Patyčios keroja ir įstaigų kabinetuose
Praūžusi „Veiksmo savaitė be patyčių“ visuomenės dėmesį tradiciškai atkreipė į psichologinio teroro mokyklose atvejus, kai patyčias patiria jautriausias visuomenės sluoksnis – vaikai. Tačiau psichologės Ievos Jasaitytės teigimu, skaudūs žodžiai, apkalbos, intrigos suaugusiuosius žeidžia ne mažiau negu vaikus.
„Suaugusieji patyčias gali patirti šeimoje, darbe, net chore ar senjorų draugijoje – visur, kur į vieną vietą susirenka didesnis būrys žmonių, besiskiriančių savo charakteriais, patirtimi, kultūros supratimu, – sakė I. Jasaitytė. – Ir nors patyčioms tarp suaugusiųjų skiriamas menkas dėmesys ir ne visada lengva jas atpažinti, jos gali sukelti milžinišką psichologinį spaudimą“.
I. Jasaitytės žodžiais, bent kartą gyvenime patyčias yra patyręs kiekvienas. Europos kontekste Lietuva šioje srityje – per vidurį, darbe lietuviai patiria daugiau patyčių negu skandinavai, tačiau mažiau negu Pietų Europos šalių gyventojai. Lietuvos mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad trys ketvirtadaliai lietuvių yra susidūrę su gandais, apšaukimu kitų akivaizdoje, nepagrįsta kritika ar informacijos nuslėpimu, siekiant kolegos nesėkmės. Dar 3–5 proc. yra tapę sunkių patyčių, pasibaigusių rimtomis sveikatos problemomis, aukomis.
„Tam, kad žmonių elgesį galėtume vadinti patyčiomis, jis turi atitikti tam tikrus kriterijus, – paaiškino I. Jasaitytė. – Patyčios yra tikslingi veiksmai, kai agresorius suvokia, kad tai, ką pasakys, įžeis kitą žmogų. Tai pasikartojantis ir aukai nepriimtinas elgesys. Ir jei šis tyčinis pasikartojantis veiksmas kitam žmogui kelia diskomfortą, nepatogumą, stresą, tai jau gali būti laikoma priekabiavimu, užgauliojimu, įžeidimu, pažeminimu.“
Dangsto nepasitikėjimą savimi
Anot psichologės, yra daugybė skirtingų priežasčių, dėl kurių suaugusieji nepagarbiai elgiasi su kolegomis darbe, tačiau perpratus agresorių psichologines charakteristikas, galima lengviau jiems pasipriešinti.
„Dažniausiai puolantis asmuo pats stokoja pasitikėjimo savimi, negali susidoroti su jam skirtomis užduotimis, jaučiasi nepakankamai įvertintas, pavydi kolegoms kompetencijų ar karjeros pasiekimų“, – sakė I. Jasaitytė.
Psichologės teigimu, taip agresorius stengiasi nukreipti kitų kolegų dėmesį nuo neatliktų darbų ir pasirodyti esąs šaunesnis ar stipresnis negu yra iš tikrųjų. Kitaip tariant, tyčiojimasis jam yra būdas išlikti.
„Dar viena ir, mano manymu, pati gajausia Lietuvoje patyčių vešėjimo priežastis – įsisenėjusi kolektyvo kultūra, kai apkalbos, tyčinis kito asmens žeminimas laikomas normaliu reiškiniu ir tampa beveik privalomu norinčiam pritapti. Į tokį kolektyvą atėjusiam naujokui gali būti sunku, nes atsiribojimas gali jį patį paversti auka“, – teigė I. Jasaitytė.
Paradoksalu, tačiau dažniausiai patyčių aukomis tampa ne tik silpni ar akivaizdžių ydų turintys žmonės, bet ir savo gebėjimais, pasiekimais ar charakterio savybėmis pranašesnės asmenybės – pozityvios, intelektualios, gebančios sutarti su kolegomis.
Apraizgo pykčio voratinkliu
Kasdien darbe patiriamas psichologinis spaudimas virsta stresu. Psichologės žodžiais, patyčių poveikis nesibaigia kartu su darbo valandomis – skaudūs žodžiai ir mintys apie dienos įvykius bei išgyvenimus auką lydi iki namų, trukdo užmigti, normaliai atlikti įprastus, kasdienius darbus.
„Darbe pašiepiamas asmuo dažniausiai stresą išlieja ant silpnesnio už save, o tai gali peraugti į smurtą šeimoje ar prieš gyvūnus, neatsargų, agresyvų vairavimą ar vesti į kitokį destruktyvų elgesį“, – kalbėjo I. Jasaitytė.
Nereiktų pamiršti, kad patyčios gali turėti ir teisinių pasekmių – priklausomai nuo patyčių pasireiškimo formų, agresoriui numatyta administracinė, civilinė ar baudžiamoji atsakomybė.
„Privedimas prie savižudybės, įžeidimas, šmeižtas, psichologinis spaudimas, siekiant įbauginti, agresoriui gali kainuoti administracinę piniginę nuobaudą ar net pasodinti į teisiamųjų suolą“, – priminė I. Jasaitytė.
Veiksmingiausia kova – pokalbis
Dažnai manoma, kad auka pati atsakinga už kovą su agresoriumi, tačiau patyčios – sudėtingas reiškinys, kuris įprastai įtraukia daugiau negu du asmenis.
„Šiame procese dalyvauja ir kiti kolektyvo nariai: tie, kurie apkalba auką, juokiasi iš pokštų, įmonės vadovas, kuris galimai žino apie patyčias, tačiau ignoruoja šį faktą“, – sakė I. Jasaitytė.
Jeigu patyčios keroja bendrovėje, už tai, pasak psichologės, pirmiausia atsako jo galva – vadovas.
„Nors ir nemėgstu šio posakio, bet žuvis pūva nuo galvos. Jeigu vadovas nesirūpina kolektyvo kultūra, pats neįsitraukia į jo veiklą, neskatina bendruomeniškumo, o tik konkurenciją, faktas, kad terpė suvešėti patyčioms tokioje aplinkoje bus palankesnė“, – kalbėjo psichologė.
Jos žodžiais, geriausias būdas apsisaugoti nuo patyčių – elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi, stengtis neįsitraukti į apkalbas, netoleruoti jų, bet ir neignoruoti, informuoti apie tai vadovą arba kitą atsakingą asmenį. Jeigu toks kovos būdas kenčiančiam nuo patyčių nepriimtinas, vienas geriausių vaistų patyčioms gydyti – tiesioginė konfrontacija su agresoriumi.
„Tik jokiu būdu nereiktų elgtis agresyviai ar aiškintis santykius stebint kitiems kolektyvo nariams, – patarė I. Jasaitytė. – Geriausiai suveiks pokalbis akis į akį su agresoriumi, kuriame išsakysite savo pojūčius, poziciją ir paprašysite liautis. Toks tiesioginis žmogiškas kontaktas dažniausiai labai paveikia žmones.“
Jeigu vis dėlto agresorius į pastabas nereaguoja, o skųstis nesinori, tuomet belieka išeiti iš situacijos – pakeisti skyrių, kuriame dirbama, ar net darbą. Reiktų pagalvoti ir apie kreipimąsi į psichologą arba kitą patikimą žmogų, galintį suteikti emocinę pagalbą.
„Priimdami sprendimą, pirmiausia turėtume pripažinti, kad mūsų psichologinė sveikata yra daug svarbesnė už darbą“, – sakė I. Jasaitytė.
Viktorija Vaškytė,
Susiję straipsniai
