Priverstinis alkoholikų gydymas: praeities atgarsiai ar realybė?

Priverstinį gydymą, kuris buvo taikomas sovietmečiu, prisimenama po kiekvieno skaudaus įvykio, susijusio su alkoholio vartojimu. Nuomonių yra įvairių – vieni teigia, kad tai veiksminga, kiti oponuoja, kad priverstinis gydymas yra neefektyvus.

Reklama

Labiausiai priverstiniam  gydymui pritaria girtaujančiųjų artimieji, kurie neišgali pasipriešinti juos terorizuojančiam šeimos nariui. Priverstinio gydymo laukia žmonės, pavargę nuo girtų kaimynų keliamo triukšmo, netvarkos ir agresijos. Apie priverstinį gydymą diskutuoja socialinių tarnybų ir vaiko teisių apsaugos darbuotojai, kurie nuolat susiduria su kraupia girtaujančių šeimų realybe. Todėl politikų ar kitų visuomenės veikėjų kalbos apie priverstinio gydymo sugrąžinimą nemažai daliai visuomenės  skamba kaip viltis, kad saugumas ir gyvenimo kokybė gali pagerėti.

Priverstinis gydymas praeityje

Kalbant apie seniau taikytą priverstinį priklausomų nuo alkoholio asmenų  gydymą, reikėtų prisiminti, kad tuometiniai metodai su gydymu mažai ką turėjo bendro. Paprasčiausiai asmuo būdavo izoliuojamas nuo visuomenės, o jo elgesį buvo siekiama pakeisti direktyvinėmis priemonėmis ir bausmėmis. Dar duodavo darbo.

Kai kurie priklausomi nuo alkoholio asmenys po daug metų girtavimo pagaliau išsiblaivę tokioje „gydykloje“ susimąstydavo apie savo elgesį ir sąmoningai bandydavo atsisakyti svaigalų. Tačiau dauguma keikdavo juos „pasodinusią“ valdžią,  laukdavo bausmės pabaigos ir grįžę gerdavo dar daugiau, nes priklausomybė nuo alkoholio yra progresuojantis psichikos ir elgesio sutrikimas.

Ko gero,  pagrindinė priverstinio gydymo nauda buvo ta, kad  aplinkiniai tiesiog galėjo ramiai pagyventi, kol asmuo buvo izoliuotas.

Priverstinio gydymo kriterijai šiandien

Šiuo metu asmuo gali būti priverstinai gydomas pagal Lietuvos Respublikos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnyje nurodytas aplinkybes: „asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti žalą savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei”. Priverstinį gydymą skiria teismas, remdamasis faktine medžiaga apie žmogaus elgesį bei psichiatrų rekomendacijomis.

Girtavimas nėra psichikos liga, tačiau nekontroliuojamas girto asmens elgesys gali kelti realią grėsmę aplinkiniams ir pačiam asmeniui.  Priklausomybė nuo alkoholio priskiriama prie psichikos ir elgesio sutrikimų, tačiau žmogus, kuriam diagnozuota ši priklausomybė, jei neturi kitų psichikos sutrikimų, išsiblaivęs yra sąmoningas ir veiksnus.

Todėl kalbant apie priverstinį gydymą, pirmiausia reikėtų diskutuoti, pagal kokius kriterijus skirti priverstinį  gydymą? Ar tinkamas kriterijus būtų nuolatinis girtavimas?  Ar laukti, kol  girtas pradės lakstyti su peiliu ar kirviu rankoje? Gal gydyti tada, kai žmogus nekontroliuoja savo elgesio viešose vietose, t.y. triukšmauja, agresyviai elgiasi ar prisigėręs guli gatvėje? Ar reikalauti gydytis, kai sulaikomas girtas prie vairo?  Kai smurtauja namuose?

Praeityje priverstinį gydymą teismas skirdavo nelaukiant, kol asmuo nusikals, užtekdavo kelių faktorių: jei asmuo nuolat girtauja, pakartotinai patenka į blaivyklą ir niekur nedirba.

Dabartiniai reikalavimai įvesti priverstinį gydymą dažniausiai siejami su žmonių teise gyventi saugioje aplinkoje. Taip pat neretai minimas argumentas, kad priverstinis gydymas gali būti pagalba ir pačiam alkoholikui, kuris yra nekritiškas savo elgesiui bei nesuvokia nekontroliuojamo girtavimo pasekmių.

Ar įmanoma priversti gydytis, jei asmuo nenori?

Įstatymuose numatyta, kad teismas gali įpareigoti asmenis, padariusius nesunkius nusikaltimus, gydytis dėl priklausomybės, realią laisvės atėmimo bausmę pakeičiant  lygtine.  Lygtinėse paleidimo sąlygose  paskiriamas gydymas priklausomybių klinikoje, ilgalaikės reabilitacijos bendruomenėje arba asmuo įpareigojamas lankytis anoniminių alkoholikų susirinkimuose. Tokių asmenų kontrolę vykdo probacijos tarnyba, bendradarbiaudama su priklausomybių gydymo ir reabilitacijos įstaigomis. Tačiau šiuo atveju būtinas asmens sutikimas ir, jei atsisakoma gydytis, žmogus keliauja į įkalinimo įstaigą.

Pasirinkęs įkalinimą vietoj gydymosi priklausomas asmuo nepaliekamas ramybėje, nes  laisvės atėmimo vietose veikia resocializacijos ir integracijos programos, kuriose pagalbą teikia psichologai,  kapelionai bei visuomenininkai: anoniminių alkoholikų draugijos nariai, kalinių globos ir religinių organizacijų atstovai, kurie bando padėti kalintiems žmonėms susivokti ir  persiorientuoti į tvarkingą gyvenimo būdą.

Šios dalinai priverstinės  priemonės suteikia priklausomiems nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų  asmenims  išorinę motyvaciją gydytis ir dalyvauti resocializacijos programose. Rezultatas -  dalies priklausomų nuo alkoholio nuteistųjų, sutikusių dalyvauti sveikimo procese, motyvacija keičiasi ir vėliau jie sąmoningai ima keisti gyvenimo būdą.

Tačiau visų resocializacijos programų, specialistų ir savanorių pastangos atsimuša į  pagrindinę sveikimo nuo priklausomybės  sąlygą – paties asmens sutikimą ir norą keisti gyvenimo būdą. Kitaip tariant, jei žmogus nenorės, niekas jo neprivers sveikti nuo priklausomybės ir mesti gėrus, nes vaistų ar priemonių, galinčių išgydyti žmogų prieš jo valią, nėra.

Platesnis gydymo kontekstas

Priverstinio asmenų gydymo perspektyvos, vertinant Lietuvoje  veikiančio  priklausomybių gydymo kontekste, neatrodo labai patrauklios.

Pažvelkime į dabartinę situaciją. Priklausomybės ligų prevencijos, gydymo, reabilitacijos ir reintegracijos paslaugų sistemos sukūrimo koncepcija, pradėta 2012 metais, juda lėtai, vis dar nėra aiškios priklausomybių gydymo strategijos. Priklausomybės ligų centrų reforma užstrigo, įstaigos funkcionuoja be aiškios bendros vizijos ir standartų, apibrėžiančių paslaugų teikimą. Trūksta specialistų, lėšų naujiems etatams neskiriama, atlyginimai vieni mažiausių, palyginti su kitomis  sveikatos priežiūros sektoriaus įstaigomis. Trūksta patalpų, o kai kurių centrų patalpos  nepritaikytos paslaugoms teikti.

Šiuolaikiniai formalūs ir mokslu pagrįsti metodai yra orientuoti į sąmoningumo skatinimą, siekiant kuo daugiau į sveikimo nuo priklausomybės procesą įtraukti patį asmenį. Realaus sveikimo esmė – tai medicininių, psichologinių, socialinių, teisinių  ir dvasinių priemonių kompleksinė pagalba,  padedanti asmeniui suvokti priklausomybės poveikį ir destruktyvios elgsenos  priežastis.  Tačiau ar įmanoma kokybiškai teikti kompleksinę pagalbą, jei lėšų psichosocialinės pagalbos plėtojimui skiriama minimaliai, apie psichologų trūkumą rajonuose kalbama daug metų. Probacijos tarnybos atsakingi pareigūnai teigia, kad dėl resursų ir darbuotojų trūkumo jie yra nepajėgūs sukontroliuoti visus lygtinai paleistus į laisvę  asmenis, tarp jų ir priklausomus nuo alkoholio.

Kitaip tariant, dabartinė priklausomybių gydymo sistema nesutvarkyta, o iš politikų  lūpų pasigirsta teiginiai, kad reikėtų sugrąžinti seną ar kurti naują priverstinio gydymo tvarką. Tai  labiau panašu į dirbtinį bandymą nuraminti išsigandusius žmones nei į realių sprendimų paiešką.

Tai ką daryti, priverstinio gydymo belaukiant?

Žmonės renka valdžią tikėdamiesi, kad ši užtikrins saugų ir gerą gyvenimą.  Deja, neretai matome, kad politikai rezonansinių įvykių įkarštyje, nutaisę rimtus ir susirūpinusius veidus, mėgsta pakalbėti į reporterių kameras, tačiau kalbos taip ir lieka kalbomis. Iki kito įvykio.

Tai ką galima padaryti šiandien? Be abejo, būtina reikalauti iš valdžios atstovų ryžtingumo ir atsakomybės, sprendžiant opius visuomenei klausimus. Tačiau politinės diskusijos dažniausiai trunka ilgai, sprendimų priėmimo perspektyvos miglotos, o saugiai gyventi norisi dabar. Todėl pirmiausia reikėtų nustoti žvalgytis į valdžios institucijas, pabandyti įžvelgti asmenines galimybes ir veikti.

Pamačius viešoje vietoje girtaujančius ar agresyviai nusiteikusius asmenis paskambinti policijai.  Išgirdus girto kaimyno keliamą triukšmą nebūti abejingam ir informuoti pareigūnus apie galimą smurtą namuose. Įtarus, kad vaikas gali būti tvirkinamas, pranešti vaikų teisių apsaugos tarnybai,  o ne laukti, kol girtas patėvis išprievartaus podukrą. Pamačius neprižiūrėtus, apleistus ar sumuštus  girtaujančių tėvų vaikus informuoti socialines tarnybas, o ne piktintis ir reikalauti keršto, kai  vaikas atsiduria ligoninėje su praskelta kaukole. Kiek yra žmonių, kurie keikia avariją sukėlusį girtą vairuotoją ar smurtautoją, tačiau vėliau, emocijoms nurimus,  jaučia kaltę ir mintyse priekaištauja sau, kad neišdrįso sustabdyti nusikaltimo? Nedrįsta, nes dažniausiai trukdo neryžtingumas ir baimė. Jei aplinkiniai bijo agresyvių girtų asmenų, tada pastarieji nustoja bijoti ir jaučiasi nebaudžiami.

Beje, po  tragiškų įvykių, susijusių su girtavimu, visada prisimenama, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti prevencijai ir mažinti alkoholio prieinamumą. Čia reikėtų pastebėti, kad prieinamumo mažinimas geriausiai veikia nepilnamečius ir neturinčius alkoholio  vartojimo patirties jaunus žmones. Priklausomus nuo alkoholio žmones draudimai praktiškai neveikia, tai reikštų, kad potraukį svaigintis, apribojus prieinamumą prie alkoholio, pašalinti ar sumažinti kažin ar įmanoma. Kitaip tariant, norintis išgerti alkoholikas alkoholio suras, tuo labiau kad yra žmonių, kurie pasinaudoję alkoholikų silpnybe svaigalams gauna iš to naudos.

Keikia, bet girdo

Žmogus neprasiblaivo ištisus  mėnesius, oficialaus darbo nedirba. Iš kur gauna pinigų alkoholiui?  Pinigų parūpina aplinkiniai žmonės, sumokėdami ar atsiskaitydami buteliu už sukapotas malkas, surinktas šiukšles ar nupirkdami girtuoklio atneštus grybus bei uogas. Superkami  asmeniniai ar vogti daiktai, kuriuos alkoholikai siūlo pusvelčiui.

Dažnoje kaimo ar miestelio  parduotuvėje alkoholikui, kuris  dar neprarado pasitikėjimo ir pašalpų mokėjimo dieną tvarkingai atsiskaito, duodama alkoholio „įrašant į sąsiuvinį“, t.y. skolon. Policijos suvestinėse kartais pasirodo pranešimų apie miškuose ar sodybose rastus naminės varymo „fabrikėlius“.

Realybė atrodo keistokai, nes žmonės kenčia, keikia girtuoklius, bet kai reikia išmėžti tvartą ar surinkti po statybų susikaupusias šiukšles, kviečia tą patį girtuoklį, o už darbą atsiskaito buteliu. Po to vėl piktinasi,  kai girtas „erelis“ prisiliuobęs šokdina visus aplinkinius.

Per daug pakantumo

Girtaujančių  žmonių atžvilgiu mūsų visuomenėje tolerancijos yra per daug. Girtų jaunuolių keliamą triukšmą neretai žmonės pateisina, nes manoma, kad „jaunimui reikia išsidūkti“. Agresyvaus  alkoholiko elgesį slepia ir pasekmes užglaisto šeimos nariai. Giminės alkoholiką apkalba, tačiau delsia atvirai pasikalbėti apie girtavimo problemas ir  laukia, kol susiprotės pats.  Pirmadienio rytą drebantį po vakarykščio girtavimo kolegą  kiti darbuotojai truputį pabars, po to  lieps eiti namo ir atidirbs už jį, nes „visiems taip būna“. Gydytojas gydo traumas ar apsinuodijimus, kurie susiję su girtavimu,  tačiau pakalbėti su pacientu apie alkoholio vartojimo problemas nedrįsta ar nenori. Draugai skolina pinigus  žinodami, kad vis tiek pragers. Kaimynai užjaučia kamuojamą pagirių „vargšelį“ ir įpila šlakelį atsipagirioti.

Ir vieną dieną sulaukiama tragiškų įvykių.  Alkoholikai ir nusikaltėliai neatsiranda iš niekur. Alkoholikas  yra pačios visuomenės produktas, kurio ta pati visuomenė labai nekenčia. Priklausomybė nuo alkoholio yra socialinė  problema,  į destrukcinių santykių ratą įtraukianti nemažą dalį žmonių, kurie dėl įsitikinimų, tradicijų ir kitų faktorių tampa savotiškais pagalbininkais, padedančiais alkoholikui girtauti ir  išvengti pasekmių. Dažnu atveju tiesiog per ilgai laukiama, kol asmuo nusigers ar įvykdys nusikaltimą, o tada pasipila reikalavimai priverstinai gydyti  ir izoliuoti.

Kiekvienos visuomenės gerovės pagrindas yra pilietiškumas. Būti piliečiu – tai visų pirma jausti  atsakomybę už tai, kas vyksta šalia.

Gediminas Norvilas yra andragogas, priklausomybių konsultantas