Pokalbis su geru žmogumi
Šiandien po susitikimo skubu namo ir man kelią pastoja toks vyresnio amžiaus vyras. Tie tokie visokie pastojimai su gražia įžanga „laba diena“ man visuomet kelia įtarimą. 99 proc. jų baigiasi pasiūlymu įsigyti kokių indų plovimo priemonių, kompaktinių plokštelių, o dar blogiau – kokiais nors kvailais klausimais, kurių dabar net nenoriu rašyti, nes susigadins tolimesnis mano pasakojimas dėl jų blogo atspalvio. Tačiau viskas spėjo prabėgti mano galvoje, kol atsakiau į labą dieną. Tada senolis klausia – gal reikia medaus? Taip, reikia! Kaip tik vakar nusiunčiau savo vyrą medaus ir jis jo nenupirko. Koks puikus sutapimas!
Žodis po žodžio apie medų, jo laikymo sąlygas pamirštu, jog laukia skubūs darbai, kad ranką sveria pirkinių maišelis ir litriukas medaus. Mes su bitininku Antanu šnekamės apie bites, medaus rūšis, nesąžiningus turgaus prekeivius.
Kiek čia tos Lietuvos bėra, bet vis tiek negalėjau įsivaizduoti, kur yra „nuo Maironio kraštų“. Gėda. Atpažinau kažkokį gražų žemaitiškos šnektos dialektą. Sutikau tikrą bitininką su 30 avilių! Turėjau paklausti apie bičių ligas. Antanas sakė, kad savas gerai prižiūri, todėl turi didelę išeigą, prisuko apie pusę tonos. Pas jį keli aviliai ir miške stovi, ten didžiausias priešas - kiaunės, jos labai nori bičių duonelės, net avilių kraštus nugraužia. Prie namo esančias bites žiemą Antanas neša į namus. O nuo erkių, kurias prilygino žmonių susirgimui vėžiui, saugo su kvapiaisiais augalais – čiobreliais, svogūnais. Jų pasirenka pievoje, miške. Augalų paklotes tenka dažnai keisti, vos tik augalėliai nuvysta.
„Bet aš turiu vaikų, keturis anūkus. Negaliu jiems duoti medaus su tais chemikalais. Medus gi vaistai. Tik, miela Daiva, tinkamai saugok medų. Mes va klausėmės vieno profesoriaus paskaitos, jis ten rodė visokias lenteles ir medaus tyrinėjimo grafikus. Žodžiu, nedurnas žmogus. Tai jis sakė, kad jei medų veikia saulės šviesa ir temperatūra, jau po metų iš to medaus gali tik meduolius kepti, jokių ten gydomųjų savybių nebus“, - pasakojo Antanas.
Bitininkas sakė, jog į Vilnių, „pas miestiečius“ atvažiuoja tik du kartus per metus, kitą kartą bus tik kitais metais, birželio mėnesį. Mažoje knygelėje yra susirašęs visų norinčių įsigyti medaus vardus ir telefono numerius. Sakė, paskambins prieš važiuodamas.
Netyčia prakalbus apie turgaus medaus prekeivius, Antanas ėmė gestikuliuoti. „Vieną kartą nuėjau į turgų, stovi ten ilgiausia eilė tų prekeivių. O prie moteriškės, ji tamsų medų pardavinėjo, tokia kaip ir eilutė. Girdžiu, vienas prekeivis kitam sako, žiūrėk, pas ją net eilė, o pas mus net kainos neklausia. Sustojau pasiklausyti jų dialogo. O kitas jam sako – tai tu nebūk durnius, ką, tau sunku kelis šaukštus tirpios kavos įmesti, kad tą rudą spalvą turėtum. Žinot, man net šiurpas nuėjo, taigi žilo plauko vyrai taip kalba!.. Nereikia to tamsaus medaus idealizuoti. Jeigu blogiau kepenims, jis netinka, jame daug geležies, jis labiau tinka po operacijų, kai reikia atsistatyti po ligos“, - kalbėjo Antanas.
Saulės nugairintu, gražiu raukšlėtu veidu, pro prasegtą striukę buvo matyti, jog su švarku (juk į miestą atvažiavo), bitininkas Antanas Žemaitis nuo Girkalnio sugebėjo sustabdyti mano laiko tėkmę. Atrodė, kad ir aplinkui miestas sulėtėjo. O kiek mes čia, gyvenantys mieste, išmetam pinigų, kad tik tą beprotišką gyvenimo tempą sustabdytume... Valgysiu Antano medų ir stabdysiu laiką.
O kodėl pokalbis su geru žmogumi? Nes neseniai viename straipsnyje radau tokį pastebėjimą, jog senovėje merginos norėdavo ištekėti už bitininko. Ir jei tėvai nebūdavo net matę būsimo žento ir sužinodavo, jog jis bitininkas, sakydavo – ai, tai geras žmogus. Todėl tikiu, kad kol bus gerų žmonių, nieko blogo toms bitėms nenutiks, nors „Green Peace“ aktyvistai šaukia, jog bitės nyksta. Geri žmonės neleis bitėms išnykti.
Susiję straipsniai
