Sužinojus apie artimojo priklausomybę: vieni prisiima visą atsakomybę, kiti atsiriboja

Žinia apie šeimos nario ar giminaičio priklausomybę nuo alkoholio, psichoaktyvių medžiagų ar lošimų artimiesiems paprastai sukelia daug emocijų ir klausimų, kaip elgtis. Psichologai sako, kad artimųjų vaidmuo yra svarbus, tik reikia atskirti, ką jie gali padaryti, o kas ne jų galioje. Artimieji gali paskatinti ieškoti pagalbos, padėti ją rasti, palaikyti, bet kito žmogaus elgesio nepakeis ir už jį priklausomybės nesigydys.

Pasak Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) psichologės Kotrynos Mikalauskaitės, gyvenimas šalia žmogaus, turinčio priklausomybę ar žalingo vartojimo problemą, yra sudėtingas.

„Deja, nėra schemos, kuri artimiesiems pasakytų, kad situacijoje A reikia daryti taip, o situacijoje B – kitaip. Iš praktikos matau, kad atsiradus problemoms artimieji dažnai abejoja, ar jie ne per stipriai reaguoja, gal tik jiems kliūna, jog šeimos narys ar giminaitis vartoja per daug alkoholio, per dažnai lankosi lošimo namuose ir panašiai, o gal kaip tik į artimojo elgesį reaguoja per švelniai, atsainiai. Ši vidinė abejonė yra pagrindinis dalykas, su kuo susiduria žalingai vartojančiųjų ar priklausomybe sergančiųjų artimieji. Tai kelia daug įtampos“, – sako K. Mikalauskaitė.

Palaikyti, bet leisti susidurti su pasekmėmis

Psichologės teigimu, žmonės paprastai pastebi, kai pradeda keistis jų artimojo elgesys: svyruoja nuotaika, tampa neįdomios anksčiau dominusios veiklos, šalia to jis vis dažniau vartoja alkoholį ar psichoaktyvias medžiagas, skiria vis daugiau laiko azartiniams lošimams. Tokiu atveju artimiesiems derėtų atkreipti į tai dėmesį, tačiau pirmiausia – skatinti teigiamą elgesį, veiklas, nesusijusias su žalingu elgesiu, kalbėtis, užsiimti bendromis veiklomis, akcentuoti, kad jiems patinka turiningai leisti laiką kartu.

Vis dėlto, visiškai „užglostyti“ žmogaus, kad jam nekiltų nemalonių emocijų, nereikia. Jei nutinka kas nors nemalonaus, apie tai reikia pasikalbėti, pasakant, kad artimajam dėl to buvo skaudu, nemalonu, paprašant, kad ateityje tai nesikartotų. Svarbu turėti aiškią savo poziciją apie tai, koks elgesys yra nepriimtinas ir pagarbiai apie tai komunikuoti.

Kitas principas – atkreipti dėmesį, ar kartais už artimąjį neišsprendžiame jo žalingo elgesio sukeliamų pasekmių. K. Mikalauskaitė prisiminė atvejį, kai konsultavo moterį, kurios vyras vartojo alkoholį. Jie buvo susitarę, kad vyras bus atsakingas už vaikų vežimą į būrelius. Taisyklė galiojo iki pirmo karto, kai vyras pavartojo alkoholio ir vaikų niekur nenuvežė.

„Moteris tiesiog perėmė šią atsakomybę – suprantama, nenorėjo, kad vaikai nukentėtų. Bet pažvelkime iš vyro pozicijos: jis pavartojo alkoholio, už jį jo darbą padarė kitas asmuo, jam nieko blogo neatsitiko, gal net savotiškai palengvėjo gyvenimas. Turėtume neatimti iš žmogaus natūralių jo elgesio pasekmių, o klausti jo, kaip jis ketina spręsti susidariusią situaciją. Neturime papildomai bausti, įvesti sankcijų, bet reikia pagal situaciją pasižiūrėti, galbūt su ta pasekme gali būti palikta susidoroti jam pačiam“, – kalba specialistė.

Ji sutinka, kad nėra viskas paprasta ir kartais būna situacijų, kuomet pasekmės tokios, nuo kurių kentės visa šeima. Reikėtų įvertinti, ar pasekmės yra rimtos ir ilgalaikės, ar sukels tik trumpalaikius nepatogumus, ir, atsižvelgiant į situaciją, galbūt leisti joms įvykti.

Taip pat svarbu nepalaikyti ir nelengvinti netinkamo elgesio. Anot RPLC psichologės, vis dar pasitaiko, kai artimieji atveža alkoholio jį vartojančiam asmeniui, neva kad jis geriau pasijaustų, arba kai kyla sveikatos sutrikimų – perka brangias sveikatos paslaugas. Tuomet žmogus tą sunkų etapą praeina, pats nieko dėl to nedarydamas, nežengdamas jokių žingsnių ir nepriimdamas sprendimų.

„Nereiškia, kad turime būti abejingi savo artimam žmogui, bet turime leisti jam susidurti su tuo, kas vyksta, brėžti ribas. Svarbu akcentuoti, kad tai darome iš rūpesčio ir meilės, būti geranoriškiems, tuomet kažkuriuo metu artimasis galbūt galės pats pasisakyti, kad jam negera, neramu, ir tuomet bus galima jam pasiūlyti, kokių žingsnių imtis, kad situacija gerėtų. Su priklausomybe susiduriantis žmogus, jaučiantis susirūpinimą, o ne kaltinimus, mažiau priešinasi siūlomai pagalbai“, – teigia ji.

Visus šiuos principus apima CRAFT programa, sukurta padėti susidūrus su artimojo priklausomybe. Programos pagrindinis tikslas – padėti artimiesiems motyvuoti priklausomybe sergantį asmenį kreiptis pagalbos, atrasti būdus, kaip skatinti tinkamą elgesį ir neskatinti netinkamo, kaip leisti įvykti natūralioms pasekmėms, kiek tai galima, kaip komunikuoti skirtingose sudėtingose situacijose.

„Yra tam tikri principai, kaip geriausia būtų elgtis, kurie kartu su psichologu gvildenami ir aptariami būtent per konkretaus žmogaus prizmę, situacijas, pavyzdžius, juos analizuojant, aiškinantis. Vėliau tai bandoma įgyvendinti praktikoje, stebima, ar pavyko, vėl analizuojama, ieškoma kitų būdų, jei reikia. Ne vienu atveju, laikantis šių principų, įvyksta pokyčiai, kai žmonės, neigę priklausomybę ar žalingą vartojimą, artimųjų palaikomi pasirenka sveikimo kelią“, – tikina RPLC psichologė.

Pirmiausia – pasirūpinti savimi

K. Mikalauskaitė sako, kad kitas šios programos tikslas – priminti nuo priklausomybės kenčiančių žmonių artimiesiems, jog jiems reikia pasirūpinti ir savimi.

Gyvendami šalia žmogaus, turinčio priklausomybių ar žalingo vartojimo problemą, artimieji jaučia nuolatinį nerimą, kaltę, gėdą, baimę. Jie gali slėpti problemą nuo aplinkinių, dėl ko dar labiau atsiriboja nuo kitų žmonių, lieka vienišesni, jaučiasi prislėgti. Labai svarbu jiems suprasti, kad jie neturi išspręsti situacijos ir visko padaryti už kitą žmogų.

Psichologė pastebi nemažai atvejų, kai artimieji vežioja žmogų po reabilitacijas, kuriose jis atbūna, bet po to ir vėl pradeda grįžti prie žalingo elgesio. Žmogus, kai už jį viską daro kiti, nesuvokia, kad pats yra savo gyvenimo šeimininkas, ir nemato elgesio keitimo naudos.

„Kai artimieji dėl tokio žmogaus, atrodo, viską padarė ir daugiau nebežino, ko griebtis, tuomet išties vertėtų savęs paklausti, gal tai jau yra riba, kur nebereikia nieko daryti. Kartais artimasis turi teisę atsiriboti. Pirmiausia jis turi pasirūpinti savimi ir tik jei po to dar turi jėgų, resursų, noro, motyvacijos, gali bandyti padėti priklausomybės ligomis sergančiam artimajam“, – akcentuoja psichologė.

Kai kuriems žmonėms, vos sužinojus apie artimojo priklausomybes, kyla noras visiškai atsiriboti nuo šios problemos. Tai, pašnekovės teigimu, yra suprantama, tačiau ne visais atvejais tinkama reakcija – jei vartojantis artimasis jaus vien abejingumą, jam gali nelikti jokių motyvų, dėl ko stengtis pradėti ar tęsti gydymą.

„Patarčiau prisiminti – nėra vieno teisingo, universalaus elgesio modelio, kaip elgtis, kuomet susiduriama su artimųjų priklausomybėmis. Situacijų yra begalės, kiekviena jų skiriasi, kontekstas taip pat skirtingas. Kartais reikalinga profesionali pagalba, tam yra ir minėta CRAFT programa, atskiriant, koks variantas būtų išmintingiausias vienomis ar kitomis aplinkybėmis. Tai padeda artimiesiems atrasti vidinę ramybę, nes kai jie žino, kaip tinkamiau elgtis, jiems kyla mažiau abejonių, savęs kaltinimo ir nerimo“, – reziumuoja K. Mikalauskaitė.