Pilvo sienos išvaržos turi būti operuojamos

Pilvo sienos išvaržų (pilvaplėve padengtų organų išsiveržimas per silpnas pilvo sienos vietas) operacijos yra vienos dažniausiai atliekamų chirurginių intervencijų tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Lietuvos gydymo įstaigose šių operacijų atliekama daugiau nei 10 000 per metus. Vilniaus miesto klinikinė ligoninė yra daugiausiai operacijų atliekanti įstaiga Vilniuje ir vienas iš trijų didžiausią išvaržų operacijų atliekančių centrų Lietuvoje. Kasmet čia pagalba suteikiama apie 1000 tokių pacientų.

Pasak Pilvo chirurgijos skyriaus vedėjo dr. Andriaus Karpavičiaus, dažniausios pilvo sienos išvaržos yra kirkšnies, bambos ir pooperacinės, rečiau pasitaiko baltosios linijos (baltoji linija – linija einanti pilvo viduriu, nuo krūtinkaulio iki gaktos), šlaunies ar parastominių (parastominė išvarža pacientui formuojasi šalia ankstesnės operacijos metu suformuotos stomos: žarnos, išvestos į išorę per pilvo sieną, per kurią pacientas tuštinasi) bei kitų išvaržų. Pilvo sienos išvaržos skirstomos į įgimtas ir įgytas, pirmines ir recidyvines. Dalis įgimtų išvaržų vaikams „užsitraukia“ savaime, kitas operuoja gydytojai vaikų chirurgai.

Pirminių išvaržų atsiradimą lemia būklės, kurių metu padidėja slėgis pilvaplėvės ertmėje (nėštumas, nutukimas, lėtinis kosulys, vidurių užkietėjimas, didelis fizinis krūvis ir kiti). Šis slėgis per silpnas pilvo sienos vietas „išstumia“ pilvo ertmės turinį į poodį, formuojasi „trūkis“. Pirminių išvaržų atsiradimą gali lemti ir genetika, jungiamojo audinio ligos, amžius, trauma bei kiti faktoriai.

Recidyvinės išvaržos formuojasi prieš tai atliktų operacijų pjūvių vietose. Tačiau tai nereiškia, jog po kiekvienos atliktos operacijos būtinai susiformuos recidyvinė išvarža. Jų atsiradimą lemia žaizdos infekcija, tinkamo režimo nesilaikymas, pakartotinos operacijos, gretutinės ligos (pavyzdžiui, cukrinis diabetas, onkologija, nutukimas), tam tikrų medikamentų (pavyzdžiui, gliukokortikoidų vartojimas), bendra paciento būklė bei daugybė kitų faktorių.

Kokie yra pagrindiniai išvaržos simptomai?

Pirmieji pilvo sienos išvaržos simptomai dažniausiai yra diskomfortas ar skausmas išvaržos vietoje, be to, užčiuopiamas darinys.

„Skausmas gali stiprėti kosint, stanginantis ar atliekant fizinį krūvį. Pradinėse stadijose išvarža gali pranykti atsigulus ar atsipalaidavus. Pastebėjus šiuos simptomus, reikėtų užsiregistruoti planinei chirurgo konsultacijai. Jei turėta išvarža staiga padidėjo, sukietėjo, tapo labai skausminga, o kartu atsirado pykinimas, vėmimas ar susilaikė dujos bei išmatos – būtina nedelsiant kreiptis į gydymo įstaigos skubiosios pagalbos skyrių",– aiškina A. Karpavičius.

Pilvo sienos išvaržą gali įtarti bet kuris gydytojas apžiūros metu, tačiau galutinai diagnozę patvirtina chirurgas. Konsultacijos metu dažniausiai užtenka pokalbio, detalios apžiūros ir apčiuopos, o sudėtingesniais atvejais gali būti atliekami ultragarsiniai, kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimai.

Išvaržos turi būti operuojamos

Gydytojas pabrėžia, kad visos išvaržos turi būti operuojamos, nes laikui bėgant jos tik didėja, o jų gydymas tampa sudėtingesnis. Kuo operacija padaroma anksčiau – tuo ji techniškai paprastesnė ir reabilitacijos laikas trumpesnis. Neoperuotos išvaržos gali „įstrigti" (išvaržos turinys „įstringa" pilvo sienoje ir negali „grįžti" atgal į pilvo ertmę, dėl ko sutrinka įstrigusio organo kraujotaka, vystosi nekrozė), tada būtina skubi operacija, kurios metu kartais tenka pašalinti įstrigusią organo, pavyzdžiui žarnos dalį. Laiku kreipiantis į gydytoją galima išvengti komplikacijų ir užtikrinti greitą bei sėkmingą pasveikimą.

Dažniausiai nereikia jokio specialaus pasiruošimo

Pasiruošimas išvaržos operacijai yra individualus ir aptariamas chirurgo konsultacijos metu, kaip ir prieš bet kurią kitą operaciją, įvertinus paciento būklę. „Jauniems, sveikiems pacientams specialaus pasiruošimo nereikia, o vyresniems ar sergantiems lėtinėmis ligomis gali būti skiriamos papildomos rekomendacijos – mesti rūkyti, koreguoti svorį, nutraukti tam tikrų medikamentų vartojimą, pasiekti gerą cukrinio diabeto, arterinės hipertenzijos kontrolę", – vardija skyriaus vedėjas. Svarbu atlikti visus būtinus kraujo tyrimus bei elektrokardiogramą ne anksčiau kaip 10 parų iki operacijos. Atvykstant operacijai privalu turėti šeimos gydytojo ar gydytojo specialisto siuntimą.

Ar sudėtinga pilvo sienos išvaržos operacija?

Yra du pagrindiniai chirurginio gydymo metodai – atvira ir laparoskopinė operacijos. Atvira arba dar kitaip vadinama „klasikinė“ operacija atliekama per pjūvį išvaržos projekcijoje – „iš išorės“. Laparoskopinė – atliekama „iš vidaus“, stebint vaizdą monitoriuje ir naudojant specialius instrumentus, kurie į pilvo ertmę įvedami per mažus, 0,5-1 cm dydžio pjūvius.

„Chirurginio gydymo metodas kiekvienam pacientui parenkamas individualiai, tačiau, pavyzdžiui, kirkšnies išvaržos dažniau operuojamos laparoskopiniu būdu. Tokia operacija Lietuvoje jau praktiškai tapo „rutinine“, nes taip užtikrinamas greitesnis gijimas ir mažesnis skausmas po operacijos, lyginant su atvira kirkšnies išvaržos operacija", – teigia chirurgas. Laparoskopinis metodas ypač tinkamas pacientams, kurie nori greičiau sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą ir išvengti didesnių randų.

Beveik kiekvienos operacijos metu išvaržos plastikai naudojamas specialus tinklelis, plastika savais audiniais šiais laikais – retenybė. Tinklelių naudojimas ženkliai sumažina atkryčių skaičių.

Kiekvienas pacientas prieš operaciją apžiūrimas gydytojo anesteziologo – reanimatologo, kuris kartu su pacientu aptaria ir nejautros metodą: pasirenkama vietinė (pavyzdžiui, mažos bambos išvaržos operacija), spinalinė (atvira kirkšnies išvaržos operacija) ar bendra nejautra (pavyzdžiui, atviros didesnes bambos, pooperacinės išvaržos operacijos). Izoliuota vietinė nejautra pastaraisiais metais naudojama retai, nebent pacientui dėl jo būklės, sunkių gretutinių ligų negalima taikyti kito nejautros metodo. Visų laparoskopinių operacijų metu naudojama bendra nejautra.

„Didelis kasmet atliekamų pilvo sienos išvaržų operacijų skaičius rodo ne tik šios problemos paplitimą, bet ir mūsų gydytojų sukauptą patirtį, leidžiančią pasiekti puikius gydymo rezultatus. Chirurgija nuolat tobulėja, o Vilniaus miesto klinikinė ligoninė siekia būti šio progreso priešakyje, diegdama naujausius metodus pilvo sienos išvaržų gydyme ir užtikrindama aukščiausią pacientų priežiūros kokybę“, – teigia Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Chirurgijos klinikos vadovas dr. doc. Audrius Gradauskas.

Kiek trunka operacija ir hospitalizacija?

Operacijos trukmė priklauso nuo išvaržos dydžio bei sudėtingumo. „Nesudėtingos, nedidelės kirkšnies ar bambos išvaržos gali būti išoperuotos per 30–40 minučių, o sudėtingos, didesnės, užleistos pooperacinės išvaržos operacija gali trukti ir iki 5 valandų. Paprastesniais atvejais pacientas išleidžiamas namo tą pačią ar kitą dieną, tačiau sudėtingais atvejais gali tekti pasilikti ligoninėje ilgiau. Pooperacinis stebėjimas būtinas, kad būtų užtikrintas sklandus gijimo procesas", – pasakoja A. Karpavičius.

Po operacijos pacientui skiriami skausmą malšinantys vaistai, atliekami perrišimai, o siūlai pašalinami 5–14 dieną po operacijos. Fizinio krūvio ribojimas priklauso nuo išvaržos rūšies bei operacijos sudėtingumo ir gali trukti nuo 10 dienų iki kelių mėnesių. Kai kuriais atvejais pacientui rekomenduojama nešioti specialų korsetą, kuris prilaiko pilvo sieną, padeda sumažinti pooperacinį skausmą judant.

Kokios galimos komplikacijos?

Kaip ir po bet kurios operacijos, gali pasitaikyti komplikacijų – kraujavimas, infekcijos ir panašiai. „Jeigu pacientas sukarščiuoja, sustiprėja skausmai, atsiranda patinimas, paraudimas, šlapiavimas žaizdos srityje, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją. Vėlyvosios komplikacijos, tokios kaip išvaržos atsinaujinimas, yra gana retos, ypač jeigu operacija buvo tinkamai parinkta ir atlikta, o pacientas laikosi gydytojų rekomendacijų", – apibendrina skyriaus vedėjas dr. A. Karpavičius.

Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje konsultacijas dėl pilvo sienos išvaržų teikia Pilvo chirurgijos skyriuje dirbantys chirurgai ir abdominalinės chirurgijos gydytojai. Šių konsultacijų metu su pacientu aptariami galimi gydymo variantai, jeigu reikia – skiriami papildomi tyrimai, parenkamas optimalus pacientui operacijos metodas. Pacientais chirurgo konsultacijos įprastai laukia nuo 1 iki 2 savaičių. Po konsultacijos, jeigu reikalinga operacija, jos laukimo laikas gali trukti nuo 4 iki 8 savaičių.