Psichologas: kas dešimtas žmogus Lietuvoje yra susidūręs su savižudybe
Tyrimai rodo, kad žmogaus savižudybė paveikia 10 ar net daugiau jo artimųjų, teigia psichologas Paulius Skruibis. Jis įvardija, kad nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje nusižudė 32 tūkst. žmonių, vadinasi, kas dešimtas Lietuvos gyventojas yra susidūręs su artimo žmogaus savižudybe ar bandęs žudytis pats.
„Tai patvirtina patirtis. Jeigu kalbiesi didesnėje grupėje, kurioje yra 10–20 žmonių, visada bus bent keli, kurie su šia problema susidūrė tiesiogiai – patys mėgino nusižudyti, nusižudė jų artimasis. Tai – labai dažna patirtis Lietuvoje. Mūsų tyrimas rodo, kad, nepaisant to, jog labai daug žmonių su tuo susiduria, žmonės kažkaip lieka atskirai vienas nuo kito, galbūt kartais su tokiu jausmu, kad taip yra tik jiems. Realybėje taip yra ne tik jiems“, – LRT Radijui sako P. Skruibis, kartu su kolegomis atlikęs bandžiusiųjų nusižudyti ir nusižudžiusiųjų artimųjų tyrimą.
– Koks buvo tyrimo tikslas?
– Tikslas – išsiaiškinti mėginusių nusižudyti ir nusižudžiusiųjų artimųjų patirtį: su kokiais sunkumais, problemomis jie susiduria. Tai – platesnio tyrimo dalis. Vilniaus universitete su visa komanda įgyvendinome didelį projektą, kurio tikslas buvo suprasti, kaip skirtingų grupių žmonės gyvena istorinių permainų laikotarpiu.
Žinoma, į tai žiūrime plačiai. Tiriame laiką nuo nepriklausomybės atgavimo. Be bandžiusiųjų nusižudyti ir nusižudžiusiųjų kitos grupės yra, pavyzdžiui, Černobylio avariją likvidavę asmenys, Sausio 13-osios metu nukentėję žmonės arba jų artimieji. Apskritai, tiriami trijų kartų, taip pavadinome, žmonės. T. y. vyresnieji, dar gyvenę pirmojoje nepriklausomoje Lietuvoje, vidutinė karta, kuri didžiąją gyvenimo dalį gyveno sovietmečiu, ir trečia karta – jauniausieji žmonės, kurie didžiąją gyvenimo dalį gyveno nepriklausomoje Lietuvoje.
– Kalbant apie šį tyrimą, nusižudžiusiųjų artimųjų ir mėginusiųjų nusižudyti imtis nėra didelė – vykdydami giluminį interviu, apklausėte 44 žmones. Iš jų – 23 mėginusieji nusižudyti ir 21 nusižudžiusiojo artimasis. Kaip suprantu iš tyrimo aprašymo, įdėjote daug pastangų, bet surasti ir prakalbinti tuos žmones buvo sunku. Kodėl taip nutiko?
– Tikrai buvo sunku. Pati imtis būtų pakankama, nes tai vis tiek yra kokybinis tyrimas – giluminis interviu. Nebuvo plano apklausti labai daug žmonių, bet problema buvo ta, kad labai dažnai susidurdavome su tuo, jog žmonės tiesiog nenorėjo kalbėti.
Bendradarbiavome su Vilniaus greitosios pagalbos ligonine. Gydytojai mums padėjo. Bandžiusio nusižudyti žmogaus jie paklausdavo, ar jis sutiktų su mumis pasikalbėti. Žinoma, būsena po mėginimo nusižudyti – neeilinė, bet daug žmonių sutikdavo. Tačiau, kai jie grįždavo iš ligoninės namo ir po kelių dienų bandydavome susisiekti, jie atsisakydavo arba net nekeldavo telefono ragelio. Buvo netgi taip, kad susitarėme susitikti, o žmogus tiesiog neatėjo.
Vienas iš pagrindinių dalykų, kurį matome tiek iš duomenų, tiek iš proceso, – tai yra labai didelė gėda. Tai vadiname stigma. Žmonėms atrodo, kad tai – kažkokia negarbė, nešlovė. Jie pasirenka apie tai nekalbėti.
– Nėra skirtumo, ar artimas mėgino nusižudyti, ar nusižudė?
– Taip. Dėl artimojo savižudybės tokią padėtį matėme ir iš praktinės veiklos. Lietuvoje kasmet nusižudo 1 tūkst. žmonių. Apytikslis mokslinis įvertinimas nurodo, kad kiekviena savižudybė paliečia bent 10 artimų žmonių. Vadinasi, kiekvienais metais turime 10 tūkst. žmonių, kurie yra betarpiškai paliesti šių išgyvenimų.
Yra kelios grupės, kurios teikia paramą nusižudžiusiųjų artimiesiems, bet tai apima 10–20 žmonių, o ne 10 tūkst. Kalbama ne tik apie tai, kad žmonės susitvarko ir paramos jiems nereikia. Kai kažkokiose situacijose susiduriame su tais žmonėmis, paaiškėja, kad jie labai stipriai tai išgyvena, patiria įvairiausių jausmų.
Tai rodo ir tyrimas. Tai – neeilinis įvykis, paliekantis labai gilius randus, tačiau žmonės nepasirenka kalbėti apie tai viešai, ieškoti pagalbos, burtis į savitarpio palaikymo grupes arba net iniciatyvas, kurios bandytų kažką pakeisti. Žmonės pasirenka visa tai išgyventi tyloje. Tai – vienas iš svarbiausių mūsų tyrimų rezultatų. [...] Stigmos jausmas yra labai stiprus.
– Kas tai lemia? Aplinkinių reakcija?
– Tai sudėtingiau nei vien tik aplinkinių reakcija. Ji kartais būna nepalanki: kaltinimai, nejautrūs pastebėjimai tiek nusižudžiusiųjų, tiek mėginusių nusižudyti atžvilgiu. Sakoma: „Gal tu iš neturėjimo ką veikti taip darai“, „Baik užsiimti tomis nesąmonėmis“ ar pan. Kita vertus, tai jaučiama ir iš pačių bandžiusiųjų nusižudyti ar nusižudžiusiųjų artimųjų vidaus. Taip įvyksta stigmatizavimo procesas. Jis paskatinamas ne tik iš išorės – kaip reaguoja kiti – bet ir pats žmogus save stigmatizuoja, vertina save kaip nevykusį žmogų.
– Ar silpnumo aspektas svarbus?
– Silpnumas – itin svarbus mėginusių nusižudyti grupėje. Vienas iš įdomių rezultatų, kurį pradėjome formuluoti dar tyrimo metu, – bandžiusiems nusižudyti neretai būdinga (tai netgi pavadinome herojiška pozicija) bandyti su visais sunkumais susitvarkyti patiems. Nepavykus to padaryti, jie mėgindavo nusižudyti. Vėliau ši savybė išlieka – jiems atrodo, kad tai yra tik jų problema, ir niekas kitas negali padėti. Tai yra vienas aspektas, kodėl jiems sudėtingiau įveikti sunkumus. Jie pasižymi galvojimu, kad niekas negali padėti, pats turi susitvarkyti.
– Mėginimas nusižudyti tos situacijos nepakeičia? Tai žmogui neparodo, kad jam pačiam sunku susitvarkyti ir tam yra pagalba?
– Bent jau mūsų tyrimo rezultatai to nepaneigė, bet nėra duomenų, kurie leistų sakyti, kad mėginimas nusižudyti pakeičia tokį mąstymą. Jie toliau mano, kad su viskuo reikia susitvarkyti pačiam, o pagalba yra pripažinimas, patvirtinimas, kad esi silpnas.
– Turime statistiką, kiek žmonių nusižudo per metus, bet nežinome, kiek žmonių bandė tai padaryti. Ar turėtume turėti tokią statistiką? Mastas atrodytų dar didesnis ir galbūt priverstų labiau atkreipti į tai dėmesį.
– Nėra taip lengva šią statistiką surinkti. Yra šalių, kurios bando tai padaryti, ir tikrai verta rinkti tuos skaičius, kad bent jau būtų suskaičiuojami žmonės, kurie kreipiasi į gydymo įstaigas arba patenka į gydymo įstaigas po mėginimo nusižudyti. Šiose įstaigose įmanoma tai suklasifikuoti ir surinkti duomenų bazę, kad žinotume, kiek tokių žmonių buvo. Tai tikrai vertėtų padaryti.
Tai nėra paprastas darbas, bet kitose šalyse tikrai yra bandymų tai padaryti. Kitas dalykas – niekada nesužinosime visos apimties, nes dalis žmonių nesikreipia. Galbūt jie mėgino žudytis, bet jie netgi nepatenka į gydymo įstaigą. Nėra taip lengva įvertinti, todėl ir moksliniai tyrimai rodo skirtingus skaičius. Vieni tyrimai rodo, kad, jeigu įvyko viena savižudybė, tai įvyko bent 10 mėginimų nusižudyti. Kiti tyrimai rodo, kad, jeigu yra viena savižudybė, tai įvyko 20 arba dar daugiau bandymų nusižudyti. Vadinasi, jeigu per metus turime 1 tūkst. nusižudžiusių žmonių, tai per tą patį laiką Lietuvoje tikrai įvyksta apie 20 tūkst. mėginimų nusižudyti.
– Kodėl svarbu apie tai kalbėti? Tarsi konstatavote, kad viena iš tyrimo išvadų – nenoras apie tai kalbėti tiek vienoje, tiek kitoje grupėje. Kodėl svarbu tai daryti?
– Pasaulinė sveikatos organizacija praeitais metais išleido spaudinį apie savižudybes pasaulyje. Ten pateiktos rekomendacijos, ką reikėtų daryti, kokie yra konkretūs būdai. Viena iš rekomendacijų – mažinti stigmą, t. y. gėdą dėl patiriamų sunkumų, gėdą kreiptis pagalbos, gėdą, kad nusižudė artimas ar pats mėginai tai daryti. Bet kokią pagalbą sudėtinga organizuoti, jeigu žmonės neketina jos kreiptis, o stengiasi kuo greičiau apie tai užmiršti.
Galiu pateikti konkretų pavyzdį įsivaizdavimui. Ne kartą sakėme, kad Lietuvoje, mažinant savižudybių skaičių, reikėtų padaryti vieną dalyką – teikti sistemingą pagalbą mėginusiajam nusižudyti, kad kiekvienas žmogus po mėginimo nusižudyti sulauktų trumpalaikės psichologinės pagalbos. Mėginę nusižudyti yra viena didžiausių savižudybių rizikos grupių.
Nagrinėjant mūsų tyrimo rezultatus, paaiškėja, kad idėja – labai gera, bet ją įgyvendinti nebus lengva, nes tie žmonės ligoninėje prabūna labai trumpai (jeigu nėra rimtų pasekmių sveikatai). Dažnai tai būna viena ar vos kelios dienos. Jie stengiasi greičiau iš ten pabėgti, apie tai užmiršti ir su niekuo nesikalbėti. Būtų gerai, jei problemos taip dingtų, bet jos nedingsta. Gyvenime vėl kažkas atsitinka ir vėl įvyksta kitas mėginimas arba net savižudybė.
Galvojant, kaip sukurti tokią pagalbos sistemą, reikėtų galvoti, kaip tuos žmones pasiekti. Viena iš mūsų rekomendacijų – nežiūrėti pernelyg globėjiškai: vargšeli, mėginai nusižudyti, tuoj tau padėsime. Ši žmonių grupė į tai reaguoja labai jautriai. Labai svarbus lygiavertis santykis.
– Žmogus nenori, kad jo gailėtųsi?
– Taip. Labai svarbu išlaikyti lygiavertį santykį su žmogumi, matant ne tik jo problemas ir sunkumus, bet ir jo resursus – kas jam gali padėti įveikti sunkumus. Gal tyrimo rezultatai dėl to irgi yra naudingi. Jie padeda suprasti, su kuo bus susiduriama, įgyvendinant idėją, rekomendaciją, kaip mažinti savižudybių skaičių.
– Kodėl Lietuvoje tai yra stigma? Kiek tai lemia platesnės priežastys, pavyzdžiui, sovietinis periodas, kai į psichikos ligas buvo žiūrima labai negatyviai? Kiek tai lemia krikščioniškos nuostatos? Socialinės transformacijos?
– Tokį požiūrį lemia visa tai, ką išvardijote. Galima žiūrėti dar plačiau – visame pasaulyje savižudybė yra sąlyginai retas reiškinys. Tai nėra įprasta mūsų kasdieninio patyrimo dalis. Be to, šis reiškinys labai gąsdinantis, paveikiantis. Visame pasaulyje tai egzistuoja kaip didesnė ar mažesnė stigma. Lietuvoje ją didina ir tai, ką sakėte apie sovietinius laikus, kai psichiatrija, psichologija buvo ir politinio susidorojimo įrankis ir kažkas, ko kiekvienam žmogui reikėtų vengti visomis išgalėmis. Tai tikrai yra likę. Santykis su krikščioniška, katalikiška kultūra yra sudėtingesnis. Šiuolaikinis Katalikų bažnyčios požiūris tikrai nesmerkia nusižudžiusių žmonių. Kartais tenka girdėti, kad neleidžia laidoti tų žmonių kapinėse.
– Tai – atskirų kunigų požiūris, bet ne Katalikų bažnyčios?
– Taip. Panašu, kad jį irgi galime sieti su tuo, jog ilgą laiką mūsų Bažnyčia buvo atskirta nuo Vakarų pasaulio, Vakarų bažnyčios. Nuostatos, kurios buvo ankstesniais laikais, įsitvirtino. Jos atspindi daugiau ne oficialią Bažnyčios poziciją, o atskirų žmonių, kurie taip pat yra tos pačios visuomenės dalis, nuostatas. Kartais girdime apie tokias kunigų reakcijas. Oficialus Katalikų bažnyčios požiūris tikrai nėra toks smerkiantis.
– 1990–2013 m. nusižudė 32 tūkst. žmonių. Minėjote, kad savižudybė paveikia apie 10 žmonių. Vadinasi, turime apie 320 tūkst. žmonių, kurie buvo paveikti. Akivaizdu, kad jų balsas galėtų būti girdimas ir jie galėtų iniciuoti pokyčius psichikos sveikatos sistemoje.
– Tai patvirtina patirtis. Jeigu kalbiesi didesnėje grupėje, kurioje yra 10–20 žmonių, visada bus bent keli, kurie su šia problema susidūrė tiesiogiai – patys mėgino nusižudyti, nusižudė jų artimasis. Tai – labai dažna patirtis Lietuvoje. Mūsų tyrimas rodo, kad, nepaisant to, jog labai daug žmonių su tuo susiduria, žmonės kažkaip lieka atskirai vienas nuo kito, galbūt kartais su tokiu jausmu, kad taip yra tik jiems. Realybėje taip yra ne tik jiems.
Agnė Skamarakaitė,
Susiję straipsniai
