Privačios medicinos įstaigos yra rūpestingesnės ir taupesnės už valstybines(5)

Privatus verslas, vaikydamasis pelno, negali užtikrinti kokybiškų medicinos paslaugų. Valstybinės sveikatos apsaugos įmonės pelno nesivaiko, todėl visą dėmesį sutelkia ligonių gydymui. Tai visuotinai pripažįstamas klaidingas supratimas. Mes žinome, kad sovietiniais laikais paslaugų kokybė buvo tragiška, tačiau esame šventai įsitikinę, kad medicinos paslaugoms tai negalioja. Deja, galioja. Straipsnis skirtas paaiškinti kaip ir kodėl.

Reklama

Pirmiausia, visiems, kurie tvirtina, kad valstybinėms gydymo įstaigoms pinigai nerūpi, siūlau atvykti į jose vykstančias penkiaminutes. Jeigu neišgirsite aptarimų, kaip „paimti“ iš ligonių kasų visų galimų pinigų, tai būsite pakliuvę į neeilinę penkiaminutę. Tiek privačių, tiek valdiškų medicinos įstaigų vadovams pinigai yra vienodai svarbu. Pagrindinis skirtumas slypi tame, kaip to siekiama.

Privačios gydymo įstaigos pinigus uždirba aptarnaudamos kuo daugiau pacientų, paimdamos, kiek įmanoma didesnę kainą ir dirbdamos, kaip įmanoma taupiau. Vadinasi savininko gerovė, įmonės klestėjimas priklauso nuo to, ar teikiamos paslaugos įtiks pacientams.

Valdiškos įstaigos vadovas norėdamas išsilaikyti savo kėdėje ir gauti atlyginimą, turi įtikti ne pacientui, bet jį paskyrusiam biurokratui.

Paprastai tai reiškia du dalykus: pirma, įstaigoje neturi atsitikti jokių skandalingų įvykių, kas pakenktų ministerijos klerkams ir tuo pačiu politikams. Tai galioja ir privačioms įmonėms. Antra, dirbantys ministerijose irgi nori gyventi geriau. Todėl tvirčiausiai savo postuose jaučiasi įstaigų vadovai, sugebantys suteikti naudos juos paskyrusiems biurokratams. Turiu mintyje ne tik piniginį atlygį. Tai ir išskirtinai paslaugus reikalingų žmonių medicininis aptarnavimas, ir reikalingų žmonių įdarbinimas. Vieša paslaptis, kad valdiškose gydymo įstaigose valdžios žmonės gauna ne tą pačią aptarnavimo kokybę, kaip paprastas žmogelis iš gatvės. Prisipažinkite, dirbdamas ministerijoje jūs neabejotinai palaikysite to įstaigos vadovo kandidatūrą iš kurio gaunate dovanų ar kuris suorganizavo nepriekaištingą medicininę pagalbą jūsų susirgusiam pusbroliui arba jį įsidarbino. Ir jokie konkursai šios problemos neišspręs.

Yra kitas labai svarbus veiklos skirtumas tarp valstybinių ir privačių sveikatos įmonių. Privačiame versle, norėdamas gauti didesnį pelną, esi priverstas dirbti taupiai. Valdiškame „versle“ vadovų atlyginimai nustatomi ministerijoje, todėl nelieka jokios paskatos taupyti. Atvirkščiai, kuo daugiau vadovas išlaidauja pirkiniams ir statyboms, tuo daugiau procentų gali tikėtis nuo kontraktų. Pas nesąžiningus vadovus tada atsiranda pinigų geresniems santykiams su ministerijos biurokratais, automatiškai tokio vadovo pozicijos savo poste tampa tvirtesnės. Jis vėl gali tikėtis papildomų finansavimų. Sistema sudėlioja taip, kad nesąžiningas įstaigos vadovas turi daugiau galimybių išlikti savo kėdėje, nei vadovas, sąžiningai dirbantis pacientams.

Kaip drastiškai skiriasi valdiškų ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų požiūris į darbą iliustruoja konkretus pavyzdys iš 2013 m. vasario mėn. 7 d. portalo Valstietis.lt „Pašnekovė kaip pavyzdį pateikė Palangos dviejų poliklinikų darbuotojų ir prisirašiusiųjų gyventojų skaičius. Jos vadovaujamame centre, turinčiame 10 tūkstančių prirašytų pacientų, pasak jos, dirba 25 darbuotojai, Palangos asmens sveikatos priežiūros centre, turinčiame 6 tūkstančius pacientų, – 42 darbuotojai. „Be to, aš sau algą dar ir užsidirbu – esu ir šeimos daktarė, o viešųjų įstaigų vadovus reikia išlaikyti“, – akcentavo S. Kulikauskienė“.

Valstybinės įstaigos iš principo negali dirbti geriau už privačias. Tai suprato socialdemokratinėje Švedijoje, kur vyksta priešingi procesai, nei Lietuvoje - sėkminga medicinos paslaugų privatizacija. Paskaitykite „The gardian“ straipsnį „Private healthcare: the lessons from Sweden“ (Privati sveikatos apsauga. Švedijos pamokos).

Socialdemokratijos įdėjos negali prieštarauti sveikam protui, tačiau Lietuvos socialdemokratų vykdoma sveikatos apsaugos reforma, ribojanti privatų sektorių, tėra sovietinių laikų tvarkos grąžinimas į Lietuvą su visomis iš to išplaukiančiomis mums visiems blogomis pasekmėmis: korupcija, nekompetencija, iniciatyvos užgniaužimu, blogai panaudojamais pinigais, didelėmis eilėmis, mažomis algomis, sovietine darbo kokybe, ligonio pasirinkimo suvaržymu, prievartiniu gydytojų įdarbinimu provincijoje.