Prof. dr. Artūras Razbadauskas. Sveikatos apsaugos sistemoje - nepakantumo kitai nuomonei liga

Mūsų šalies sveikatos apsaugos sistemos grimasos vis labiau stebina ir kelia nerimą. Protu sunkiai suvokiamos eilės medicinos įstaigose, vis didėjantis specialistų „deficitas“ bei išaugęs vidutinis medikų amžius regionuose. Visa tai – sparčiai senstančios mūsų visuomenės ir finansinių sunkumų, kurie itin slegia socialiai pažeidžiamiausių piliečių pečius, fone.

Reklama

Atrodytų, būtų išmintinga ne tik pripažinti esamas sistemos problemas, bet ir imtis efektyvių jų sprendimų būdų. Sveikatos apsaugos politikos formuotojams tai neseniai akcentavo ir Prezidentė, itin susirūpinusi regionuose teikiamų medicinos paslaugų kokybe. Taip pat būtų išmintinga negriauti to, kas sėkmingai funkcionuoja, būtų prasminga skatinti itin reikalingų specialistų rengimą įsiklausant į tarptautinių ekspertų žodį. Visgi ką regime iš tiesų?

Regime rimtą krizę išgyvenančią sveikatos apsaugos sistemą. Krizės priežastis – ne finansinių išteklių stygius, kuris turbūt juntamas kone kiekvienoje valstybės gyvenimo srityje, kurią imtumėmės analizuoti. Sveikatos apsaugos sistema patiria krizę, nes kitoks mąstymas ir kitokia nuomonė čia tampa nepageidautini.

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) taktiką, kuri taikoma susidūrus su kitaip mąstančiaisiais, galima traktuoti kaip kritikos tildymą, – apie tai praėjusią savaitę be užuolankų prabilo gerbiamas gydytojas, vaikų ir paauglių psichiatras, Jungtinių Tautų pranešėjas Dainius Pūras. Profesorius rugpjūtį viešai išplatino raštą, kurį įteikė ministrei Rimantei Šalaševičiūtei. Jame kalbama apie tai, jog SAM vadovybė atsisako rimtai svarstyti jo ir kitų nepriklausomų ekspertų siūlymus, siekiant proveržio vaikų psichikos sveikatos ir raidos pediatrijos srityje. Profesoriaus manymu, būtent dėl tokios pozicijos ministerija ėmėsi rinkti informaciją apie jo dalyvavimą Jungtinių tautų organizacijos veikloje. Pati ministerija, kaip ir buvo galima tikėtis, tai paneigė. Bendradarbiavimu su SAM nusivylė, perspektyvų pasiekti išsikeltų tikslų nebemato ir nemažas būrys prof. D. Pūro kolegų – žinomų šalies psichiatrų bei psichologų.

Pavieniais „nesusikalbėjimais“ to nepavadinsi. Specialistų, kuriems yra tekę patirti gluminančias „sankcijas“ dėl kitokios nuomonės išsakymo ar užduotų „nepatogių“ klausimų, yra ir daugiau.

Deja, ir mano paties patirtis nenuteikė optimistiškai. Pradėjęs kritikuoti sprendimą, kuriuo siekiama įgyvendinti neurochirurgijos paslaugų optimizavimo 2014-2020 m. planą, ėmęs kalbėti apie tai, kad kokybiškos medicininės paslaugos pajūrio ir kitų regionų gyventojams taps sunkiau prieinamos, netrukau sulaukti SAM reakcijos. Ji nebuvo tokia, kokios būtų galima tikėtis darniai funkcionuojančioje pilietinėje visuomenėje – kur susitinkama argumentuotai diskusijai, kur įsiklausoma į specialistų nuogąstavimus, kylančius ne iš tuščio noro priešintis pokyčiams, bet nuoširdžiai rūpinantis socialiai pažeidžiamiausių žmonių grupių gerove.

Manuoju atveju, scenarijus buvo toks: SAM parengė kreipimąsi dėl mano pasisakymų turinio ir būdo, netrukau sulaukti Lietuvos bioetikos komiteto prašymo pasiaiškinti. Turint omenyje tai, kad ministerija pati yra šios institucijos steigėja, keistoka kalbėti apie objektyvumą tiriant situacijos aplinkybes. Atrodytų, akivaizdu, kad žurnalistų rašymo stiliaus kontroliuoti negaliu, tačiau teko aiškintis dėl jų pavartotų išsireiškimų pasirodžiusiose publikacijose. Ministerijai užkliuvo ir neva netikslūs skaičiai, kuriais iliustravau galimą žalos mastą šalies gydymo įstaigose įjungus žalią šviesą neurochirurgijos paslaugų optimizavimui. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad numanomus skaičius įvardijau rengimosi įgyvendinti sprendimą eigoje, t.y. dar prieš tai, kuomet pati SAM ėmėsi jį „švelninti“. Atlikus tam tikras korekcijas prabilta išimtinai apie itin retų operacijų sukoncentravimą Kaune – tad ir skaičiai, savaime suprantama, buvo jau kiti.

Kaip SAM Kolegijos narys pasisakydamas dėl neurochirurgijos, tuo pačiu bandžiau atkreipti dėmesį ir į kitus pavojus – kad iš regionų „išvyks“ ir kita specializuota medicininė pagalba – onkochirurgija, pilvo chirurgija ir kt. Galbūt sveikatos politikos formuotojai yra įsitikinę, jog kovoja už efektyvesnį tam tikrų paslaugų teikimą, tačiau aš labai kritiškai vertinu užmojus sukoncentruoti sudėtingas operacijas aktyviai globojamoje medicinos įstaigoje. Situacija nepatenkinti ir daugelis medikų, pacientai – nusivylę, sunerimę.

Savo nuomonės ir įžvalgų išsakymas man užtrenkė SAM Kolegijos duris – buvau pašalintas iš jos narių gretų. Kita vertus, ši situacija niekaip nepaveikė mano užimamo posto ir autoriteto Lietuvos chirurgų asociacijoje, kuri ministerijai nėra pavaldi, – buvau kompetentingų kolegų išrinktas ir tebesu šios organizacijos prezidentas. Paradoksalu?..

Dar vienas paradoksas, tapęs skaudžiu smūgiu Vakarų Lietuvos regionui, senstančiai mūsų visuomenei, kuriai dabar kaip niekada iki šiol reikalingi kvalifikuoti slaugytojai, yra tai, kad Klaipėdos universitetas (KU) negalės rengti išplėstinės slaugos praktikos specialistų (jų išsilavinimas ir platesni pareigybiniai įgaliojimai leistų bent kai kuriais atvejais kompensuoti medikų trūkumą). KU buvo pasiryžęs tokius specialistus ruošti ir pagrįstai tikėjosi SAM palaikymo – juk šiemet Lietuvos mokslo įstaigose užsienio ekspertų atliktas MOSTA vertinimas parodė, kad KU gali didžiuotis aukščiausiu slaugytojų parengimo lygiu šalyje!

15 metų patirties, apie 300 slaugytojų bakalaurų, apie 60 baigusiųjų magistro studijas bei maždaug 1000 tokių, kurie atvykę į tobulinimosi studijas Klaipėdoje įgijo slaugos bakalaurų diplomus – skaičiai yra iškalbingi. Visgi protegavimas valdžios institucijose pasirodė turįs didesnį svorį nei KU argumentai arba patyrusių užsienio ekspertų vertinimai. Ekspertų vaidmens šiuo atveju ėmėsi Seimo nariai: Seimas nutarė, kad išplėstinę slaugos praktiką studentams tegalės pasiūlyti tik tie universitetai, kurie gali rengti gydytojus. Toks sprendimas automatiškai eliminavo Klaipėdos universitetą, o SAM tik skėstelėjo rankomis – įstatymas sudėliojo visus taškus ir nieko čia nebepridursi.

Toliaregiškumo, skaidrumo stygius, nerimą keliantis lobizmas atstovaujant siauriems interesams – kalbant apie šalies sveikatos apsaugos sistemą peršasi niūroki epitetai. Sveikatos apsaugos politikos formuotojai žengia klaidingu ir pavojingu keliu. Kitaip mąstantys, kitokią nuomonę išsakantys medikai, nepriklausomi ekspertai galėtų padėti nepamesti teisingos krypties, tiesiai ir atvirai diskutuojant būtų galima drauge ieškoti išmintingiausių sprendimų. Visgi kol prieš kitaip mąstančiuosius mojuojama galios ir įtakos „koziriais“, teigiamų pokyčių tikėtis sunku.