol, kaip balsavo, kokius įstatymus inicijavo ir panašiai.

Kai partijos nevykdo savo rinkiminių programų, tai užtraukia baudžiamąją atsakomybę? Suprantama, kad ne. Net pats Seimas labai dažnai nevykdo savo priimtų nutarimų, ką jau bekalbėti apie rinkimines programas. Kai valstybinės institucijos neįvykdo susitarimų, jos neneša jokios atsakomybės, kaip, pavyzdžiui, būtų tarp verslo subjektų. Politikoje, suprask,  visada yra force majeure (karas, žemės drebėjimas ir t.t.) kažkokios pašalinės neįveikiamos jėgos, kurios tarsi suteikia teisę sutarties įsipareigojimų neįvykdyti. O neįvykdžius susitarimo punktų, manau, visi žinome kokios yra pasekmės. Dažnai tai „kerta per kišenę“. Kada bus baudžiami pagal susitarimo raidę padėjusieji parašus, viešai pažadėję, bet neįvykdę susitarimų? Kada valstybinių institucijų atstovai už sutartyse, strategijose, nutarimuose ir panašiuose įsipareigojimuose prisiimtą atsakomybę, jų neįvykdę „gaus per kišenę“? Viliuosi, kad tam laikas tikrai ateina.

Kol kas, beje, patirtis rodo, kad frakcijos vieningai susitaria vadinamajam „įpareigojančiam balsavimui“ reaguoti į siauros verslo grupės interesus (vykdydami nerašytus rėmėjų susitarimus), o ne viešąjį interesą. Ar pasirašiusios šį susitarimą dėl sveikos gyvensenos dabartinės parlamentinės partijos savo frakcijose taip pat priims „įpareigojančius balsavimus“, kai bus pateikiami konkretūs įstatymai, kurie gerina arba blogina asmens ir visuomenės sveikatą, stabdo ar skatina priklausomybių įsikerojimą? Ne naiviai, bet vis dėlto vilkimės. Tik jokiu būdu neleiskime, kad pažadų melodijos užliūliuotų budrumą, sveiką kritiškumą ir reiklumą.

Vienas iš konkrečių nutarimų, kuriuos priėmė Seimas ir laukiama rezultatyvaus jo įgyvendinimo, yra nutarimas „Dėl 2013 metų paskelbimo Sveikatingumo metais“.  Gražu, vieningai Seimas paskelbė, bet galima įžvelgti ir sunkiai paaiškinamus dalykus vykdomosios valdžios grandyje. Atrodytų, šiuo nutarimu labiausiai turėtų džiaugtis Sveikatos apsaugos ministerija. Tačiau paradoksalu, kad kol kas nematė reikalo Sveikatos apsaugos ministerijos interneto puslapyje patalpinti pačios oficialiausios žinios, jog toks nutarimas priimtas. Logiškai mąstant, turėtų sveikinti tokį sprendimą ir pasiraitoję rankoves prisidėti prie tokių metų programos sudarymo ir įgyvendinimo. Tikime, kad taip ir bus.

Juozas Dapšauskas