Po operacijos atsiradusi žaizda negijo pusę metų: moteris jau ruošėsi mirčiai

Zarasų rajono Suvieko kaime gyvenančiai Valdai Černiauskienei 2017 metų gruodžio 17 diena ilgai įstrigs atmintin – tą dieną moteriai buvo pranešta, kad ji serga gimdos vėžiu. Tačiau ne vienerius metus medicinos srityje dirbusi Valda nė neįtarė, jog vargai prasidės jau visai netrukus: pašalinus gimdą atsivėrė niekaip negyjanti žaizda.

Reklama

„Iki kol išgirdau diagnozę jaučiausi visiškai sveika. Kartais nebent kelių sąnarius paskaudėdavo, bet daugiau aš nieko nejaučiau. Visai atsitiktinai pastebėjau kraujavimą. Dar net tada būčiau nesikreipusi į medikus, tačiau planavau skristi į Angliją aplankyti savo vaikus, tad nusprendžiau pasitikrinti, kad būnant svetimoje šalyje nekiltų problemų.

Nuėjau pas gydytoją, atliko reikalingus tyrimus. Gydytoja dar ramino, kad viskas bus gerai ir jokios ligos neras. Po savaitės man paskambino daktarė ir pranešė baisią naujieną – man nustatytas 3 stadijos gimdos kūno vėžys, šviesialąstis vėžys, kuris sunkiai pasiduoda gydymui. Metastazės jau buvo nustatytos ir limfmazgiuose. O aš nejaučiau jokio skausmo!“– apie pirmąjį susidūrimą su liga pasakoja Valda Černiauskienė.

Nors šeimoje ir būta onkologinių susirgimų 65-erių metų moteris neslėpė niekada nemaniusi, kad jai teks toks pats likimas.

„Vėžiu sirgo mano tėtis, sesuo, bet vis tiek niekada nė nekilo mintis, kad aš taip pat galiu susirgti. Ir kai daktarė pasakė diagnozę – mane ištiko šokas, lyg kas kokiu kuolu būtų trenkęs. Antrą dieną po žinios išskridau į Angliją pas savo vaikus. Padariau jiems Kalėdinę „dovaną“ – pranešiau, kad sergu vėžiu...“ – skaudžiais prisiminimais dalinasi pašnekovė.

Negyjanti žaizda

Grįžus iš po trumpo vizito pas artimuosius nieko nelaukiant Valda kreipėsi į gydytojus ir jau sausio 18 dieną jai buvo atlikta gimdos pašalinimo operacija. Tačiau situacija komplikavosi.

„Praėjus keletai dienų po operacijos man pakilo kūno temperatūra, pilve atsirado infiltratas, kuris vis didėjo. Dešimt dienų pragulėjau ligoninėje. Nukritus temperatūrai vasario 9 dieną mane išleido iš ligoninės. Liepė susigydyti pilvą ir tęsti onkologinį gydymą. Vasario 12 d. apsilankiau rajoninės ligoninės Dienos chirurgijos skyriuje, kur man išėmė siūles.

Kadangi buvo sugiję tik pusę pjūvio, o kita pjūvio pusė buvo išsižiojusi, gavau siuntimą į kitos rajoninės ligoninės Chirurgijos skyrių, kuriame pragulėjau 7 savaites... Buvo daromi žaizdos valymai, duodami vaistai, atliekamos žaizdos valymo operacijos, bet žaizda niekaip negijo. Pakilus temperatūrai iki 39 laipsnių vėl pradėjo lašinti antibiotikus, vėl pradėjo tikrinti žaizdą, ieškoti kokios bakterijos joje auga. Ieškojo ir sepsio ir stafilokoko. Tačiau nieko nerado! Na, ir kovo pabaigoje mane išrašė iš ligoninės – liepė važiuoti kiekvieną dieną persirišti žaizdą į savo rajono gydymo įstaigą.“

Vis dėlto net ir po dviejų mėnesių kasdieninio važinėjimo į ligoninę, kur moteriai gydydavo žaizdą – situacija negerėjo. Pašnekovės teigimu, priešingai – viskas tik blogėjo. Pacientė buvusi tokioje neviltyje, jog jau net galvojusi apie mirtį.

„Tyrimai rodė, kad didžioji problema – onkologinė jau buvo kaip ir atsitraukusi, bet niekaip negijo po operacijos atsiradusi žaizda. Buvo siaubinga kiekvieną dieną matyti tą „skylę“, kurią kasdien vis tvarkė, traukė iš jos tamponus, keitė juos naujais, bet situacija nesikeitė. Jaučiausi labai blogai tiek fiziškai, tiek emociškai. Jei atvirai – jau ruošiausi mirčiai, vyrui vis primindavau, kur noriu būti palaidota.“

Lemtingas susitikimas prie ežero

Nors galvoje sukosi juodžiausios mintys vis dėlto vieną dieną prie ežero Zarasų rajone sutiktas medikas iš Kauno, Raimondas Kunickas, išgirdęs moters istoriją pasakė, jog pirmadienį paskambins savo kolegoms ir pasidomės, ar nebūtų galima kaip nors pagelbėti.

„Pirmadienį sulaukiau skambučio, kad trečiadienį iš ryto atvažiuočiau į Respublikinę Kauno ligoninę. Atvykus į gydymo įstaigą apžiūrai mane priėmė gydytojas chirurgas Zigmantas Urniežius. Buvau paguldyta į Chirurginės infekcijos skyrių.

Ligoninėje dėl nukritusio hemoglobino man buvo perpiltas kraujas, atlikti visi tyrimai. Taip pat padaryta operacija, kurios metu pašalino negyvybingus ir infekuotus pooperacinės žaizdos audinius. Kad žaizda geriau ir greičiau gytų – pritaikė vakuuminį žaizdų gydymo metodą.

Gydytojas mane ne tik nuramino, bet ir pasiūlė ligoninėje dirbančios sielovadininkės pagalbą, su kuria kalbėdavomės net ir pusantros valandos. Pergyvenau dėl žaizdos negijimo, jaučiausi atstumta, niekam nereikalinga, nes jokie gydymo metodai nepadėjo. Nuo manęs jau jautėsi siaubingas lavono kvapas. Kai čia atsiguliau man atsirado viltis, jaučiausi patekusi į specialistų rankas,“ – kalbėjo moteris, kuriai per pusę metų buvo atliktos 9 operacijos dėl negyjančios žaizdos.

Nors žaizdai sugijus moters dar laukia chemoterapinis ir spindulinis gydymas, pacientė džiaugėsi, jog sėkmingai sugijus žaizdai įtampą keičia nuovargis, norisi daugiau pamiegoti. Džiugino ir neseniai iš Anglijos aplankyti atvykusios anūkės.

„Jau ir į lauką išeinu, rūbus į skalbimo mašiną sudedu ir išimu, kai kritiniu momentu net vaikščioti negalėjau. Žinoma, dar laukia labai ilgas sveikimo kelias norint įveikti onkologinį susirgimą, bet užgijus šiai žaizdai turiu daugiau vilties ir optimizmo,“ – pokalbį baigė Valda Černiauskienė.

Respublikinės Kauno ligoninės Chirurgijos klinikos vadovo Zigmanto Urniežiaus komentaras

Kodėl chirurginėse žaizdose kyla infekcija?

Nors chirurgija tampa vis labiau minimaliai invazyvi, mažėja žaizdų, atliekamų pjūvių dydis, o taikomos technologijos sumažina infekcijos riziką, deja, bet chirurginės infekcijos atvejų nors ir retai, tačiau dar pasitaiko.

Pastebėta, kad pooperacinės žaizdos infekcijos rizika labai priklauso nuo operacijos metodų, trukmės ir apimties, vartojamų medikamentų, paciento būklės ir jo imuniteto. Neretai didelės įtakos tam turi ir gretutinės ligos, pavyzdžiui, cukrinis diabetas, onkologiniai susirgimai, aterosklerozė, kitos kraujagyslių ligos, kurios nulemia chirurginės infekcijos atsiradimą žaizdose. Sunkiau žaizdos gyja ir problemų su didesniu svoriu turinčių žmonių ar nusilpusių, išsekusių ligonių, netekusių daug skysčių, sergančių anemija.

– Valda Černiauskienė kreipėsi į ligoninės medikus jau praktiškai praradusi viltį, jog jai pavyks pasveikti. Vos ne pusę metų įvairių ligoninių medikai nesėkmingai bandė išspręsti jos problemą, tačiau infekcijos niekaip nepavyko „iškrapštyti“. Kaip jūs ją įveikėt?

Neretai chirurginės žaizdos sugyja taikant tradicinius gydymo metodus, bet jei problema įsisenėja – reikia pradėti ieškoti kito gydymo būdo. Į mūsų ligoninę atvykusiai pacientei po apžiūros buvo nuspręsta taikyti vakuuminį žaizdų gydymo metodą (V.A.C. terapija), kadangi visos įprastos priemonės pacientės atveju jau buvo išnaudotos prieš tai pagalbą teikusių medikų.

Atvykus Valdai į ligoninę atlikome operaciją, kurios metu pašalinome infekuotus bei negyvybingus žaizdos audinius ir į ją įvedėme vakuuminio drenažo sistemą, pasiekiančią tolimiausias net sunkiai prieinamas žaizdos ertmes. Žaizdą užklijavome specialia lipnia plėvele tokiu būdu visiškai ją atribodami nuo išorės ir sukurdami uždarą sistemą. Šią drenažo sistemą prijungėme prie kompiuterizuoto, programuojamo mobilaus aparato, kuris sukuria tam tikro intensyvumo neigiamą slėgį.

Moksliniais tyrimai įrodyta, kad 125 mmHg neigiamas slėgis skatina naujo audinio (granuliacijų) susiformavimą ir kraujagyslių įaugimą bei žaizdos defekto užsipildymą. Neigiamu slėgiu taip pat stabilizuojami žaizdos audiniai lengviau sulimpa ir tokiu būdu žaizda sumažėja.

24 valandas per parą žaizdoje veikiant specialaus intensyvumo neigiamam slėgiui iš jos aktyviai siurbiami smulkūs, negyvybingų audinių fragmentai ir infekuotas žaizdos sekretas, ko visiškai nėra esant pasyviam drenažui (tradiciniam žaizdos gydymui), kadangi ten esantys marliniai tamponai neleidžia infekuotam sekretui efektyviai pasišalinti. Ligonis jaučiasi labai higieniškai, jis neturi sušlapusių, pūlingų tvarsčių, o tuo pačiu kiti pacientai yra apsaugomi nuo infekcijos plitimo. Gydant VAC terapiniu metodu nereikia jokių perrišimų, nelieka skausmingų procedūrų ir baimės.

Pritaikius Valdai šią V.A.C. terapiją ir įveikus infekciją bei intensyvų uždegimą, atlikome jai kitą planuotą operaciją: jos metu buvo pašalinta V.A.C. drenažinė sistema ir atlikta antrinė žaizdos siūlė. Džiugu tai, jog po atliktos operacijos žaizda sugijo pirminiu būdu, tai yra nebekilo jokių infekcijų ar komplikacijų.

– Kalbinant Valdą, pastebėjau, kad šis laikotarpis jai buvo itin sudėtingas psichologine prasme. Kaip padedate įveikti šiuos sunkumus savo pacientams?

Tokioje situacijoje labai svarbi ir psichologinė pagalba žmogui, nes atsiradus infekcijai žaizdoje neretai ligonis ilgą laiką būna nedarbingas, susiduriama su didžiulėmis socialinėmis problemomis. Pacientas dažnai negali grįžti net į savo namų aplinką, jis turi būti slaugomas, gydomas stacionare (ligoninėje). Natūralu, kad žmogui prireikia ne tik chirurgo pagalbos, bet ir psichologo ar dvasinio asistento, kuris rastų paguodžiančius žodžius, padėtų nepalūžti. Taip nutiko ir Valdai, su kuria daug bendravo ir atsitiesti padėjo mūsų ligoninėje dirbanti sielovadininkė.

– Na ir pabaigai. Kodėl infekcijos kartais tampa tokiomis komplikuotomis ir žaizdos gijimas taip užsitęsia, kodėl infekcijos nepavyksta įveikti greitai?

Kai po operacijos chirurginėje žaizdoje atsiranda infekcija, dėl bakterijų poveikio sutrinka kraujotaka ir vystosi uždegimas – audiniai būna paburkę, trapūs, atsiranda negyvybingų audinių plotai. Tuomet infekuotos žaizdos pirminis susiuvimas yra neįmanomas. Jei žaizdą vis dėlto bandoma susiūti, atsiranda audinių tempimas, kuris dar labiau trikdo kraujotaką ir toliau skatina infekcijos plitimą. Susidaro užburtas ratas. Todėl prieš atliekant galutinę pooperacinės infekuotos žaizdos susiuvimo operaciją ją reikia išvalyti nuo negyvybingų audinių ir infekcijos, sumažinti uždegimą. O tam reikia laiko ir naujų technologijų.

Infekciją galima bandyti įveikti klasikiniu būdu – tamponuojant žaizdą marliniais tamponais, ją drenuojant bei atliekant reguliarius žaizdos perrišimus. Tačiau gydant tradiciniu metodu neišvengiama daugkartinių perrišimų. Tai pacientui sukelia skausmą, baimę, labai riboja paciento įprastą socialinę veiklą, nulemia prastą higieninę būklę, o svarbiausia, kad toks gydymas neretai labai ilgai užtrunka ir situacijai įsisenėjus būna nebeefektyvus.

Šiandien Respublikinės Kauno ligoninės Chirurgijos klinikos Chirurginės infekcijos skyriuje, kuris yra vienintelis toks Lietuvoje, teikdami pagalbą pacientui mes pasitelkiame labai daug inovatyvių priemonių, palengvinančių ir pagreitinančių pacientų gydymą, todėl sumažėja skausmo ir komplikacijų skaičius. Norėtume, kad apie tai žinotų kuo daugiau įvairių specialybių medikų ir galėtų šias naujoves rekomenduoti savo pacientams.