Per vestuves traumą patyręs jaunikis nevilčiai nepasidavė – vietoj technologo tapo vertėju
Lygiai prieš 35-erius metus, trečią savo vestuvių dieną, 23-ejų metų Budapešto technikos universiteto trečio kurso studentas patyrė traumą, po kurios tapo žmogumi, kokių Sovietų sąjungoje teoriškai nebuvo – neįgalus. Apie savo ligos istoriją, kuri privertė nuo technologijų pasukti prie rašymo, pasakoja 58-erių metų alytiškis Algirdas Jakulis.
Trauma – trečią vestuvių dieną
Savo traumos istoriją Algirdas papasakoja tik po pasikalbėjimo apie sovietinį požiūrį į neįgaliuosius, vengrų kalbą ir bendradarbiavimą su šalies bei vietos žiniasklaida. Buvo rugpjūčio 17-oji. Trečioji Algirdo ir jo išrinktosios vestuvių diena. Išlydėjęs visus svečius jaunikis nusprendė atsigaivinti, šokdamas į Nemuno vandenis.
„Įbridau iki kelių, truputį šoktelėjau ir nėriau, - prisimena prieš 35-erius metus buvusią lemtingą jo gyvenime dieną. – Kakta atsitrenkiau į smėlėtą dugną. Iš karto atsijungiau - taip lengvai ir susižalojau. Smūgis tikrai nebuvo stiprus, bet kadangi buvau pavargęs, kaklo raumenys atsipalaidavę, tad turbūt tiek ir pakako“.
Algirdas prisimena, kad kelis mėnesius visai negalėjo judinti nei rankų, nei kojų. Tačiau nenusiminė. Ir ne tik dėl to, kad buvo optimistas, bet ir todėl, kad nesuvokė realios savo padėties.
„Mano tėvas vyresniame amžiuje buvo patyręs sunkią traumą. Per jį persiritęs rąstas juosmens ir krūtinės srityse sulaužė stuburą bei dvylika šonkaulių, bet jis atsistatė. Nors iš pradžių vaikščiojo su ramentais, bet netrukus pradėjo net sunkius darbus dirbti statybose. Turėdamas tokį pavyzdį, o dar įvertindamas, kad esu jaunesnis, maniau, jog ir aš pakilsiu. Kadangi mano trauma buvo sunkesnė, paskaičiavau, kad per dvi savaites iki rugsėjo 1-osios neatsikelsiu, teks imti akademines atostogas. Studijavau Budapešto technikos universiteto trečiame kurse. Du kursus jau buvau baigęs Vilniaus inžineriniame institute, paskui, metus pasimokęs Budapešto tarptautiniame kalbų institute, buvau perkeltas į antrą universiteto kursą“.
Kad nevaikščios – nė minties
„Kad nebevaikščiosiu, neturėjau nė minties, - atviravo portalo pašnekovas. – Tiesa, garsus Kauno neurochirurgas mano žmonai pasakė, kad aš 10-15 metų pagulėsiu lovoje ir nusibaigsiu, bet ji man apie tai prasitarė tik gerokai vėliau. Sovietų sąjungoje juk nebuvo nei sekso, nei neįgaliųjų. Ir jeigu net išprusęs profesorius, gydytojas, negalėjo net įsivaizduoti, kad judėjimo negalią turintis žmogus galėtų prisitaikyti prie gyvenimo ir netgi būti dar naudingas, tad ko reikėjo norėti iš eilinių žmonių.“
Tiesa, šiokia tokia pagalba buvo teikiama judėjimo negalią turintiesiems ir tada. Algirdas prisimena, kad prieš daugiau nei tris dešimtmečius Likėnų sanatorijoje buvo 6 vietos spinaliniams ligoniams.
„Gavau kelialapį 48-ioms dienoms, tad įsivaizduokite, kiek žmonių čia galėjo patekti per metus. Ir vietą gauti, aišku, buvo sunku. Vietą gavau be kyšių, bet per didelį žmonos ir anytos atkaklumą bei pažįstamus, - pasakoja vyras. – Tiesa, Kryme buvo specializuota sanatorija tokiems ligoniams, turinti 450 vietų, o čia suvažiuodavo iš visos Sovietų sąjungos. Lietuva turėdavo 5-6 kelialapius. Ten aplinka buvo pritaikyta neįgaliesiems, nors į vonias ligonį kilnodavo dvi moterys. Vis tiek vyravo rankų darbas“.
Portalo pašnekovas prisimena ir pirmąjį savo vežimėlį, kurio net neįmanoma palyginti su šiuolaikiniais patogiais ir lengvais.
„Sovietiniai buvo labai sunkūs, sudėtingi valdyti, ypač po kaklo traumos. Už pirmą jau gerą vežimėlį mokėjau 260 rublių, o pensija tuo metu siekė tik 70 rublių, - prisimena Algirdas ir paprašytas apibūdina, kaip jo ratai atrodė sovietmečiu. – Medinis atlošas, pirmieji ratai – dviračio, todėl pravažiuoti pro duris būdavo neįmanoma, taigi, - ir po butą važinėti“.
Nuolat supo mylintys žmonės
Tačiau Algirdas, prisimindamas pirmuosius savo gyvenimo metus ne ant savo kojų, kalba be menkiausio liūdesio. Nors buvo sunku, bet niekuomet nebuvo vienišas. Šalia jo nuolat buvo jaunoji žmona, mama ir žmonos motina, būrys draugų ir supratingų žmonių.
„Klaipėdos miesto ligoninėje pragulėjau 10 mėnesių, laukdamas kelialapio į Likėnus. Ir per tą laiką nė karto nevalgiau ligoninės maisto, - šypsosi. – Mano bendramokslio tėvas, Kardiologinio skyriaus vedėjas Balys Jaura, iš ryto ateidamas į ligoninę atnešdavo namų maisto. Aš dar miegodavau, o jis krepšį padėdavau mano palatoje. Vakare pasiimdavo. Jo dukra, lankydama mane ligoninėje, po valandą – pusantros masažuodavo mano pirštus. Jei ne tie masažai, gal pirštų iki šiol beveik nevaldyčiau?“
Iš specialių Algirdui skirtų procedūrų ligoninėje buvo tik mankšta ir masažai. „O daugiau – ką pats susigalvodavai, taip ir stiprindavai save, - pasakoja vyras. – Aš užsikabindavau kojas už raiščių ir rankomis jas kilnodavau – po tūkstantį kartų per dieną. Taip labai sustiprinau savo bicepsus, bet nežinojau, kad reikia stiprinti kitus raumenis. Gydytojas man buvo pasakęs: „Na ką, dabar turėsi kapeikas skaičiuoti“. Tačiau tai priėmiau kaip humorą, nes nepabrėžė, kad privalau pirštų judesius lavinti“.
Atrado humanitaro pašaukimą
Algirdas sako, kad negalia jo gyvenimą pasuko kita linkme, leidusia atsiskleisti kitai jo esybės daliai, kurios kitomis gyvenimo aplinkybėmis galbūt net ir nebūtų savyje atradęs.
„Prieš traumą studijavau automobilių transporto specialybę, o, pasirodo, esu labiau humanitaras, - šypsosi, mat per tuos tris dešimtmečius vertė knygas iš vengrų kalbos, bendradarbiavo su šalies bei regionine žiniasklaida. – Kadangi Budapešte teko studijuoti vengriškai, nenorėjau pamiršti kalbos. Ir toliau labai daug skaičiau ta kalba, klausiausi „Laisvosios Europos“ radijo vengriškai, prenumeravau mėnesinį vengrišką žurnalą. Iš to leidinio dažnai išversdavau trumpus apsakymėlius".
Prie knygų vertimo pasuko neplanuotai, nutrūkus nuolatiniam bendradarbiavimui su žiniasklaida. „Pajutau tuštumą. Reikėjo kažkuo ją užpildyti. Pasiėmiau Nobelio premijos laureato Imrės Kerteso knygą „Be likimo“ ir pamėginau versti. Iš pradžių – vieną skyrių, paskui – kitą. Kai įsijudinau, pusę metų tam paskyriau. Vidutiniškai – po 8 puslapius per dieną. Taip ir tapau vertėju savamoksliu. Išsiverčiau dėl savęs, bet paskui pradėjau leidykloms siūlyti. Daugelis jų atsisakė, nesitikėdamos komercinės sėkmės“. Knyga Lietuvos knygynuose pasirodė tik į pagalbą atėjus buvusiam bendramoksliui, dabar - žinomam šalies verslininkui.
Šiais metais išleista antroji Algirdo iš vengrų kalbos išversta knyga – detektyvinis romanas „Paskutinis Šivos šokis“.
Pagal A. Jakulio išverstą Israelos Margalit pjesę „Trio“ Mažajame valstybiniame teatre pastatytas spektaklis.
Patarimai iš patirties
Paprašytas pasidalinti patarimais likimo kolegoms, jis ir kitus ragina jokiu būdu nepasiduoti nevilčiai, o ieškoti naujų galimybių, o tuos, kurie dar gali džiaugtis sveikata, perspėja: „Nenardykite ant galvos į vandenį. Velnias gali pakišti akmenį net lygioje vietoje. O tuo atveju, jeigu įvyko trauma, visų pirma būtina fiksuoti galvą, kad ji nesilankstytų ir nejudėtų, laukiant greitosios medicinos pagalbos. Tačiau jeigu jau tai nutiko, jei sėdite vežimėlyje, reabilitacijos metu išnaudokite kiekvieną galimybę ir liekite kuo daugiau prakaito. Ne tiek, kiek nurodo gydytojai, o papildomai, kiek tik pajėgiate. Ką išsikovosi pirmaisiais mėnesiais, tą ir turėsi visą gyvenimą. Ir nėra kada raudoti, nes reikia juodai dirbti“.
Toliau dalindamasis savo patirtimi, Algirdas pabrėžia, jog būtina suvokti, kad neverta laužyti iečių dėl to, ko negali pakeisti.
„Prisitaikyk kiek tik įmanoma, kad sau padėtum ir aplinkiniams. Ir ieškokite naujų veiklų: sportuokite, mokykitės, kurkite, megzkite, pinkite. Taip ne tik galima užsidirbti, bet ir įprasminti save. Taikykimės prie gyvenimo, jeigu Dievas jau davė antrą, kitokį“, - sako portalo pašnekovas.
Algirdas duoda ir dar vieną patarimą – neužsidaryti vien su vadinamaisiais likimo broliais.
„Mane visuomet supo sveiki žmonės, aš dalyvavau ir dalyvauju visose šventėse. Galbūt man tiesiog pasisekė, kad tie patys draugai, kuriuos turėjau iki traumos, išliko su manimi. Tačiau jų pagalba ir draugystė iš tiesų labai svarbi“, - sako vyras.
