Psichikos liga: kantrybės ir savitvardos išbandymas artimiesiems(1)

Psichikos liga keičia ne tik paties ligonio, bet ir artimųjų, net ir kaimynų gyvenimą. Taip nutinka dėl to, kad reikia derintis prie žmogaus, pradėjusio elgtis kitaip, jaustis kitaip, kalbėti ir net galvoti kitaip. „Kitokių“ žmonių daugėja – didėja ir tolerancija jiems, mažėja ligos stigmatizacija. Tai pastebi ne tik psichikos sveikatos specialistai, bet ir patys ligoniai, kalbantys apie juos įveikusią psichikos ligą be didelės baimės būti atpažinti, besistengiantys neleisti ligai pakeisti savo gyvenimo ir besistengiantys užsiimti mėgiama veikla, bendraujantys su aplinkiniais.

Reklama

Nuo pakilimo iki nusivylimo   

Pirmoji Motinos diena, paskelbta Lietuvos nepriklausomybės metais, Algiui tapo gedulo diena – tą dieną mirė jo mama. Sirgdama odos liga kentė didžiules kančias, tad 35-erių metų sūnui teko iškęsti labai daug: mamos ligą, jog netektį.

Šiandien 57-erių metų vyras atvirai pasakoja, jog nesisekė jam ir su tėvu. Tėvas, paėmęs dalį sūnaus turto, nutraukė su juo santykius, o vėliau pasinėrė į alkoholio liūną ir pats nutraukė savo gyvenimą.

Daugėjo konfliktų su žmona. Pamena, kartą grįžo iš tėviškės į Šiaulius, tačiau namuose nepavyko rasti ramybės – kilo konfliktas su žmona. Jis išėjo iš namų pas draugą. Nepamena kas ten nutiko, tačiau draugas iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Nepamena Algis ir to, ką pasakė į draugo butą atėjusiems sanitarams, tačiau jie apsisuko ir išėjo.

Netrukus į draugo butą atvyko policininkai. Pareigūnai ir išvedė Algį į greitosios medicinos pagalbos automobilį, kuriuo ir buvo nuvežtas į Psichiatrijos kliniką, kur teko praleisti keturis mėnesius.

Ligoje Algis nesijautė vienišas: jį lankė sesuo, žmona, dukra.

Po ligos vėl grįžo į mėgiamą darbą. Anuometinio Kauno politechnikos instituto diplomas suteikė galimybes dirbti mėgiamą darbą. Tačiau dėl ligos teko imtis ir pagalbinio darbininko darbo. Santvarkų permainos šalyje keitė situaciją ir įmonėje, kuriai paaukoti beveik du dešimtmečiai. Įmonė bankrutavo. Teko vykti dirbti į Klaipėdą. Gyvenimas atskirai su šeima pakenkė santykiams – šeima iširo.

Algis pripažįsta, jog psichikos liga griovė ir karjerą, ir šeimos laimę. Tačiau džiaugiasi ir tuo, kad diagnozė staiga nepakeitė jo gyvenimo – dar 17 metų pajėgė dirbti, nes išmoko gyventi su bipoliniu psichikos sutrikimu, kurį jam diagnozavo medikai.

Dėl ligos žmogų gali užplūsti staigūs nuotaikos pakilimai arba nusivylimai, tad teko išmokti pažinti pirmuosius pakilimo ar depresijos požymius. Tik įvaldęs savo būseną Algis tapo daug savarankiškesnis. Jam skirtas gydymas Dienos stacionare, kurio dėka gultis į ligoninę jau nebereikia.

Išsaugojo ir šeimą, ir darbą

Per du dešimtmečius su psichikos liga gyvenanti Genovaitė jau baigia septintą dešimtį. Moteris pripažįsta, kad psichikos liga pakeitė jos gyvenimą – neteko artimiausių draugių, keitėsi bendravimas su seserimi, kuri neslėpė, jog jai nepatinka lankyti jos Psichiatrijos ligoninėje.

Genovaitei buvo 46-eri metai, kai sušlubavo psichikos sveikata. Problemų gyvenime nestigo – po širdies infarkto mirė tėvas. Moteris neslepia, jog ir prasidėjusi menopauzė organizmą veikė neigiamai.

„Aš negalėjau naktį užmigti, o dieną būdavau vangi. Artimieji pykdavo, kad nesiimu veiklos“, - prisimena moteris ligos požymius, kurie ir nuvedė pas šeimos gydytoją bei psichiatrą. Dviem mėnesiams moteris paguldyta į ligoninę. Jai diagnozuota depresija ir ūmi psichozė.

Po gydymo jautėsi gerai ir grįžo į darbą. Technologe įmonėje dirbusi specialistė puikiai vykdė užduotis. Kauno politechnikos instituto mašinų gamybos technologės diplomą turinčia darbuotoja pasikliovė ir darbdavys.

Gyvenimas negailėjo išbandymų – mirė mama. Moteris išgyveno didžiulį stresą ir nutraukė gydymą. Sveikata vėl sušlubavo.

Artimieji pastebėjo, kad Genovaitė perka nereikalingus daiktus, didžiulius kiekius nereikalingo maisto. Vėl prasidėjo depresija, nebesinorėjo imtis jokios veiklos. Teko ieškoti medikų pagalbos ir ji paguldyta gydymui į ligoninę. Net keturis mėnesius teko praleisti ligos patale. Buvo užplūdusios ir mintys apie savižudybę.

Alino sveikatą ir vartojami vaistai. „Negalėdavau susikaupti, šlubavo atmintis, nebeįstangiau skaityti knygų, tvarkytis namuose“, - pamena moteris.

Dabar Genovaitė vėl skaito knygas, džiaugiasi puikiai susiklosčiusiu dukterų gyvenimu, kurios ir prižiūri sergančią mamą. Tiesa, dabar artimųjų pagalbos reikia mažiau, nes jau treji metai nebereikia gultis į ligoninę. Moteris įsitikinusi, jog liga negrįžta ne tik todėl, kad ji atsakingai vartoja gydytojų skirtus vaistus. Padeda ir užsiėmimai Dienos stacionare, kur ji ne tik gamina valgį, užsiima rankdarbiais. Ji dalyvauja psichogimnastikos užsiėmimuose, jai taikoma ergoterapija, filmų, muzikos, meno terapija, autogeninė treniruotė.

Gyvenimas grįžta „į rėmus“

Tokių ir panašių į Genovaitės ir Algio istorijų Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikos Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėja psichologė-psichoterapeutė Andžela Rybakovienė gali papasakoti labai daug. Specialistę džiugina pacientų grįžimas po ligos į gyvenimą. „Aš gyvenau visai kitoje tikrovėje, nesupratau net, kur esu patekusi. Dabar gyvenimas grįžta „į rėmus“, - panašiais žodžiais dėkoja dažnas pacientas, kai dėl ligos praradęs ne tik artimuosius, draugus, darbą, neatpažįstamai pasikeitęs išoriškai, vėl po truputį atgauna gyvenimo prasmę ir vertę.

Pasak specialistės, ypač svarbu, kaip ligonį priima šeima, ar supranta ligotą žmogų ir ar stengiasi jam padėti. Sunkiausia šeimai, anot A. Rybakovienės, yra ligos pradžia ir ūmūs ligos epizodai, kai sergantysis elgiasi ypač keistai, nenuspėjamai ir nepriimtinai. Labai svarbu, kad artimieji suprastų, jog haliucinacijos ar iliuzijos, balsai, kuriuos girdi ar vaizdai, kuriuos jis mato, yra labai tikroviški ir jam labai sunku juos ignoruoti. Artimieji turėtų išlikti ramūs, nekritikuoti, bet paaiškinti realią situacijos padėtį ir paaiškinti, kad haliucinacijos – vienas iš ligos simptomų, todėl būtina ieškoti medikų pagalbos.

Medikai pastebi, jog vyras ar žmona dažnai į sergantįjį psichikos liga reaguoja kitaip, nei tėvai, broliai ar seserys. Dažniausiai artimieji neigia, jog tai jau liga, o kai pripažįsta – nuliūsta. Gali jausti ir kaltės jausmą, ima gėdintis dėl to, kas nutiko šeimos nariui. Dauguma šeimos narių pereina šiuos etapus: pirmiausia neigia ir menkina problemą, vėliau ją pripažįsta ir pradeda siekti pagalbos.

Įveikus ūmų ligos epizodą, rūpesčiai nesibaigia. Pacientas drauge su šeimos nariais ir sveikatos priežiūros darbuotoju turi ir aptarti, kaip išvengti ligos pasikartojimo.

Sergančiajam svarbiausia – neleisti ligai pakeisti gyvenimo, neapleisti mėgiamos veiklos, toliau daryti tai, kas labiausiai patinka.

Zita Katkienė,

Respublikinė Šiaulių ligoninė