Proto erdvė ir minčių šuoliai
Kiekvienam žmogui ateina metas kai jis noriai, ar nenoriai, susimąsto apie savo gyvenimą, apie jo prasmę, tikslus, norus ir siekius. Kuomet užplūsta begalė klausimų, į kuriuos dažniausiai ne kiekvienas geba atsakyti, esame išmušami iš gyvenimo vėžių.
Man buvo įdomu sužinoti, kodėl tokie, atrodo, menki, paprasčiausi „klausimai“ sukelia tiek perversmų mūsų mintyse. Pradėjusi gilintis į šią temą, susidūriau su daugybe žmonių, psichologų, psichoterapeutų, išgirdau begales nuomonių, bet niekas taip ir nepadėjo surasti tikslių atsakymų. Atrodo, visi esam tokie patys žmonės, tačiau tai, kas mus daro individais, ir yra įdomiausia. Žinau tik viena – tai mūsų pasąmonė.
Bandant suvokti kokia erdvė slypi mūsų protuose, sukyla tam tikri pojūčiai. Sakydama erdvė, turiu omeny ne lauko erdvę, o sąmonės ir pasąmonės galimybes plėstis. Bandant tai nupasakoti, sudarant vaizdinį, naudočiau galaktiką, nes tik taip galiu įsivaizduoti mūsų mąstymo galimybes. Tai, kiek mes galime sužinoti apie galaktikos tolius ir kas joje slypi, lygiai tiek mes gebame savo protuose. Mes žinome, kiek procentų smegenų naudojame, žinome kaip veikia mūsų sąmonė, pasąmonė, bet vargu ar sužinosime, ko dar nežinome. Tikiu, jog mūsų galimybės išties yra neribotos, jei tik mokėtume panaudoti ir galėtume suprasti kaip veikia visas tas plotas mūsų proto erdvės, kurios nenaudojame visai.
2012 metų pradžioj teko susidurti su vienu psichoterapeutu, kuris teigė, jog viskas priklauso nuo mūsų minčių. Jis teigė, jog vienintelė galia, stumianti mus gyvenime, ir yra mūsų mintys ir kaip mes jas priimsime, taip ir gyvensime. Galbūt tai tiesa. Iš dalies. Mūsų mintys tikrai turi daug galios, mes galime išmokti jas kontroliuoti, galime priversti save blokuoti tai, kas mus slegia, bet galime joms ir pasiduoti.
Žvelgiant į dabartinę pastarųjų kelių metų situaciją matome, jog dauguma žmonių savo negatyvioms mintims pasiduoda be kovos. Kodėl taip yra? Aplink girdime, matome daugybę negatyvų, kurie tiesiog užgrūdina žmogaus protą nekovoti. Jis automatiškai nebeįsileidžia nieko, kas gera. Pavadinčiau tai blokada. Nes žmogų apėmusi nesėkmė kaip magnetas į jo akiratį ima traukti visus neigiamus išgyvenimus. Dėl šios priežasties dalis žmonių pasineria į šio amžiaus, švelniai pavadinus, minčių ligą, psichoterapeutų, gydytojų vadinamą depresija. Ir kol pats žmogus nebando suvokti, jog tai tik MINTYS, kurios įtakoją nenorą bendrauti, uždarumą, savęs nuvertinimą, net jei iki tol viskas buvo kitaip, niekas kitas jam nepadės. Kitų žmonių ar tam tikrų gydytojų pagalbą pavadinčiau bandymu pastūmėti žmogų grįžti į visuomenės nustatytas ribas, t.y. suvokimą, jog toks yra gyvenimas ir mes privalome jame išlaikyti balansą.
Kadangi sakiau, jog su tuo sutinku tik iš dalies, domėjausi toliau, kol sutikau moterį, kuri man pasakė: „Tu ėjai per gyvenimą, patyrei šilto ir šalto, kol sutikai mane. Jei viso to nebūtų, dabar čia nestovėtum“. Šie jos pasakyti žodžiai mane gan stipriai sudomino. Bandžiau suvokti, kiek ir kokio gyvenimo nugyvenau, kad visa tai atvedė mane pas ją. Jos mėgstama frazė buvo „Niekas nevyksta be priežasties“, ji pradėjo patikti ir man. Kadangi joje randu daug tiesos. Taigi tęsiu toliau.
Ji nebuvo gydytoja, nebuvo psichoterapeutė, tiesiog ji domėjosi šiek tiek kitokiomis žmogaus gyvenimo formomis. Moteris teigė, jog ne viskas mūsų gyvenime priklauso nuo minčių, norint išlaikyti balansą, ji sakė, jog reikia bendrauti kūnu, klausyti jo. Pasak jos, visos ligos, ar tai būtų kūniški negalavimai, ar minčių, ateina būtent per jį – mūsų kūną. Ji teigė, jog mes esam „visata“, nes mes, kaip ir žemė, sudaryti iš vandens ir dulkių; kaip ir žemei, taip ir mums reikia oro. Jei vėl bandyčiau pateikti viską kaip vaizdinį, naudočiau, manau, kiekvienas sutiks, žemę. Įsivaizduojant kiekvieną žmogų, kaip sumažintą mūsų pasaulio formą, pasidaro aišku, jog esame tokie, kaip save prižiūrime. Palyginus prižiūrėtą ir puoselėjamą žemę ir niekieno nesaugomą, teršiamą pasaulėlį, manau, rezultatai akivaizdūs. Save reikia tobulinti ir prižiūrėti lyg augantį sodą. Tuomet galėtume jaustis labiau užtikrinti, kad darbas bus įvertintas, labiau savimi pasitikėti, o ir mintys būtų šviesesnės.
Tačiau atsiranda dar vienas „bet“. Kaip išlaikyti kūno ir minčių balansą? Juk žmonių mąstymas individualus. Ne visi gali pasikliauti ar tikėti tam tikromis, kitokiomis gyvenimo formomis, ne visi tiki, jog mintis galima kontroliuoti, nes vien panorėjus ko nors nenorėti, to norisi dar labiau.
Mano atsakymas kaip tik ir būtų toks – tikėti. Pirmiausia, nes tam tikrais atvejais tikėjimas yra vienintelė išsigelbėjimo galimybė. Tikėjimu galima palengvinti minčių „šuolius“, kad neprarastume vilties. Žinoma, tai nereiškia, kad reikia tikėti, jog Kalėdų senelis tikrai skraido rogėmis su elniais, tai reiškia tikėti, jog pasitelkiant savo jėgas, mes galime pasiekti trokštamą tikslą ir kad menkiausia nesėkmė tėra tik jėgų išbandymas. Antra, visuomet reikėtų pasitelkti vaizduotę. Nes tik ji gali suteikti įvairumo ir sėkmės siekiant ar kovojant su savim, dėl savęs ar kitų. Tai nereiškia, jog nupiešę gražesnį plakatą, jūs būsite įvertintas geriau, nes kartais kūrybiškumas ir idėjos aplenkia grožį. Tai reiškia, jog kartais aplinkybės reikalauja išsiskirti iš „pilkos masės“, kad būtumėt pastebėtas.
Kiekvienas savyje turėtų atrasti nors mažyti stebuklų pasaulėlį, kad galėtų save apsaugoti nuo to, kas kelia neigiamus jausmus. Jei kiekvienas žmogus gebėtų suvokti, kad jis yra unikalus ir tikėti, jog jei turėtų galios panaudoti savo nenaudojamą suvokimo pusę, jis galėtų daryti stebuklus.
Neringa Mickevičiūtė,
Susiję straipsniai
