Prieš plintančią diabeto epidemiją valstybės vadovai užmerkia akis

Valstybės vadovai metų metus nesprendžia problemų, kurios daugeliui žmonių padėtų išvengti diabeto, o sergantiems žmonėms užtikrintų šiuolaikinį gydymą. Prieš trejus metus specialistų darbo grupė parengė Nacionalinės diabeto programos projektą, tačiau valstybės institucijų palaikymo nesulaukia, Sveikatos apsaugos ministerija vilkina sprendimų priėmimą – taip spaudos konferencijoje „Diabetas plinta – valstybė neišdrįsta prisiimti atsakomybės“ kalbėjo gydytojai specialistai.

Reklama

„Per pastaruosius penkiasdešimt metų metus sergančiųjų cukriniu diabetu šalyje padaugėjo 25 kartus. Ir tai tik tie, kam liga nustatyta. Antra tiek žmonių nežino sergą. Šiandien diabetu serga kas dvidešimtas šalies gyventojas. Jeigu nieko nedarysime, netolimoje ateityje sirgs kas dešimtasis gyventojas“, – teigė Lietuvos endokrinologų draugijos pirmininkas prof. Antanas Norkus.

Jei diabetas nustatomas, ar pradedama gydyti per vėlai ar gydomas prastai, vystosi komplikacijos. Pasak profesoriaus, diabetas yra ne tik per didelis gliukozės kiekis kraujyje, tai – sunkių, progresuojančių ligų kompleksas. O pagrindinė jų – širdies kraujagyslių ligos, – yra pagrindinė sergančiųjų diabetu mirties priežastis.Sergantiems diabetu reikia ne tik šeimos gydytojų ir endokrinologų, bet ir chirurgų, kardiologų, oftalmologų, kraujagyslių bei kitų sričių specialistų pagalbos.

Lietuvoje metų metus nesprendžiamos opios ligos diagnozavimo, gydymo, kontrolės, prevencijos problemos. Gydytojai įsitikinę, kad nebeužtenka vien medikų pastangų suvaldyti cukrinio diabeto plitimą. Todėl būtinas nacionalinis susitarimas, kad su diabetu susijusias problemas imtų spręsti ne tik sveikatos, bet visų ūkio šakų – švietimo, energetikos, žemės ūkio, sporto, transporto, miestų planavimo, aplinkos apsaugos, darbo, finansų, ekonomikos plėtros ir kiti sektoriai. Visuomenė privalo žinoti ir kaip išvengti diabeto, ir kaip gydytis susirgus.

Specialistai baiminasi, jog šiandien sutaupytos lėšos taps milžiniškomis išlaidomis rytoj. Delsti negalima – ligonius reikia diagnozuoti ir laiku gydyti nuo sunkių ligų, nes jie taps neįgaliais ir nebegalės dirbti, juos teks išlaikyti. Todėl prieš pusantrų metų medikai klausė – ar valstybė išdrįs prisiimti atsakomybę? Deja, ji – neišdrįso. Nesiryžta spręsti problemos ir dabartinės šiosS veikatos apsaugos ministerijos vadovai.

„Į Nacionalinę diabeto programą įrašėme teiginius, kurie yra pagrįsti ir reglamentuoti ne viename tarptautiniame dokumente. Ir tai padaryta jau seniai. Mūsų tikslas – šią programą įgyvendinti. Ir valstybės vadovai, ir visuomenė turi suprasti, kad ne gydytojams reikia, kad žmonės būtų sveiki, o mums visiems to reikia. Kol kas vyrauja nuostata, kad gydytojai yra suinteresuotoji pusė“, – kalbėjo Vilniaus endokrinologų draugijos pirmininkė doc. Žydrūnė Visockienė.

Dar daugiau – kai kurie valstybės vadovų sprendimai tik pablogina ligonių padėtį. „Kai kurių vaistų, kuriais galima valdyti cukrinį diabetą, neliko kompensuojamųjų vaistų sąraše, todėl ligoniai yra priversti juos pirkti ir mokėti visą kainą. Mes siūlome visus, net ir naujausius vaistus, įtraukti į kompensuojamųjų sąrašą, tačiau galbūt su didesne priemoka. Pacientai tada galėtų pasirinkti vaistus, jam taip būtų žymiai pigiau nei pirkti vaistus pilna kaina“, – teigė prof. A. Norkus ir pridūrė: „Kai suserga koks nors politikas, jis ieško moderniausio gydymo, geriausių vaistų, tačiau kitus kažkodėl nori gydyti pigiausiais“.

„Lietuvoje inovatyvūs vaistai kitose šalyse jau seniai nėra inovatyvūs. Taip yra todėl, kad negalime jų skirti savo ligoniams taip, kaip rekomenduoja tarptautiniai gidai. Ne ligonių kasos, o gydytojai turi nuspręsti koks gydymas pacientams yra geriausias. Tik tada, kai gydymą skirs gydytojas, galime tikėtis, kad pacientai bus gydomi gerai. Naivu manyti, kad daugėjant sergančiųjų, išlaidos jų gydymui nedidės. Be to, reikėtų prisiminti, kad tiesioginės išlaidos medikamentams sudaro tik nedidelę dalį bendrų išlaidų prižiūrint sergančiuosius diabetu“, – antrino doc. Žydrūnė Visockienė.

Specialistai atkreipė dėmesį, kad problemų yra ne tik finansuojant vaistus. Kritiškai prastas ir visuomenės bei ligonių švietimas.

„Pagal SAM ministro įsakymą, diabetu sergantys pacientai namie specialiu aparatu tam tikrais intervalais privalo matuoti gliukozės kiekį savo kraujyje. Šito reikia, kad gydytojas galėtų matyti, kaip per ilgą laiką ligonio organizme kita gliukozės kiekis. Jeigu gydytojas šių duomenų neturi, negali efektyviai gydyti ligonio. Dėl to jam vystosi komplikacijos – valstybė gydymui išleidžia didžiules lėšas, o pagal statistinius duomenis apie penktadalis į ligoninių priėmimo skyrius insuliną vartojančių ligonių atvyksta dėl gyvybei grėsmingos hipoglikemijos“, – sakė šeimos gydytoja dr. Jūratė Pečeliūnienė.

Dabar pacientai glikemijos savikontrolės dažnai išvis nevykdo arba vykdo padrikai, netinkamai dažniausiai dėl to, kad jiems trūksta informacijos ir motyvacijos. Todėl, pasak gydytojos, su diabetu sergančiais pacientais dirba ne tik diabeto slaugytojai, šeimos gydytojai, endokrinologai, kaip yra pas mus, bet ir vadinamieji diabeto navigatoriai, treneriai, koučeriai, kiti visuomenės sveikatos specialistai. Jų tikslas žmogų išmokyti ir paskatinti nuolatos tai daryti, naudojant šiandienines technologijas.

„Pasaulyje vis plačiau diegiama telemedicina. Šiandien diabeto ligoniams prieinamos ir specialiosios programos per mobiliąsias aplikacijas. Jos padeda suskaičiuoti, kiek jam reikia maisto, matyti kiek liko veiklaus insulino pagal esamus glikemijos kiekius ir kt. Įrodyta, kad vien šių technologijų naudojimas mažina glikuoto hemoglobino kiekį nuo 0,5 iki 1,5 procento, – tai yra labai daug, žinant, kad sumažinus glikuotą hemoglobiną 1 procentu galima sumažinti diabeto mirčių dažnį penktadaliu, akių, inkstų kraujagyslinių pažeidimų, poliangioneuropatijos – iki 40 proc. bei miokarfo infarkto dažnį – maždaug šeštadaliu. Maždaug tiek pat mažina kai kurie vaistai nuo diabeto!“, – aiškino dr. J. Pečeliūnienė.

Tačiau tam, kad diabetu sergantys žmonės galėtų efektyviai naudotis minėtomis galimybėmis, turi būti numatyta kas dirbs su pacientais, mokys, motyvuos, taip pat gydytojai, kurie turės kompiuteryje analizuoti duomenis ir teikti rekomendacijas pacientams. Tokia tvarka jau yra Estijoje, – ten yra suformuoti e–sveikatos etatai.

„Ar mūsų valstybė yra pasiruošusi naujų technologijų atėjimui? Kol kas labai stipriai atsiliekame. Dėl to prarandame ir žmones, ir pinigus“, – sakė dr. J. Pečeliūnienė.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Endokrinologijos klinikos vaikų endokrinologijos skyriaus vedėja dr. Edita Jašinskienė antrino kolegei teigdama, kad mažiems, iki 5 metų vaikams, labai sunku apskaičiuoti tinkamą insulino dozę ir su tradiciniais injektoriais suleisti tiek, kiek reikia. Šią problemą išsprendžia insulino pompos. Tačiau jos šalyje nekompensuojamos, kompensuojamos tik jų dalys.

„Maži vaikai per dieną patiria iki dešimties dūrių. Pagalvokite kokias kančias jie išgyvena. Turime vaikų, kurie atsisako valgyti, kad tik jiems nereikėtų kęsti“, – sakė gydytoja.

Pompos, pasak gydytojos, buvo sukurtos 1970 m., Lietuvoje pradėtos naudoti 2002 m. „Trejus metus ministerijos vadovams aiškiname, kad jų vaikams reikia, tačiau nejaučiame, kad mus kas nors valdžioje girdėtų“, – sakė dr. E. Jašinskienė.