Profesorė Daiva Vaitkienė: „Dauguma nepagalvoja, kas dar gali padėti nugalėti vėžį“

Vieni, išgirdę vėžio diagnozę, nenori tuo patikėti ir net atsisako gydymo. Kiti vykdo visus gydytojo nurodymus, bet apsiriboja tik medikamentiniu, cheminiu gydymu. Dar kiti – gydytojo prašo papasakoti apie kuo daugiau kitų būdų, kurie padėtų pasveikti, ir yra pasiryžę padaryti bet ką, net ir kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą. Pastarosios pacientų grupės laukia sunkus darbas, tačiau jie patys padidina savo šansus pasveikti.

Reklama

Prieš kelis dešimtmečius vėžio diagnozė daugumai iš tiesų būdavo mirties nuosprendis. Visi žinojo, tai – nepagydoma liga, galbūt todėl vis dar dabar dalį pacientų ši diagnozė tarsi paralyžiuoja imtis veiksmų siekiant pasveikti. Visgi šiais laikais ne tik yra įvairių šios ligos diagnostikos bei gydymo galimybių, tačiau ir žinių apie papildomus sveikatinimosi būdus yra kur kas daugiau. Tad ilgametę onkoginekologinių ligų diagnostikos ir gydymo patirtį turinti profesorė gydytoja akušerė ginekologė Daiva Vaitkienė šiuo metu su vėžiu kovojančius pacientus ragina nepasiduoti ir ieškoti naujų kelių, kaip valdyti ligą, sustiprėti, tačiau akcentuoja: svarbiausia – sau nepakenkti.

Suteikti gydančią viltį ar neklaidinti?

Amerikietė integruotos onkologijos srities mokslininkė, tyrėja ir psichoterapeutė Kelly Turner prieš daugiau nei dešimtį metų pradėjo domėtis vėžiu sirgusių pacientų pasveikimo atvejais, kurie nebuvo lengvai paaiškinami ir statistiškai netikėti. Juos tyrinėdama ji apibrėžė 9 pagrindinius veiksnius, kuriuos, siekdami pasveikti, taikė beveik visi tyrimo dalyviai. Apie tai mokslininkė išleido knygą „Radikali remisija. Pasveikti, kai nėra jokių galimybių”. Ši knyga visai neseniai buvo išversta į lietuvių kalbą.

Mokslininkė kalbėjosi su šimtais gydytojų onkologų jų klausdama, ar jų praktikoje pasitaikė radikalios remisijos atvejų, ir visi atsakė teigiamai. Vos keletas iš jų akademiniams žurnalams buvo parengę straipsnius, kuriuose jie išvardijo pacientų patirtus biocheminius pokyčius, tačiau nei vienas jų nepasidomėjo, kaip pacientui pavyko tai padaryti. Kai kurie gydytojai prisipažino nenorintys, kad jų pacientai apskritai sužinotų apie radikalios remisijos atvejus nenorėdami suteikti tuščios vilties ar suklaidinti.

K. Turner iš dalies supranta tokį gydytojų įsitikinimą: „susidurti su būriu pacientų, turinčių statistiškai mažai šansų pasveikti, labai baugina“. Ir išties, juk kas tinka vienam, nebūtinai išgelbės kitą, o kita dalis klaidingai gali suprasti, kad šiuolaikinė medicina nėra reikalinga. Tačiau, integruotos onkologijos srities mokslininkės nuomone, tylėti apie radikalios remisijos atvejus yra blogiau nei klaidingai viltis, o ignoruoti žmones, kurie išsigydė vėžį netradicinėmis priemonėmis, yra moksliškai neatsakinga. „Žmonės privalo žinoti, ką dar dėl savo sveikatos gali padaryti – nesvarbu, jie dabar sveiki, ar kovojantys su mirtina sudėtinga liga“, – įsitikinusi ji.

Pasak gydytojos onkoginekologės prof. D. Vaitkienės, net ir kazuistinis pasveikimo atvejis pacientams gali suteikti viltį. „Viltis gydo. Juk yra moksliškai patvirtintas placebo efektas, kai jokios cheminės sudėties neturintis vaistas padeda pasveikti. O už placebo tikriausiai slypi vidinės žmogaus jėgos ir galbūt viltis. Negalima meluoti ir žadėti nepagrįstų dalykų, tačiau net jei ir neturime įrodymų, patvirtinančių alternatyvių priemonių veiksmingumą, bet tai kažkam padėjo, tad gali ir kitam padėti pagerinti sveikatą. Kodėl to nepabandžius? Svarbiausia, kad tai nepakenktų. Susirgę žmonės ieško įvairių papildomų būdų, tai geriau juos taikytų prižiūrimi gydytojų ir sveikatos priežiūros specialistų“, – sako gydytoja onkologė prof. D. Vaitkienė.

Į ligą ir gijimą žiūrėti plačiau

Lietuvoje privalomuoju sveikatos draudimu draustiems gyventojams padengia būtinojo gydymo išlaidas onkologinei ligai įveikti. Viešojoje gydymo įstaigoje (poliklinikoje ar ligoninėje) gydytojo konsultacija paprastai trunka 20 minučių. Per šį laiką gydytojas pacientą turi spėti apžiūrėti, apklausti, susisteminti informaciją, paskirti tyrimus, gydymą ir išklausyti. O juk ir vėžio atvejai nėra tokie paprasti, reikia gilių gydytojo žinių, susikaupimo ir atidumo.

„Konsultacijos metu skirti laiko ligos suvaldymui ir taip nėra labai daug. Net jei gydytojai ir spėja su pacientu aptarti papildomus sveikatinimosi būdus, neįmanoma visko aptarti vos per kelias minutes. Natūralu, kad pacientai, ieškantys papildomų kelių, kaip sustiprinti savo sveikatą, vyksta į privačias mokamas konsultacijas, tačiau didelė dalis pacientų neturi tam finansinių galimybių. Tad labai gerai, kad sveikatinimosi būdai aptariami straipsniuose, laidose, knygose“, – sako gydytoja onkoginekologė prof. D. Vaitkienė bei pastebi, kad vis daugiau gydytojų ir pacientų į ligos atsiradimą bei apskritai gyvenimą žiūri daug plačiau ir kompleksiškiau. Gydytojos nuomone, vienas iš sunkiausių dalykų sergančiajam gali būti priešprieša arba kategoriška gydytojo nuomonė, nesutampanti su paciento.

„Anksčiau kolegos net įsižeisdavo, jei iš paciento išgirsdavo kalbas apie alternatyvius gydymo būdus. Manau, kad yra labai svarbu išklausyti pacientą, kad ir ką jis darytų, jo nepasmerkti, o patarti, ką nors rekomenduoti ir pasveikinti jį, jei tik ieško būdų, kaip dar sau būtų galima padėti. Tikiu žodžio galia. Žodis gydo, žodis žudo“, – yra įsitikinusi gydytoja prof. D. Vaitkienė ir priduria, kad anksčiau onkologai vėžiu sergančių pacientų visai nekonsultuodavo gyvensenos klausimais ir dėl laiko, ir dėl žinių stokos, tačiau, laimei, dabar situacija yra kitokia.

„Jaunieji kolegos onkologai vis labiau papildomai domisi, pradeda privačiai dirbti, konsultuoti. Labai džiaugiuosi, kad jaunoji mūsų karta plečia savo akiratį, nėra tokie kategoriški, linkę su pacientais plačiai bendradarbiauti ir tai labai skatina psichologinį gijimą, – sako profesorė D. Vaitkienė. – Sveikatinimosi priemonėmis ypatingai domisi jaunesni žmonės, kurie pasinaudoja internete rasta informacija, skaito knygas, žiūri laidas. Kalbų žinojimas ir susipažinimas su pasauline patirtimi, be abejo, keičia visų mūsų požiūrį į ligą, jos išvengimą, gydymą ir galų gale – gyvenimą su liga. Liga nėra pasaulio pabaiga. Sergantis žmogus gali būti kur kas laimingesnis ir gyventi kokybiškesnį gyvenimą negu kitas, kad ir visiškai fiziškai sveikas, bet turintis daugybę kitų problemų.“

9 radikalios remisijos veiksniai

JAV onkologijos mokslininkės atliktas tyrimas parodė, kad netikėtai pasveikstama dažniau, nei iki šiol buvo manoma, – tokių pacientų visame pasaulyje yra tūkstančiai.

Alternatyvių būdų reikšmė pasveikimui gali būti sunkiai paaiškinama, tačiau moksliniais tyrimais įrodyta, kad jie visi skatina sveikatą. Medicinos mokslų daktarė K. Turner atliko daugiau nei 1 00 interviu ir ištyrė per 1 000 radikalios remisijos atvejų. Naudodama kokybinius tyrimo metodus, ji nustatė daugiau kaip 75 skirtingus veiksnius, kurie galėjo turėti įtakos statistiškai netikėtam pasveikimui. Suvedus rezultatus į lentelę ir susisteminus duomenis, paaiškėjo, kad devyni veiksniai vis kartojasi beveik kiekviename interviu – beveik visi apklaustieji darė tuos pačius dalykus, siekdami išgyti nuo vėžio. Štai jie:

radikalus mitybos pokytis;

savo sveikatos kontroliavimas;

vadovavimasis savo intuicija;

vaistažolių ir papildų vartojimas;

užspaustų emocijų paleidimas;

teigiamų emocijų didinimas;

socialinės paramos priėmimas;

dvasinio ryšio gilinimas;

stiprių priežasčių gyventi turėjimas.

Kaip sako JAV onkologijos mokslininkė K. Turner, mes dar negalime suprasti, kodėl kai kuriais atvejais įvyko radikali remisija ir žmonės pasveiko nuo vėžio arba kodėl taikomi metodai tiko jiems, bet ne visada tinka kitiems. „Jei įdėsime daug pastangų tirdami šiuos atvejus, užuot ignoravę juos, nes negalime paaiškinti, rasime dvi galimas pasekmes: arba išmoksime šį tą apie kūno gebėjimą gydyti save, arba išrasime vaistą nuo vėžio“, – tiki ji.