Pokalbiai su žvaigždėmis ir dilgėlių skynimas – Dalės Petraitienės sveikatos receptas (1)

Lietuviams, kamuojamiems kūno ar sielos ligų, tikrai nėra reikalo leistis į ilgas ir brangias keliones po egzotiškas šalis. Sveikatą kuo puikiausiai galima pataisyti ir lietuviškuose laukuose, skinant dilgėles ir širdies skausmą išliejant žvaigždėms. Taip tvirtina liaudies medicinos propaguotoja panevėžiškė Dalė Petraitienė.

Reklama

Gyvybės energija – iš gamtos

„Žmogus yra gamtos, visatos dalis. Ir žmogui nepriklauso jokios ligos, - sako Dalė Petraitienė. - Turime gyventi teisingai, pagal visatos dėsnius. O kai nusisukame nuo gamtos, pradedame gyventi ant betono luitų, mumyse nebeteka gyvybinė gamtos energija. Juk žmogus yra energija, jei jam nuolat kalbėsime, teigsime, kad jis pats sveikiausias, pats gražiausias, jis toks ir bus“.

Remdamasi tokiu požiūriu išsekusius miestiečius (ir ne tik) moteris priima savo sodyboje Žaliojoje girioje Panevėžio rajone. Čia žmonėms sveikti ir atgauti jėgas padeda darbo terapija gamtos apsuptyje.

Praeitis – už ribos

Kaip moteriai kilo mintis telkti žmones darbui? „Sužinojau, kad Indijoje yra nedidelis miestukas, į kurį viena pažįstama važiavo gydytis net iš Lenkijos. Ten pataisė sveikatą, ištekėjo, ten ir pasiliko. O juk galima ir savoje aplinkoje gydytis. Jei yra fizinės kūno negalios, reikia pakeisti aplinką, nueiti ten, kur juntama begalinė meilė – gamtoje. Ypač – miško. Turiu sodybą - Skumbriškio dvaro kiemelį, daug metų domiuosi žolėmis, o ten auga labai daug dilgėlių. Tos vietos, kur auga dilgėlės, yra energetiškai labai stiprios. Tik pagalvokit! Seniau, dar prisimenu, žalią žuvį, kad nesugestų, suvyniodavome į dilgėles. Ir nepasmirsdavo. Lygiai taip pat dilgėlės apsaugo bet kokį kitą greitai gendantį maistą“.

Taigi, moteris sako, žinia, kad tame mažame Indijos miestelyje žmonės pasveiksta net susirgę nepagydomomis ligomis, kad ten nuvažiavę dažniausiai net pamiršta savo kelionės tikslą, sukuria šeimas ir ten pasilieka, davė stiprų impulsą kurti lietuvišką analogą savo tautiečiams. „Kiti važiuoja į ašramus, o ką gi tai reiškia? „Aš ramus“. Supratau, kad tokį „ašramą“ galima įkurti ir mūsų krašte, kad žmonėms nereikėtų toli važiuoti, mokėti tūkstančių“, - kalbėjo portalo pašnekovė, iš savo sodybos svečių net neprašanti užmokesčio. „Priimu visus, kam prispiria reikalas, - sako panevėžietė ir netikėtai tarmiškai padeklamuoja eilėraštį, puikiai atspindintį žmogaus ryšį su gamtos ritmu. – Žmonės eina į savastį. Atėjęs į gamtą jis viską pamiršta. Galima net nesakyti nei savo vardo, nei pavardės. Praeitis lieka už ribos. Kiekvienas pasivadina kaip nori – Ryto Aušra, Žvarbus Vėjas. Jeigu tik nori, kad nebebūtų jokių praeities likučių. Taip kuriama sąmonė tų, kurie dar nori išlikti šioje žemėje“.

Moteris net negalinti pasakyti, iš kokių konkrečių negalių žmonėms padeda išeiti jos pasiūlytas stiprėjimo būdas: „Savo praeitį jie palieka už ribos, aš jos nefiksuoju. Jei žmogus pasiruošęs išeiti iš praeities, aš jam ištiesiu ranką, ir jis žengia žingsnį pirmyn“.

Pokalbiai su žvaigždėmis

Šioje sodyboje žmogus gali išsipasakoti medžiams, augalams. „Turime pasikalbėjimus su žvaigždėmis. Sėdime gamtoje ir kiekvienas pasirenka sau po žvaigždę. Ir kalbasi su ja.  Jos labai moka išklausyti žmogų. Kai kalbiesi su žvaigžde, žinai, kad ji išklausys ir niekam nepasakys, ką išgirdo, - kalbėjo sodybos šeimininkė. – Taip bandome išeiti, atverti širdis į visatą“.

Tęsdama pasakojimą apie atskirą nuo praeities gyvenimą atokioje sodyboje D. Petraitienė pabrėžia darbo svarbą. Ypač – fizinio, gamtoje, po atviru dangumi: „Visais laikais žmogų nuo kvailų minčių gelbėjo fizinis darbas. Atvažiuoji, dirbi ir sveiksti – ir tam nereikalingi jokie pinigai, - tvirtina „Vakarų Lietuvos medicinos“ pašnekovė. – O žmogus dirba tiek, kiek yra tam pasiruošęs. Gali mišką valyti, rinkti dilgėles ar sausuolius arba tiesiog pasėdėti po medžiu. Čia kiekvienas pats gaminasi maistą. Ir išsikelia sau užduotį – noriu gyventi žemėje“.

D. Petraitienė įsitikinusi, kad susigrąžinusi ryšį su gamta žmonija atsikratytų įvairių depresijų formų, savižudybių.

Dilgėlė

Tačiau bene daugiausia moteris turėtų ką papasakoti apie dilgėles, kurios, pasak jos, ir byloja apie energetiškai stiprią aplinką girioje. „Dilgėlės chlorofilas atitinka žmogaus kraujo sudėtį. Skirtumas tik toks, kad magnis čia pakeistas geležimi. Taip pat renkame ir dilgėlių sėklas – jas karpome liepos pabaigoje. Tai puikus geležies šaltinis. Dešimt dienų kasdien valgant po mažiau nei pusę arbatinio šaukštelio dilgėlių sėklų su medumi, atsikuria kraujas. Valgyti geriausia rytais, atsigėrus tik vandens. Kieno kraujas labai tirštas, tiems siūlau dilgėlių su pienės lapais mišinį. O dilgėlių šaknys tinka vyrų potencijai gerinti“, - apie gydomąsias lietuviškojo augalo savybes pasakojo panevėžiškė.

Liaudies medicinos propaguotoja maistui ir vaistui naudoja ne vien tik dilgėlę – renka įvairiausius augalus. „O žmogų gydo ne tik patys augalai, jų arbatos ir nuovirai, bet ir pats rinkimo procesas, betarpiškas bendravimas su augalu. Jei skiname kokio reto augalo, pavyzdžiui, kadagio šakelę, visada atsiprašome“, - sako pašnekovė. Paklausta, ar atsiprašančio žodžio sulaukia ir kiekvienas dilgėlės lapelis, moteris paaiškina: „Dilgėlių yra labai daug, ir visa teritorija, kur jos auga, jau yra atgailauta“.

Priimtina viskas, kas vyksta

Bekalbant apie žoleles pokalbis natūraliai pakrypo apie itin staigų ir vėlyvą šių metų pavasarį: „Žiūrėkit, kas vyko paskutines dvi savaites: viskas sprogo, sužaliavo. Labai staigūs procesai. Gerai tai ar blogai? Yra kaip yra – viską, kas vyksta visatoje, reikia priimti taip, kaip yra. Nėra nei gerai, nei blogai. Jeigu ko nors nepriimi – tai tavo problema. Pavyzdžiui, jei šalta – apsirengi, šilta – nusirengi, lyja – prisidengi nuo lietaus, ir taip toliau. Taip su bet kuo“.