Pogimdyminė depresija: svarbu nekaltinti savęs ir kreiptis pagalbos

Prislėgta nuotaika, irzlumas, nuolatinis verksmingumas, nerimas, kaltės ir nevisavertiškumo jausmas, gąsdinančios mintys, abejingumas kūdikiui – šie ir kiti simptomai būdingi pogimdyminei depresijai. Ką daryti, jei džiaugsmą sulaukus vaikelio pakeičia noras tūnoti kamputyje, kaltės jausmas, vidinė sumaištis? Laukti, kol tai praeis?..

Reklama

Norėjo tik verkti

„Nesinorėjo nieko, tik kad visi paliktų ramybėje, kad leistų tūnoti kamputyje ir verkti. Jautiesi kaip uždaryta kalėjime su ta maža būtybe lovytėje, kuri neva yra tavo vaikas! Jokios meilės niekam, jokio noro rūpintis vaikeliu, noras tik vienas – kad grįžtų senas gyvenimas. Ašaros, ašaros, ašaros. Begalinis nuovargis, psichinis išsikankinimas, nerimas, galvos svaigimas. Taip baisu, kad sakau, man tai buvo baisiau už gimdymą“.

„Žiaurus dalykas... Aš nieko nenorėjau, nei vyro, nei vaiko, nei savo artimųjų, jei tik kas nors ko nors paklausdavo, riedėdavo ašaros, o vyro išvis tą akimirką nekęsdavau. Atrodė, kad viskas sukrauta man ant pečių. Norėjau net mirti“, – tokiais ir panašiais prisiminimais apie išgyventą pogimdyminę depresiją dalijasi internetinio forumo dalyvės.

Svarbiausia – nekaltinti savęs

Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos psichologė Agnė Mišeikaitė sako, kad po gimdymo, ypač pirmąjį mėnesį, yra natūralu jausti dažniau besikeičiančius jausmus, taip pat gali pasireikšti ir didesnis nerimastingumas ar liūdesys. Dėl to moterys dažnai jaučiasi nejaukiai, yra linkusios kaltinti save: „Man gimė vaikelis. Kodėl aš nesidžiaugiu?“

„Svarbu neužstrigti savikaltoje ir suprasti, kad taip jaustis yra visiškai normalu. Moters kūnas ir psichika adaptuojasi prie įvykusio pokyčio, tad tiek fiziologiniai, tiek emociniai pokyčiai gali sukelti daugiau intensyvesnių jausmų. Šis laikotarpis dar vadinamas pogimdyminio liūdesio laikotarpiu (angl. baby blues). Ši būsena praeina savaime ir dažniausiai netrunka ilgiau nei dvi savaites. Dažnai šis pogimdyminio liūdesio laikotarpis yra painiojamas su pogimdymine depresija, tačiau įvykus adaptacijai liūdesys tiesiog praeina, o susirgus depresija bus reikalingas gydymas“, – paaiškina psichologė.

„Pogimdyminė depresija yra psichikos sutrikimas, pasireiškiantis maždaug 10 – 15 proc. nėščiųjų ar gimdyvių. Depresija prasidėti gali ne tik po gimdymo, bet ir nėštumo metu. Pogimdyminei depresijai yra būdinga bent dvi savaites trunkanti prislėgta nuotaika, dėmesio koncentracijos sunkumai, miego ir apetito pokyčiai. Taip pat gali pasireikšti ir tokie simptomai, kaip didelis nuovargis, motyvacijos stoka, įvairūs fiziniai nusiskundimai. Priežastys gali būti įvairios: psichologinės, fiziologinės, socialinės ar net genetinės“, – pasakoja A. Mišeikaitė.

Gali pasireikšti ir vyrams

Nors psichikos sutrikimų klasifikavimo sistemoje nėra nustatyti kriterijai, apibrėžiantys vyrų pogimdyminę depresiją, tačiau, psichologės duomenimis, tokių atvejų, kai tėveliams išsivysto depresija po vaiko gimimo, pasitaiko.

„Vyrų rizika susirgti depresija gimus kūdikiui gali būti susijusi su santykių su tėvais aspektais, ankstesne psichikos sutrikimų istorija ar sustiprėjusiais emociniais sunkumais dėl atsiradusių gyvenimo pokyčių. Nors vyrai ir nenešioja savo įsčiose kūdikio, tačiau jie pereina per daugelį procesų, su kuriais susiduria ir moterys, tad vyrų pažeidžiamumas šiuo gyvenimo laikotarpiu gali sustiprėti. Tad jiems taip pat svarbu nepamiršti rūpintis savimi ir savo psichikos sveikata“, – perspėja psichologė.

Ragina kreiptis pagalbos

Ar ši depresija gali praeiti savaime? „Ar sulūžusi ranka gali sugyti savaime? Taip, gali, bet užsiimti savigyda gali būti pavojinga. Kaulas gali suaugti nelygiai, gali būti, kad žmogus toliau jaus skausmą bei negalės funkcionuoti taip pat efektyviai kaip prieš patirtą traumą. Lygiai taip pat ir su psichikos sutrikimais: žmogus gali nesikreipti pagalbos, kentėti savo simptomus vienas, bet net ir išoriškai pasveikus tai gali vėl atsinaujinti susidūrus su kita krizine gyvenimo situacija“, – sako A. Mišeikaitė.

Ji pastebėjo, jog daugelis žmonių nesikreipia pagalbos, nes bijo stigmatizavimo, „štampo“ visam gyvenimui. Šis požiūris esąs labai pasenęs ir primenantis sovietinį mąstymą.

„Šiuolaikinis požiūris sako ką kita: kreiptis pagalbos dėl pablogėjusios psichikos ar emocinės būklės yra normalu, daugybė žmonių lankosi pas psichoterapeutus ar psichologus ir turi tam teisę. Šiuolaikinė medicina ir psichoterapinė bei psichiatrinė pagalba yra ganėtinai pažengusi ir galinti moteriai po gimdymo, kuriai pasireiškia pogimdyminė depresija, suteikti kompleksinį gydymą. Juk normalu, kad atsitikus fizinei traumai kreipiamės profesionalios medicinos pagalbos, tad kodėl negali būti normalu rūpintis ir savo psichikos sveikata bei gauti profesionalią pagalbą susirgus depresija ar kitu psichikos sutrikimu?“, - retoriškai klausia psichologė.

Ji perspėja: jei moteris nesikreipia pagalbos ir laukia, kol sutrikimas praeis savaime, tai gali būti išties pavojinga. Moteriai gali išsivystyti sunki depresija, kuriai gali būti būdingi įvairūs simptomai, darantys įtaką tiek jos fizinei, tiek psichosocialinei gerovei.

Kad pogimdyminis laikotarpis būtų lengvesnis

Kas padėtų išvengti pogimdyminės depresijos arba palengvintų jos simptomus?

„Kaip ir bet kokiai kitai sveikatos problemai spręsti ir siekiant jos išvengti, labai svarbu profilaktika, rūpinimasis savo psichikos sveikata, pasiruošimas nėštumui ir gimdymui. O kaip tam ruoštis? Svarbu ugdyti sąmoningumą savo jausmų atžvilgiu, t. y. mokytis kalbėti apie savo jausmus, apie patiriamus sunkumus, taip pat laikytis sveikos gyvensenos taisyklių, sveikai maitintis, judėti, gerai pailsėti, skirti laiko pasitenkinimą teikiančiam laisvalaikiui“, – vardija psichologė A. Mišeikaitė.

Kur kreiptis?

Kur kreiptis pagalbos, jei jaučiate bent dvi savaites jus kamuojančius depresijos simptomus? Psichologė pirmiausia pataria pasitarti su savo šeimos gydytoju arba kreiptis tiesiai į gydytoją psichiatrą, dirbantį toje pačioje poliklinikoje ar psichikos sveikatos centre.

„Gydytojas psichiatras galėtų tiksliai diagnozuoti sutrikimą ir numatyti gydymo planą. Jei gydytojas psichiatras siūlo medikamentinį gydymą, o moteris nenori jo taikyti dėl žindymo ar kitų priežasčių, pradžioje tokiai moteriai bus paskirtas psichoterapinis gydymas ir nemedikamentinio gydymo, fizinio aktyvumo bei mitybos rekomendacijos. Kiekvienu individualiu atveju atsižvelgiama į pacientės poreikius bei motyvaciją, numatoma geriausia gydymo strategija“, – paaiškina psichologė.

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.