Strateginis visuomenės tikslas turi būti paauglių gyvensenos formavimas

Nesunku suvokti, kad didžiosios socialinės sistemos negali būti visiškai ir noriai finansuojamos iš valstybės biudžeto ateityje. Švietimas, sveikata, socialinė parama – visos jos reikalauja labai daug pinigų ir neturi plėtros ribų. Galima dar prisiminti kariuomenę ar administraciją. Kitaip sakant, kiek duosi – tiek išleis.

Reklama

 Kam skirti prioritetą?

Tačiau galima, tikriau ir reikia, žiūrėti kitaip. Kokie yra bendruomenės arba visuomenės prioritetai: vaikų mokymas, senelių sveikata ar pagalba bedarbiams ir neįgaliesiems. Vienos sritys finansuojamos daugiau, kitos - mažiau,  nes „pyragas“ ribotas. Visi minėtų sričių darbuotojai piktai reikalauja didesnio dėmesio ir augančių atlyginimų. Iš dalies jie teisūs, mūsų atlyginimai ar pašalpos gerokai mažesni nei „bankrutuojančiose“ Graikijoje, Ispanijoje ar Italijoje. Tačiau visa tai gana subjektyvu. Aišku, kad Lietuva dar nepasiekė net pusės Europos Sąjungos pramonės ir paslaugų išsivystymo lygio. Todėl gerų algų, pensijų ar pašalpų tikėtis ankstoka.

 Žmogaus sveikata priklauso nuo daug ko, visų pirma nuo paveldėjimo, antra, nuo šeimos gyvenimo socialinių sąlygų, jų lygmens. Nelįsdamas giliau į socialinių determinantų problemą, pabrėšiu, kad vaikystėje beveik visi panašūs, esminiai sveikatos skirtumai pradeda formuotis paauglystėje.

 Europiniai paauglių elgsenos tyrimai rodo, kad dalis jų tarp 11 ir 15 metų jau pradeda rūkyti ir išlaiko šį įprotį net sulaukę pilnametystės. Aišku, reikia skirti jaunuolių bandymus nuo įpročių susidarymo. Pats bandymas vargu ar gali būti sustabdytas, nes jaunimui skirti filmai mirgėte mirga alkoholio vartojimo linksmomis scenomis, herojai neretai parūko. Aš jau nebešneku apie siekimą tapti „vyru“ ar tikra „moterimi“ ir seksualinį neauklėjimą. Tai tik atskiros problemos. Manau, kad susirūpinimas tokio amžiaus žmonių gyvensenos formavimu privalo tapti strateginiu visuomenės tikslu. Sveikatos, švietimo, teisėtvarkos, savivaldybių, seniūnijų ir nevyriausybinių organizacijų „amžinu“ tikslu.

Nutukimo, patyčių, savižudybių  problema

Paauglystėje  formuojasi  beveik visi pradmenys, nulemsiantys jo veik visus kūno ir dvasios parametrus. Žvelgiant iš sveikatos saugos tikslų, galima drąsiai teigti, jog blogosios elgsenos ypatybės formuojasi tuo metu. Pradėkime nuo kūno. PSO Europos biuro tyrimai rodo, kad Lietuvoje daug „storų“ vaikų.  Kitaip sakant, yra priežasčių, kurios sąlygoja šį reiškinį. (Health behaviour in school -aged children international report  from the  2009/2010 survey, psl. 251).  Viename darbe net radau, jog  Lietuvoje beveik 6 procentai 7-8 metų vaikų yra nutukę, o pertekliniu svoriu pasižymi beveik šeštadalis visų vaikų. (Šaltinis: "7–8 metų Lietuvos vaikų fizinė raida"). Svarbu  suvokti, kad tai tampa realia visų turtingesnių visuomenių problema.

Skelbiama,  kad Lietuvoje antsvorio turi 42 proc. vyrų ir 32 proc. moterų. Net 17 proc. Lietuvos moterų ir 11 proc. vyrų yra nutukę.  Aišku, kad ištakų reikia ieškoti vaikystėje. Žinomi kol kas būdai – fizinis aktyvumas ir mitybos priežiūra, neveikia. Gal todėl, kad jaunystėje neįgudo, o dabar sunku pradėti?

 Psichinė žmogaus struktūra irgi iš esmės formuojasi tuo metu. Vienas iš aiškiausių nesivaldančios bendruomenės rodiklių yra patyčios, žeminimas. Su tuo visa Europa kilo į kovą, bet statistika atskleidžia nekokį Lietuvos vaizdą. Tas pats mano nurodytas europinis tyrimas “suteikia“ mūsų šaliai liūdną trečią vietą. Ir tarp vienuolikos metų vaikų, ir tarp penkiolikamečių psichinis spaudimas nėra civilizuotas.

Kodėl gi tokia svarbi ši kova?  Jos pasekmės – savižudybių gausa. Statistikos departamento duomenimis, vien per pirmą 2009 m. pusmetį nusižudė 34 vaikai. Remiantis specialistų komentarais, vidutiniškai per metus Lietuvoje nusižudo apie 60 mokyklinio amžiaus vaikų ir paauglių, dar daugiau jų bando žudytis. Jeigu vėl pratęstume šią mintį, gautume...  išvadą apie ankstyvąsias sveikatos reiškinių priežastis. Mes visą laiką žinojome, jog Lietuva - savižudžių kraštas.

 Dabar, beje situacija keičiasi. Pernai paskelbtoje Jungtinių Tautų Vaikų fondo ataskaitoje rašoma, kad Rusija, turinti 143 mln. gyventojų, yra trečiojoje vietoje pagal paauglių savižudžių skaičių po Kazachstano ir Baltarusijos.

 Nors ilgą laiką sveikata suvokiama kaip ligų gydymas, tačiau protingieji sako, kad sveikata yra ligos nebuvimas. Vadinasi, rūpintis sveikata reiškia daryti taip, jog nesusirgtum. Tam tarnauja prevencinės programos.

 Apie prevencines programas

Kai kurios prevencijos programos lieka nesuprastos. Kodėl riekia kovoti su patyčiomis, kodėl reikia vaikui lytinio švietimo, kodėl Amerikos gydytojai pasisako už nemokamas priešnėštumines piliules, ypač jaunimui? Galima vardinti ir daugiau. Sakysim dantų silantavimo programa. Priminsiu: silantai – tai dantų ėduonies (karieso) profilaktikai skirtos medžiagos, neleidžiančios bakterijoms ir angliavandeniams patekti į dantų vageles bei įdubas ir taip jas apsaugančios nuo dantų ėduonies. Vadinasi, daugelio vaikų dantys ilgiau išlieka sveiki. Tai duoda labai nemažą ekonominį efektą, gaila, kad niekas neapskaičiavo kokį.

Apskritai bandymai įvertinti prevencinių programų ekonominį efektyvumą kol kas silpnoki. Tiesa, tenka rasti JAV įvairių žinybų skaičiuotes, pavyzdžiui, Baltųjų Rūmų pranešime apie kovos su narkomanija strategiją yra tokie skaičiai: vienas doleris, įdėtas į prevencinę programą, gali duoti nuo 2 iki 41 dolerio fondogrąžą. Svarbu suvokti, kad prevencinės programos yra toliatikslės, jos veikia ilgai ir į ateitį, todėl jų rezultatai pradžioje nematomi, o tik numatomi. Vienu iš tokių sėkmingų bandymų reiktų pripažinti kovą su avarijomis keliuose. Žuvusiųjų skaičius aiškiai sumažėjo, tik niekas neskaičiavo ekonominio efekto. Aišku, gyvybės tik pinigais neįvertinsi, tačiau yra metodika, leidžianti suskaičiuoti, kiek uždirbs „nežuvę“ gyventojai. Efektas reikšmingas.

 Į kurią visuomenės grupę reikia labiausiai kreipti dėmesį ir kaip su ja elgtis? Dažniausia mintis – rūpintis reikia visais. Deja, tai ne pati geriausia idėja. Svarbu išskirti tą amžiaus grupę, į kurią įdėjus mažiausias pastangas, gali gauti geriausią rezultatą.

 Aišku, kad labiausiai paveikiamas yra mokyklinio amžiaus jaunimo raidos etapas. Jaunas žmogus tik formuojasi, o suformavus reikalingus įgūdžius, jis gali juos išsaugoti visą likusį gyvenimą. Vadinasi, to amžiaus žmones reikia išmokyti sveikos gyvensenos įgūdžių ir kovoti su galimybėmis „nukrypti‘ į priklausomybes.

 Lietuvos sveikatos strategijoje, manau, reikia  išskirti dvi temas: sveikos gyvensenos įgūdžių formavimą ir susirgimų bei ligų prevenciją. Tai daryti ne tiek žodžiais, kiek darbais. Per artimiausius keletą metų skirti šiems darbams ne mažiau kaip 3-5 procentus sveikatai skiriamo biudžeto, palaipsniui jį didinant iki 10 procentų. Tai būtų Lietuvos šansas turėti darbingą ir laimingą visuomenę ateityje – mieste ir kaime, darbe ir pramogose.  

Dr. Vytautas Valevičius