Prie šiuolaikinės radiologijos ištakų: „Nuo nevilties gelbėjo darbas“

Net ir sulaukusi 90-ies profesorė habilituota medicinos mokslų daktarė Aldona Bartusevičienė pilna energijos: ji dar neatlygintinai dirba Santariškių klinikose, skaito paskaitas gydytojams rezidentams, vadovauja Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijai, eina kitas visuomenines pareigas. Gydytoja visąlaik daug dirbusi, todėl nenuostabu, kad ir dabar ji tokia aktyvi. Vienu metu ji spėjo būti mama, mokyti studentus ir kolegas, dirbti diagnostinį, visuomeninį ir mokslinį darbą. Pokalbis su moterimi, prisidėjusia ne tik prie Lietuvos medicinos, bet ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto istorijų kūrimo.

Reklama

Mokiniai – beveik visi šalies radiologai

Nuo 1963 iki 1995 metų garsi mokslininkė Aldona Bartusevičienė buvo Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto gydytojų rentgenologų paruošimo ir tobulinimosi kursų kuratorė. Jos mokiniai yra beveik visi Lietuvos gydytojai radiologai, pas ją tobulinosi terapeutai, gastroenterologai, pulmonologai ir kitų specializacijų gydytojai.

Kai praėjusiais metais A. Bartusevičienė šventė 90-ąjį gimtadienį, su padėkomis ir linkėjimais iš visos Lietuvos plūdo jos mokiniai bei pacientai. Netrūko ir oficialių iškilmių Santariškių klinikose, o VU Medicinos fakulteto muziejuje surengta jos išleistų knygų ir straipsnių paroda.

Svajonės visad pildėsi

Paklausta, kodėl pasirinko šią medicinos kryptį, profesorė šypsosi: „Kai manęs mažos klausdavo: „Aldute, kuo būsi?“, atsakydavau, kad šokėja. Vėliau, nusižiūrėjusi į savo mamą, nuostabią moterį, norėjau būti mama. Tačiau kai paaugau, visiems atsakydavau, jog būsiu mokytoja. Iš tiesų ja ir buvau visą gyvenimą. Žinoma, tapau ir mama. Išsipildė ir kita svajonė – studijų metais šokau dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“, kuriam vadovavo kompozitorius Jonas Švedas“.

1942 m. A. Bartusevičienė įstojo į VU Medicinos fakultetą. Po penkerių metų gavo medicinos gydytojos diplomą. Tuo metu ji jau dirbo Anatomijos katedros asistente.

Kai katedra gavo rentgeno aparatą, A. Bartusevičienė baigė rentgenologų kursus, kuriems vadovavo dr. Vladimiras Krotovas. Jauną specialistę paskyrė dirbti Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninės Rentgeno skyriaus vedėja. Tuo pat metu ji vedėpraktikos darbus medicinos fakulteto studentams, o nuo 1963 m. dėstė rentgenologiją Gydytojų tobulinimosi fakultete. Taip ji pasirinko rentgenologiją.

Anatomija padėjo diagnostikai

Gydytoja sako, kad dešimtmetis darbo Anatomijos katedroje buvo jai ypač naudingas. Nors ne visada buvo lengva, kartais tekdavo dirbti ir naktimis, kurti vaizdines priemones, įvairius preparatus, muliažus.

„Tačiau labai džiaugiuosi darbu Anatomijos katedroje, – sakė A.Bartusevičienė. – Tai man padėjo diagnostiniame ir pedagoginiame darbe. Juk anatomija – rentgenologijos pamatas“.

Nenuilstanti mokslininkė

Be pedagoginio, diagnostinio darbo ir visuomeninių pareigų, kurių suskaičiavo beveik 30 (kai kurias eina iki šiol), profesorė A. Bartusevičienė nuolat dirbo mokslinį darbą: rašė disertacijas, knygas, straipsnius, dalyvavo konferencijose ir simpoziumuose užsienyje. Ji kartu su bendraautoriais patobulino vienuolika rentgeninio tyrimo metodų.

„Pirmoji mano disertacija „Sinus transversus pericardii reikšmė“. Dabar jau ir širdį operuoja, o tuo metu, 1959-1960 m., buvo kitokia situacija. Tada ji būtų labai pravertusi ir dabar dar būtų naudinga. Tačiau man neleido jos ginti, neva tai – tik teorija, nebus pritaikoma praktikoje“, – apgailestauja profesorė.

Nesėkmės grūdino

Vis dėlto A. Bartusevičienė nenuleido rankų, po metų apgynė kitą disertaciją bei gavo medicinos mokslų kandidato vardą: „Užsibrėžiau išsiaiškinti ankstyvą inkstų tuberkuliozės diagnostiką. Juk nebuvo metodikų, tad visi atvejai buvo toli pažengę. Dabar jau kiek pagerėjusi diagnostika: yra kompiuteriniai, magnetiniai tyrimai, bet ir tai ne visada nustatoma. Juk ne tik nuo aparatūros, bet ir nuo tyrėjo smegenųdaug kas priklauso“.

O 1973 metais, apgynusi antrąją disertaciją, ji tapo medicinos mokslų daktare (dabar – habilituota daktarė).

„Nupjaukite“ šviesą

Savo patirtį ir žinias A. Bartusevičienė mielai perduodavo tarptautinėse gydytojų konferencijose ir simpoziumuose.

Prisiminusi pirmąsias išvykas į užsienį, profesorė šypsosi: „Kartą Vokietijoje buvau pasiruošusi skaityti pranešimą rusų kalba. Profesorius habil. dr. Eberhardas Šumanas paklausė, kokias dar moku kalbas. Atsakiau, kad šiek tiek moku vokiečių, anglų ir prancūzų. Jis griežtai pasakęs, jog turėsiu skaityti vokiškai. Tad per naktį vietos gydytoja man padėjo išversti pranešimą į vokiečių kalbą. Žinote, pirmą kartą skaityti pranešimą ir dar ta kalba, kurios gerai nemoki, buvo nejauku. Prieš rodydama skaidres norėjau paprašyti, jog išjungtų šviesą. Tačiau pamiršau žodį „užgesinti“. Vietoj to paprašiau nupjauti šviesą. Visi suprato ir niekas nesijuokė. Šviesa buvo užgesinta“.

Dievas paskyrė viršvalandžių

Ko gero, Lietuvoje mažai rasime tokį ilgą medicininį darbo stažą turinčių žmonių: 1945 m., dar būdama studentė, profesorė pradėjo dirbti, o 1995-aisiais išėjo į pensiją. Ir nuo tada iki šiol ji dirba toliau – ji neatlygintinai konsultuoja Santariškių klinikose.

„Dievulis paskyrė man viršvalandžių“, – juokauja A. Bartusevičienė. Ir iškart priduria, kad džiaugiasi, galėdama perduoti gydytojams savo patirtį ir žinias.

„Žinote, aš ir dabar niekada neišjungiu telefono – juk esu medikė. Aš padėsiu visiems bet kada“, – sakė atsidavusi gydytoja.

Darbas gelbėjo nuo nevilties

Iš pirmo žvilgsnio – tikrai svaiginanti A. Bartusevičienės karjera. Tačiau ne viskas buvo taip paprasta.

„Kai iš namų išėjo vyras, pasinėriau į darbą, pradėjau rašyti mokslines knygas. Tai mane gelbėjo, – prisiminė profesorė. – Man sekėsi, nes visuomet daug dirbau, negailėjau savęs. Tačiau žinome, kad sėkmę karjeroje dažnai lydi pavydas. Tyliai nurydavau, kartais paverkdavau, bet niekam nekeršijau, tik dar daugiau dirbau ir rašiau. Darbas, atsakomybė už artimuosius ir gyvenimo tikslas yra geriausias nevilties gydytojas“.

Pirmiausia – kitas žmogus

Profesorė sakė, kad visą gyvenimą ji pirmiausia rūpinosi kitais, tik ne savimi: „Man svarbiausia buvo kiti žmonės. Visiškai nesirūpinau savimi. Tačiau tai nėra gerai, juk save reikia mylėti“.

A. Bartusevičienė prisiminė, kad net ir tada, kai jos pačios gyvybei bei sveikatai iškilo grėsmė, ji pirmiausia rūpinosi ligoniu.

„Kartą retgenoskopuojant ligonį, nutrūko trosas, laikantis ekraną. Beveik 300 kg sveriantis aparatas krito ant galvos, diagnozuoti galvos skliauto ir pamato kaulų lūžiai. Laborantės vėliau pasakojo, kad prarasdama sąmonę aš dar spėjau pasiteirauti apie ligonį, tik jau žodžius tariau tarsi sulėtintame kine. Laimei, kad tyriau krūtinės ląstą, o ne, pavyzdžiui, skrandį. Tuomet būčiau iki alkūnių netekusi abiejų rankų“, – prisiminė profesorė.

Istoriškai vertingi „Gyvenimo vingiai“

Be maždaug 300 mokslinių straipsnių, 13 monografijų bei 4 mokomųjų priemonių medicinos studentams, A. Bartusevičienė parašė istorinės vertės knygą „Gyvenimo vingiai“, kurioje ji ne tik aprašė įvairius savo gyvenimo laikotarpius, vaizdžiai nupasakojo labiausiai ją palietusius įvykius, bet ir pateikė daug įdomios bei vertingos informacijos apie Lietuvos, o ypač Vilniaus medikų darbą. Šią knygą galime skaityti ir kaip vieno žmogaus prisiminimus, ir kaip dalį Vilniaus universiteto bei Lietuvos medicinos istorijos.

Tačiau profesorė kuklinasi: „Vis dėlto man labiau sekasi rašyti mokslinius darbus“.