Pasisakyta už negimusių kūdikių teisę gyventi

Seimo Sveikatos reikalų komitetas 2013 m. gruodžio 11 d. posėdyje iš esmės pritarė Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektui ir jį lydintiesiems teisės aktų projektams ir pasiūlė pagrindiniam komitetui juos patobulinti pagal pastabas ir pasiūlymus, kuriems komitetas pritarė.

Įstatymo projekto iniciatoriai pažymėjo, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje nėra teisės akto, saugančio gyvybę prenatalinėje fazėje. Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymas atspindi Katalikų bažnyčios, popiežiaus Jono Pauliaus II mokymus, taip pat mūsų šalies piliečių lūkesčius. Įstatymas bus ryžtingas žingsnis, ginant gyvybiškai svarbius mūsų šalies interesus demografijos ir visuomenės moralės srityse. Išanalizavus kitų šalių teisinę bazę paaiškėjo, kad siūlomas įstatymas jau seniai priimtas kai kuriose Europos Sąjungos šalyse (Airijoje, Lenkijoje, Maltoje). Įgyvendinant jį Airijoje, Lenkijoje ir Maltoje nebuvo kažkokių nenumatytų sunkumų, išskyrus liberaliųjų pažiūrų visuomenės dalies pasipriešinimą. Pagrindinis įstatymo projekto tikslas – teisiškai reglamentuoti nėštumo nutraukimo sąlygas ir siekti abortų skaičiaus sumažinimo bei apsaugoti negimusių kūdikių teisę gyventi.

Komiteto posėdyje buvo pabrėžta, kad žmogaus gyvybė nuo pradėjimo yra atskiro žmogaus organizmas. Todėl nėštumo nutraukimas reiškia naujos gyvybės tyčinį nutraukimą, t. y. teisės gimti atėmimą. Kai įsčiose augančio vaiko gyvybė priklauso vien tik nuo jo motinos laisvės į apsisprendimą, tai lieka paneigta pradėtos gyvybės teisė į gimimą. Teisinėje demokratinėje valstybėje turi būti ginami ir saugomi pamatiniai žmogaus gėriai, įgalinantys jį gyventi visavertį ir orų gyvenimą. Šie gėriai negali būti pakeičiami ar kompensuojami kitais gėriais. Visi jie yra būtini visaverčiam žmogaus gyvenimui. Todėl valstybė, siekdama apsaugoti ir užtikrinti žmogaus pamatines teises, neturėtų tai daryti tokiu būdu, kuris vieniems gėriams teiktų prioritetą, tuo tarpu kitus visiškai nuvertintų ar ignoruotų. Vienas iš tokių pamatinių gėrių yra žmogaus gyvybė. Nors kiti žmogaus teisėmis saugomi gėriai yra būtini visaverčiam žmogaus gyvenimui, jie negali atstoti ar pakeisti žmogaus gyvybės. Kiekvieno žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą turi būti ginama ir saugoma. Tačiau teisės į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą neturi būti įgyvendinamos tokiu būdu, lyg kitos pamatinės vertybės, įskaitant negimusio kūdikio gyvybę, neturėtų jokios didesnės vertės.

Komiteto posėdyje buvo pažymėta, kad nors kai kurių institucijų pasisakymuose nuskamba abejonės, kad bus pažeista Europos Žmogaus teisių konvencijoje įtvirtinta teisė į privatų gyvenimą ir nurodoma, kad embriono teisė į gyvybę nėra ginama Konvencijoje, nes pagal Konvenciją jis nėra asmuo, tačiau iš tiesų, nėra jokių prieštaravimų Žmogaus teisių konvencijai, jei valstybė apsisprendžia embrioną pripažinti asmeniu ir riboti atvejus, kai galima nėštumą nutraukti. Svarbu yra tik tai, kad ta valstybė sukurtų tokias efektyvias procedūras, kurios leistų moterims pasinaudoti nėštumo nutraukimu ta apimtimi, kiek toje valstybėje jis yra legalus. Europos Žmogaus Teisių Teismas niekada nėra suformulavęs, kad teisė į privatų gyvenimą apima moters teisę į abortą. Priešingai, teisė į abortą buvo paneigta A.B.C. prieš Airiją byloje. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje teisės į privatų gyvenimą pažeidimas yra konstatuojamas tik tuo atveju, kai moteris dėl kokių nors nuo jos nepriklausančių priežasčių („efektyvių priemonių nebuvimo“) negali pasinaudoti nėštumo nutraukimu ta apimtimi, kiek jis valstybėje yra legalus. Tai reiškia, kad valstybė tam tikra apimtimi leisdama abortą, turi nustatyti procedūras, kurios padarytų ta apimtimi abortą ir realiai prieinamu. Teismas visada pripažino, kad valstybės turi plačias veikimo laisvės ribas spręsdamos dėl to, kokioms sąlygoms esant abortas jose yra legalus.

Vertinant argumentą dėl embriono teisės į gyvybę negynimo Konvencijoje, buvo pažymėta, kad pradedant Vo prieš Prancūziją byla ir baigiant pastaruoju metu buvusiomis bylomis Europos Žmogaus Teisių Teismas sistemingai atsisako aiškinti, ar embrionas yra asmuo, kurio teisė į gyvybę yra ginama. Teismas teigia, kad atsakyti į šį klausimą „nėra nei būtina, nei reikalinga“, kad „tai ne tik teisinis, bet ir medicininis, filosofinis, religinis klausimas“, o valstybės turi plačias veikimo laisvės ribas savo nacionalinėje teisėje nustatydamos, ar embrionas yra asmuo. Toks teismo atsisakymas spręsti dėl embriono statuso reiškia pagarbą valstybių apsisprendimo laisvei, tačiau jokiu būdu nereiškia, kad embrionas valstybės nacionalinėje teisėje negali būti pripažintas asmeniu su iš to išplaukiančia teise į gyvybę.

lrs.lt