Celiulitas: ar kuriami nauji vaistai įveiks šį moterų grožio priešą?

Celiulitą mėgstama apibūdinti kaip odos pokyčius, panašius į apelsino žievelę. Taip pat kaip odos įdubimus ant šlaunų, užpakalio, apatinėje ar viršutinėje rankų dalyse. Tai didelė kosmetinė problema, priverčianti aibę jaunų ir vyresnių, apkūnių ir smulkaus sudėjimų moterų jaustis siaubingai, drovėtis savo kūno.

Reklama

Manoma, kad didesnio ar mažesnio laipsnio celiulitą turi 85 proc. lytiškai subrendusių moterų visame pasaulyje (pagal Avram, 2004; Rawlings, 2006). Vyrų populiacijoje šis grožio defektas yra gerokai retesnis ir dažniausiai susijęs su vyriškų hormonų disbalansu, konkrečiau – vyriškų hormonų trūkumu.

Odos pokyčiai formuojantis celiulitui

Pirmą kartą terminas „celiulitas“ paminėtas jau 1816 metais Prancūzijoje. Tačiau iki šių dienų nesutariama – liga tai ar tiesiog nemalonus kosmetinis odos pakitimas.

Tam, kad suprastume pokyčius organizme, formuojantis celiulitui, reikia bent šiek tiek išmanyti odos mikroanatomiją. Štai pirmas išorinis sluoksnis vadinamas epidermiu. Po juo – derma su plaukų folikulais, prakaito liaukomis, kraujagyslėmis, nervų receptoriais ir jungiamuoju audiniu. Toliau – poodis. Poodžio pirmasis sluoksnis yra sudarytas iš riebalinių liaukų, jame būna ir jungiamojo audinio. Moterų poodyje riebalinės liaukos būna išsidėsčiusios vertikaliai. Formuojantis celiulitui, būtent iš šio poodinio sluoksnio maži riebalų gumulėliai išsiveržia į dermą ir odai suteikia „apelsino žievelės“ išvaizdą.

Ši teorija įrodyta naudojant magnetinio rezonanso, sonografijos, odos biopsijos metodus.

Kita teorija teigia, jog įtakos celiulito formavimuisi turi ir jungiamasis audinys. Silpnėjant jungiamojo audinio jungtims, riebalinėms sankaupoms lengviau patekti į dermą ir problemines vietas nusėti duobutėmis.

Vyrų jungiamasis audinys poodyje išsidėstęs tvirtesnėmis konstrukcijomis, tad riebalų sankaupos sunkiai patenka į dermą, nebent labai mažais kiekiais. Riebalinės laukos irgi išsidėsčiusios kitaip nei moterų poodyje. Be to, šlaunų, užpakalio, papilvės srityse vyrų epidermis ir derma yra storesni. Štai ir atsakymas, kodėl celiulitas dažniausiai kamuoja moteris.

Kaip įveikiamas celiulitas

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad daugelis kovos su celiulitu metodų niekada nebuvo tyrinėjami labai išsamiai, kliniškai, moksliškai. Dažniausiai buvo tiriamas trumpalaikis poveikis tam tikrai kūno vietai, tyrimų dalyviai nebuvo stebimi ištisus mėnesius ar metus, neatsižvelgta į įvairius veiksnius, pavyzdžiui, maisto racioną, fizinį aktyvumą, amžių. Daugelį tyrinėjimų būtų galima apibūdinti taip: bandymai pritaikyti vieną ar kitą metodą ir viltis gauti apčiuopiamą rezultatą.

Visus metodus būtų galima suskirstyti į chirurginius, injekcines priemones, neinvazinius prietaisus, termoterapiją, išorinius tepalus/kremus, augalinius preparatus, lazerinę terapiją, masažą ir taip toliau. Nuolat akcentuojama ir mitybos bei fizinio krūvio įtaka, norint išvengti celiulito ar jį sušvelninti. Įdomu tai, kad po poodžio riebalais gilyn yra išsidėsčiusios raumeninės skaidulos. Jei klubų, užpakalio, pilvo raumenys silpni, didesnė tikimybė, jog oda įgis apelsino žievelės vaizdą.

Chirurginiu metodu galėtume pavadinti liposakciją.

Iš injekcinių preparatų užsienyje populiarus fosfatidilcholinas. Tai – svarbus sudėtinis biologinių membranų komponentas. Manoma, kad ši medžiaga gali padėti skaidyti riebalų sankaupėles dermoje ir pagerinti odos išvaizdą, tačiau moksliškai pagrįstų teigiamų rezultatų vis dar nematyti.

Panašiu principu veikia ir Europoje populiari mezoterapija – į odą sušvirkščiamos įvairios bioaktyvios medžiagos ar homeopatiniai preparatai. Tiesa, kai kuriose šalyse dėl nepageidaujamų, kartais net sunkių šalutinių poveikių mezoterapija yra uždrausta.

Endermologija – neinvazinis metodas, kuomet probleminės vietos 15-45 minutes masažuojamos specialiu prietaisu. Prietaisas sukuria vakuumą, oda savotiškai siurbliuojama, išjudinami gilesni jos sluoksniai. Tikima, kad gilus mechaninis odos masažas sutvirtina jungiamąjį audinį.

Tačiau daug populiaresni įvairių rūšių masažai rankomis. Taip pat šiluminiai kūno įvyniojimai, kremai.

Raginame atkreipti dėmesį, jog dažna anticeliulitinė kosmetikos priemonė neįsiskverbia taip giliai, kad sukeltų reikšmingus pokyčius (juk kalbame apie gilius poodinius sluoksnius, kuriuose pirmiausia vyksta pakitimai). Jei vis tiek norisi tepamos kosmetinės priemonės, rinkitės priemonę, kurioje yra kofeino, teofilino.  Šios medžiagos, priklausančios cheminei metilksantinų grupei, geba įsiskverbti giliau ir padeda skaidyti riebalus.

Taip pat tinka kremai su retinoidais. Manoma, jog retinoidai storina epidermį, tvirtina jungiamąjį audinį.

Anot kai kurių šaltinių, anticeliulitinių kremų poveikį pagerintų elektroforezė. Tai aktyviosioms sudėtinėms kremo medžiagoms padėtų patekti į gilesnius odos sluoksnius. Vis gi elektroforezė nėra dažnas ir populiarus metodas, jei kalbame apie celiulito gydymą.

Augaliniai tepami preparatai gerina mikrocirkuliaciją, gali padėti paskatinti lipolizę.

Populiarėjanti lazerinė terapija pasižymi giliu audinius šildančiu poveikiu. Manoma, kad taip stiprinamas jungiamasis audinys, gerinama mikrocirkuliacija. Šiuo metu lazerinė terapija tyrinėjama plačiausiai bei mėgstama dėl retų šalutinių poveikių. Lazerinės terapijos efektyvumas, ko gero, geriausiai kliniškai pagrįstas iš visų kitų anticeliulitinių metodų.

2013 metų naujiena

Kaip ir su įvairiomis pagalbinėmis terapijomis, taip ir su vaistais – iki šiol nebuvo registruotas vaistas, kurio klinikinis efektyvumas celiulitui įveikti būtų įrodytas.

Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos profesorius Alexander B. Dagum ir ortopedijos profesorė Marie A. Badalamente iš JAV sujungė jėgas, kad pagaliau sukurtų efektyvų, ilgalaikį vaistą problemai spręsti. Medikai ieškojo idealios fermento kolagenazės medikamentinės formos celiulitui naikinti. Teoriškai, leidžiama kolagenazė turėtų sutvirtinti jungiamojo audinio jungtis, neleisti riebalinėms sankaupoms pratrūkti į dermą bei pagerinti pažeistos odos būklę. Po truputį aiškėja, jog tai įmanoma pasiekti ir praktiškai.

Šiuo metu po sėkmingų pirmųjų bandymų klinikiniai tyrimai pažengę į antrąją jų fazę. Profesorius A.B. Dagum prasitaria, jog remdamasis daug vilties teikiančiais pirmosios fazės rezultatais, nuoširdžiai tikisi sėkmės, sukuriant pirmąjį vaistą celiulitui gydyti. Būdamas savo srities specialistas, A.B. Dagum puikiai žino, jog celiulitas savaime neturi žalos sveikatai. Kita vertus, tai – didelė kosmetinė problema, priverčianti aibę jaunų ir vyresnių, apkūnių ir smulkaus sudėjimų moterų jaustis siaubingai, drovėtis savo kūno. Iš to išsivysto psichologinės problemos.

Viską pradėję 2006 metais, kai gavo leidimus tyrimams, minėti medicinos mokslo atstovai nuėjo gana ilgą ir nelengvą kelią. Tiesą sakant, pradžioje vaistas buvo kuriamas visai kitai ligai. 2010 metais  A.B. Dagum ir Marie A. Badalamente sukurtas kolagenazės leidžiamasis preparatas buvo registruotas JAV –  gydyti retą rankų silpnumo būklę, vadinamąjį Dupuytren susitraukimą. Neilgai trukus susidomėta ir pradėta svarstyti kolagenazės įtaka celiulito formavimuisi.

Grįžkime prie įvadinės 2013 metų klinikinių tyrimų fazės. Gauti tokie rezultatai: leidžiamą kolagenazę išbandžiusiems pacientams po pusės metų gydytose vietose celiulitas sumažėjo 76 proc. Jau po pirmos dienos, suleidus kolagenazės injekciją, buvo pastebimi teigiami pakitimai odoje. Pagrindiniai šalutiniai reiškiniai nebuvo žymūs ar pavojingi, pavyzdžiui, laikini paraudimai ar kraujosruvos injekcijos vietoje, šios vietos jautrumas ir skausmingumas, nežymi edema.

Viliamasi, kad netrukus klinikiniai tyrimai bus įgyvendinti iki galo, kolagenazės efektyvumas įrodytas visapusiškai ir sukurta optimali vaisto forma nuo celiulito kenčiantiems pacientams.

Šaltiniai

Cellulite: A Review of its Anatomy, Physiology and Treatment

Len Kravitz, Ph.D. and Nicole J. Achenbach, B.S.

Alster, T.S., and Tanzi, E.L. (2005). Cellulite treatment using a novel combination radiofrequency, infrared light, and mechanical tissue manipulation device. Journal of Cosmetic and Laser Therapy, 7, 81-85.

Pierard, G.E., Nizet, J.L., and Pierard-Franchimont, C. (2000). Cellulite: from standing fat herniation to hypodermal stretch marks. American Journal of Dermatopathology, 22(1), 34-37.

Wanner, M., and Avram, M. (2008). An evidence-based assessment of treatments for cellulite. Journal of Drugs in Dermatology, 7(4), 341-345.

https://commcgi.cc.stonybrook.edu/am2/publish/Medical_Center_Health_Care_4/Clinical_Trials_for_Cellulite_Treatment_on_the_Horizon.shtml