Prof. N. E. Samalavičius: „Onkologinės pagalbos sistemą Lietuvoje reikia gaivinti“

„Standartų, visaverčio onkologinio ligonio sekimo sistemos nebuvimas – pagrindiniai dalykai, kurie nulemia prastą Lietuvos onkologinio gydymo padėtį“, - teigia vyriausiasis šalies onkologas, Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktorius, Onkochirurgijos centro vadovas prof. Narimantas Evaldas Samalavičius.  

Reklama

Kaip vertinate esamą onkologijos srities situaciją?

Džiaugiuosi Sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyva atgaivinti vyriausiųjų specialistų instituciją. Tikimės, kad tai nulems didesnį dėmesį onkologijai ir onkologinės pagalbos optimizavimui Lietuvoje. O to iš tiesų labai reikia.

Prieš porą dešimčių metų mes turėjome sistemą: buvo Onkologijos mokslų tyrimų institutas, buvo onkologijos padaliniai visoje Lietuvoje, buvo specialistai onkologai, kurie dirbo pirminėje grandyje. Tikrai buvo onkologinės pagalbos tinklas.

Iš pradžių buvo panaikinta onkologo specialybė, paskui inkorporuoti onkologijos padaliniai į bendro profilio ligonines. Viso to ir dar kitų reiškinių pasekmė – onkologinės pagalbos teikimo sistemos nacionaliniu mastu nebuvimas. O tai turi savas pasekmes. Pagal paskelbtus Eurocare duomenis, Lietuvoje daugelio onkologinių susirgimų gydymo rezultatai yra žemesni už ES vidurkį. O kai kuriose srityse (krūties vėžio, storosios žarnos, melanomos) mes esame net pačiame dugne.

Kaip manote, kodėl taip prastai atrodome Europos kontekste?

Šiandien Vilniaus universiteto Onkologijos institute (VUOI) turime patvirtintas onkologinių susirgimų gydymo metodikas. Taip pat turime patvirtintą vidinę tvarką, kad jeigu dėl kokių nors priežasčių žmogui negalime taikyti gydymo pagal standartą, turime surinkti gydytojų komisiją, kuri argumentų nukrypimą nuo standarto. Pavyzdžiui, žmogui negalima taikyti tam tikro gydymo, nes jo silpna širdies ir kraujagyslių sistema ir tas gydymas per daug pavojingas, pavojingesnis už pačią onkologinę ligą.

Šalies mastu šiandien nėra nė vieno standarto onkologijoje, kuris galiotų visoje Respublikoje.

Kiekviena gydymo įstaiga rašo savo standartą?

Nemanau, kad jie iš viso yra. Yra europinės direktyvos, yra JAV nacionalinio vėžio centro rekomendacijos. Medikai paiso jų.

Tokia yra mūsų, vyriausiųjų šalies ir krašto medikų, viena pagrindinių užduočių – sukurti vieningas visai Respublikai gydymo metodikas. Jei ligonis pateko į bet kurio šalies miesto gydymo įstaigą, turi būti aiškiai surašyta, koks gydymas jam bus taikomas ir visur jis turi būti vienodas.  O jei dėl kažkokių priežasčių bus taikoma kitaip, turi būti argumentuojama pagal nukrypimo standartą.

Antras dalykas - tolesnis ligonių sekimo klausimas. Kada nors gydymas baigiasi (dėl to, kad ligonis pasveiko ar yra remisija) ir jam reikalingas sekimas. Suprantama, kad dalis ligonių prisiriša prie tos gydymo įstaigos, kurioje jam buvo teikta pirminė pagalba, bet dalis jų patenka į periferines gydymo įstaigas. Jie atsiduria šeimos gydytojų rankose. Šeimos gydytojas turi užtikrinti nuolatinį sekimą, recidyvo diagnozę ir kitus dalykus. Šeimos gydytojams stinga dviejų dalykų – laiko ir gebėjimų.

Standartų, visaverčio onkologinio ligonio sekimo sistemos nebuvimas – pagrindiniai dalykai, kurie ir nulemia tokią prastą mūsų onkologinio gydymo padėtį.

Atsiradus šalies gydytojų institucijai, mes tikimės, kad bus pradėti ieškoti sprendimai. Mes jau turėjome nemažai posėdžių, pateikėme pasiūlymus, kaip, mūsų manymu, galėtų būti gaivinama onkologinė sistema Lietuvoje.

Pasidalinkite savo pateiktų pasiūlymų idėjomis.

Mes manome, kad turi būti koordinuojanti įstaiga (ilgą laiką tą atliko VUOI), kuri prižiūrėtų vėžio registrą, ankstyvos vėžio diagnostikos programas, generuotų diagnostikos ir gydymo standartus.

Jei kalbėtume apie paciento tolesnį sekimą, mes esame pasiūlę, kaip atgaivinti, reanimuoti onkologo specialybę. Kad periferijose pradėtų dirbti tokie specialistai, yra per daug sudėtinga, taip pat nelengva pradėti ruošti tokius specialistus. Mūsų nuomone, pats racionaliausias būdas būtų ruošti šeimos gydytojus. Daugelis šeimos gydytojų nori turėti tam tikrą interesų objektą. Tiems, kurie nori specializuotis, galima būtų organizuoti 3-6 mėnesių kursus. Kiekvienas rajonas deleguotų pagal poreikį tam tikrą šeimos gydytojų skaičių ir jie grįžtų į savo gydymo įstaigas su mūsų standartais. Taip jie galėtų užtikrinti, kad periferijoje vyktų kokybiškas onkologinio paciento sekimas. Tai galėtų būti pasiekiama gana greitai, jau po metų.

Pernai pradėti kurti vadinamieji klasteriai. Ką, jūsų nuomone, tie klasteriai duos onkologinės pagalbos sistemai?

Kauno krašto onkologijos klasteris ėmė veikti praeitų metų pabaigoje. Vilniaus krašto klasteris pradės veikti nuo šių metų vasario 1 dienos. Klasteris padeda geriau suprasti vieniems kitus, išgirsti, kokie yra pacientų patekimo į gydymo įstaigas, diagnostikos, gydymo sunkumai. Taip pat klasterio idėja apima tretinio lygio paslaugų suteikimą tose gydymo įstaigose.

Tie dalykai jau vyksta, bet tai yra tik pradžia. Klasteriai padės mums pasiekti geresnį bendradarbiavimą tarp gydymo įstaigų, geresnį tarpusavio supratimą, suteiksime tretinio lygio paslaugas periferijos pacientams, sergantiems onkologine liga ar esant įtarimui, kad ja sergama.  Bet ar ši klasterių idėja padės išspręsti pagrindinę problemą – sisteminio požiūrio į onkologines ligas nebuvimą šalyje – apie tai kalbėti būtų dar anksti. Žadame po trijų mėnesių įvertinti žmogiškas ir laiko sąnaudas, kiek buvo suteikta konsultacijų, kokių stadijų ligas diagnozuojame. Tada turėsime geresnį vaizdą. Bet jau dabar manau, kad tai neabejotinai duos savus vaisius – bendravimo, savitarpio supratimo prasme, onkologinio ligonio patekimo į tretinę įstaigą ir pan.

Kaip jūs vertinate vėžio prevencines programas ir ko joms trūksta, kad patikėtų žmonės ir pradėtų jose aktyviau dalyvauti?

Šiuo metu šalyje veikia keturios vėžio profilaktinės programos. Yra vienas „bet“. Nėra tų programų koordinavimo. Manau, kad šių programų koordinavimą turėtų vykdyti atskira darbo grupė ar institucija. Ji galėtų atlikti dvi labai svarbias funkcijas. Pirma, tai mes iš jų galėtume sužinoti šių programų medicininę naudą, nes šiuo metu iš ligonių kasų statistikos žinome, kiek suteikta kokių paslaugų, bet kokią naudą tai davė? Ar pacientai, kurie dalyvavo programoje,  gyvena ilgiau, jei buvo ankstyva ligos stadija, kiek jie gyvena, ar liga atsinaujino? Reikia sisteminti tą informaciją.

Kita tokio koordinavimo centro nauda būtų, kad jis turėtų žinias apie kiekvieną žmogų, kuriam privalu dalyvauti šiose patikros programose. Jei programa leidžia jam pasitikrinti kas dvejus metus, koordinavimo centras turėtų žmogui apie tai priminti.

Kiekviena programa turi teigiamą pašalinį poveikį – viešinant informaciją apie jas, didėja žmonių žinios apie onkologines ligas ir sveiki gyventojai yra įspėjami apie galimus onkologinius susirgimus. Taip didėja visuomenės budrumas.

Tenka tik apgailestauti, kad kasmet onkologinių ligonių gydymas tampa vis brangesnis, dėl to mums tokia svarbi yra ankstyva diagnostika, kuriai puikiai tarnauja mūsų turimos keturios profilaktinių patikrų programos.

Gydymas onkologijos srityje visuomet veikia dvejopai – suteikia viltį arba ją atima. VUOI Mokslinių tyrimų centre vyksta naujų gydymo būdų paieška, institute konsultuoja gydytojas fitoterapeutas. Ši veikla rodo, jog onkologijos srityje palikta daugiau erdvės įvairioms gydymo formoms.

Manau, kad tai yra vienas iš mūsų įstaigos privalumų, kad čia mokymas, mokslas ir gydymas yra viename. Gydymo ir diagnostikos būdai greičiau iš laboratorijos patenka į paciento palatą.

Onkologinių ligonių gydymas kuo toliau, tuo labiau tampa sudėtingesnis, platesnis ir, deja, brangesnis. Prieš 15 metų mažai ką žinojome apie biologinę terapiją, šiandien vien mūsų įstaigoje yra ne viena dešimtis pacientų, kurie tokį gydymą gauna.

Kartkartėmis vis pasirodo informacija apie naujus, ne visada gerai patikrintus gydymo metodus, kurie esą padaro stebuklus. Kiekvienas gydymo metodas, kad būtų pradėtas naudoti plačiai, kad patektų į gydymo standartus, turi būti paremtas medicinos mokslo pagrįstais metodais. Jei pacientui siūlomas alternatyvus ar dar tyrimų iki galo neperėjęs gydymo metodas, jam turi būti suteikta informacija, kad iš tokio gydymo gali būti naudos, bet gali ir nebūti. Patvirtinti vaistai suteikia ne tik viltį, bet realios remisijos galimybę.

Taip, nepaisant mūsų griežtų reikalavimų, mes, ko gero, turime platesnę požiūrio į gydymą amplitudę.

Žvelgdamas į nacionalines onkologinių ligonių gydymo galimybes, galiu pasakyti, jog akivaizdžiai matyti, kad mes kasmet galime gydyti vis daugiau pacientų. Atsiranda nauji vaistai, kažkurie įtraukiami į kompensuojamus. Aišku, yra už ką kovoti ir apie ką kalbėti, bet bendrai gydymo prasme nesame labai nuskriausti. Galiu drąsiai pasakyti, kad prasta šalies pozicija onkologinės pagalbos srityje nėra susijusi su vaistais, ji daugiau yra nulemta sisteminio požiūrio į onkologinę pagalbą nebuvimo.