Po bandymo nusižudyti: kaip reaguoja ir kaip turėtų reaguoti specialistai?

Po bandymo nusižudyti žmogus pakliūva į medikų rankas. O kas toliau? Anaiptol ne visada tiek bandę prieš save pakelti ranką, tiek jų artimieji gauna visą jiems reikalingą pagalbą. Kaip veikia toji medikų pagalbos ranka bandžiusiems nusižudyti realiai ir kaip turėtų būti idealiu atveju, domėjosi portalas VLMEDICINA.LT.

Reklama

Į portalą kreipęsis vyras teigė buvęs ypač suglumęs po to, kai artimas žmogus bandė nusižudyti. Jo teigimu, galvoje zujo begalės klausimų: ką dabar daryti, kaip padėti, ar apsimesti, kad nieko nebuvo, o gal nuoširdžiai pasikalbėti, kaip nepraleisti svarbių ženklų, kad istorija nepasikartotų... Su visais šiais klausimais jis teigė atsidūręs VŠĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje – ten pagalbos ieškoti nuvedė depresija sergantį savo artimąjį. Ir jos, bent jau deramos, esą nesulaukė nei pats, nei tas, kuriam iš tiesų be galo jos reikėjo.

„Man susidarė įspūdis, kad gydytojos ten apskritai mažai ką nori girdėti apie tokių žmonių bėdas ir neretai drėbteli, kad nėra prasmės išvis su tokiais dirbti, dar ir nepraleisdamos progos priminti, kaip menkai jos teuždirba“, – piktinosi į redakciją kreipęsis vyras ir pridūrė, kad visa tai – juk tikrai ne paciento, kuris atsidūręs gilioje duobėje, reikalas.

Jo teigimu, paklausinėjęs apie puslapyje minimas programas, kurios tokiais atvejais taikomos, esą suprato, kad puslapyje jų daug, o realybėje, deja, nelabai kada taikomos.

„Maža to, mums, artimiesiems, tikrai reikėtų pagalbos tokiu atveju, tačiau, deja, mes jos negauname. O galiausiai artimasis atsigula gydytis „sovietine“ atmosfera dvelkiančioje palatoje. Jūs pažiūrėkit, kaip atrodo administracijos suremontuotos patalpos ir kokiomis sąlygomis būna ligoniai... Jiems aplinka įvaro dar didesnę neviltį“, – kalbėjo vyriškis (tapatybė redakcijai žinoma).

Ligonis gauna nebūtinai tai, kas išvardyta tinklalapyje

Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Janina Utkuvienė prisipažino, kad žurnalistės kreipimasis ją sujaudino ir nuliūdino.

„Pažįstu daugumą gydytojų ir slaugytojų, galiu išsakyti jų adresu daug pačių šilčiausių žodžių, todėl keista išgirsti, kad nebuvo suteikta profesionali pagalba pacientui ir jo artimiesiems. Gydymas po bandymo žudytis, kaip ir kitų susirgimų atvejais, yra parenkamas individualiai. Kiekvienas pacientas gauna visas jam reikiamas paslaugas, bet nebūtinai viską, kas išvardinta ligoninės tinklalapyje“, – komentavo ligoninės atstovė.

J. Utkuvienė apgailestavo dėl išdėstytos situacijos, tačiau neturėdama konkrečios informacijos, teigė negalinti atsakyti į išvardintus priekaištus. „Dauguma ligoninės skyrių yra suremontuoti ir geros būklės, todėl drįsčiau paprieštarauti teiginiui, kad sutvarkyta tik administracijos dalis“, – tepridūrė ji.

Jeigu viskas vyktų idealiai

Buvęs „Jaunimo linijos“ vadovas psichologas Paulius Skruibis pabandė pamodeliuoti, kaip bandžiusiam nusižudyti žmogui turėtų būti padedama idealiu atveju.

„Pradėsiu nuo to, kad žmogus papuola į bendro profilio ligoninę su kokiu nors kūno sužalojimu dėl mėginimo nusižudyti ir būtent bendro profilio ligoninėje sprendžiama, ką daryti toliau, ar suteikti pirmąją ir emocinę psichologinę pagalbą ir žmogų išleisti, ar reikia gydymo psichiatrijos ligoninėje“, – aiškino psichologas.

Jo teigimu, vienas bandymas nusižudyti nelygus kitam. Kitaip tariant, gali būti, kad žmogus pakėlė prieš save ranką išgyvendamas tam tikrus sunkumus savo gyvenime, tačiau gali būti ir taip, kad jis serga kažkokiu psichikos sutrikimu, pavyzdžiui, gilia depresija.

„Kartais reikalingas medikamentinis gydymas, kartais gali užtekti psichoterapinio gydymo. Idealiausiu atveju, jeigu yra reikalingas medikamentinis gydymas, jeigu yra psichikos sutrikimų, ir gydytojas psichiatras nusprendžia, jog reikia juos gydyti, kad ilgalaike prasme rizika pasikartoti panašiam atvejui sumažėtų, pageidautina, kad po mėginimo nusižudyti būtų specializuota psichoterapinė pagalba. Tuomet žmogus mokytųsi atpažinti rizikos ženklus, kada jo būsena blogėja, ką jis tuo metu gali daryti, ar jis gali prieiti iki to taško, kai vėl mėgins nusižudyti“, – komentavo P. Skruibis.

Vis dėlto specifinės programos kol kas dar tik žengia pirmuosius žingsnius Lietuvoje. „Tokių programų taikoma nedaug, bet svarbu psichoterapinė pagalba apskritai – tai psichologo ar kito specialisto, psichiatro konsultacijos, kaip žmogui padėti spręsti gyvenimo situacijas, kaip daryti, kad jis nepakliūtų į tokią pačią būseną. Svarbiausia, kad bent tai būtų“, – pabrėžė specialistas. Specifinės specializuotos programos taikyti Vilniuje pradėtos praėjusiais metais, tačiau tikrai nėra taip, kad reguliariai jos būtų taikomos visiems net ir sostinėje. Anot specialisto, vienos iš tokių programų, kuri pamažu taikoma Vilniuje, esmė yra padėti žmogui suprasti, kas jį atvedė iki krizės, padėti atpažinti būseną dar kai ji tik prasideda, pagelbėti išmokti atpažinti ženklus, jog situacija greit bus nekontroliuojama , ir aptarti konkrečius būdus, ką galima daryti, kad to būtų išvengta.

Artimieji – svarbus resursas

O kaip su tuo tvarkytis artimiesiems, kurie taip pat sunkiai išgyvena tokį brangaus žmogaus žingsnį? „Kartais artimieji lieka kaip ir nuošaly. Nežinau, dėl kokių priežasčių, kartais galbūt specialistai nespėja. Bet idealiu atveju artimieji gali būti labai svarbus resursas ypač tokiu atveju, kai žmogus viskuo nusivylęs, nenori gyventi, netiki, kad kas nors gali padėti“, – sakė P. Skruibis. Anot pašnekovo, artimieji gali būti labai svarbus pagalbos šaltinis, bet tam iš tikrųjų reikia bent trumpo specialistų paaiškinimo, kas įvyko, ko tikėtis toliau, kaip reaguoti, ką sakyti, ko nesakyti, galiausiai kaip padėti.

P. Skruibis su kolegomis iš Vilniaus universiteto atliko tyrimą, kokia artimųjų reakcija tokioje situacijoje labiausiai padeda. Tyrimas atskleidė, kad smerkimas, kaltinimas, moralizavimas dažniausiai nelabai padeda.

„Jis pasijaučia dar blogiau. Kita vertus, ignoravimas, apsimetimas, kad tarsi nieko nebuvo, bandymas užmiršti, sakymas, kad tai – klaida, irgi nieko gera“, – aiškino P. Skruibis.

Geriausia, pasak specialisto, kalbėtis apie tai dalykiškai – pripažinti tai, kas nutiko, ir kad tai yra problema, o tuomet ieškoti būdų, kaip ją spręsti, pasitariant su žmogumi, kuris prieš save kėlė ranką.

Svarbus momentas – išėjus iš ligoninės

Po to, kai žmogus uždaro ligoninės duris, idealiu atveju gydymas neturi baigtis. Toks žmogus turi kreiptis pagalbos į savo psichikos sveikatos centrą, polikliniką, kad gydytojas psichiatras ar psichologas nuspręstų, ar reikia toliau gerti vaistus, ar skirti psichologines konsultacijas.

„Dažnai būna, kad po mėginimo nusižudyti žmogus sako, kad daugiau taip nebus, kad tai buvo klaida, neapgalvotai pasielgė ir nori užmiršti tai, bet tai nėra geras ženklas, nes tai – problemos neigimas, ignoravimas ir paskui, žiūrėk, vėl ta situacija pasikartoja“, – perspėjo P. Skruibis.

Specialistas atkreipė dėmesį ir į medikų profesionalumo faktorių – jis esą svarbus visada, bet situacijose, kurios itin jautrios, pažeidžiamos, žinoma, įgyja dar didesnę reikšmę.

„Galima, aišku, suprasti ir specialistus, medikus, kai yra budėjimai, sunkios situacijos, nėra lengva išlikti visą laiką profesionaliam. Bet kad ir kokios darbo sąlygos bebūtų, vis dėlto ne pacientų reikalas, kiek ten kas uždirba ar pan.“, – teigė psichologas.

Jis pridūrė, kad keblu komentuoti konkrečią situaciją, kai nežinai, kaip ta pati situacija atrodė iš gydytojo perspektyvos. Todėl jis kalbėjo abstrakčiai, pabrėždamas, kad gydytojas neturėtų savo rūpesčių perkelti ant paciento pečių.

Pagalbos telefonai

Pagalba internetu

Papildoma informacija www.klausau.lt,  www.vpsc.lt