Psichologė apie vaikystę su kalte, gėda ir pykčiu

„Mes juk savo vaiką mylim. Žiūrėkit, jis pavalgęs, aprengtas, net telefoną turi“, – aiškina nuo alkoholio, narkotikų ar kitų medžiagų priklausomi tėvai. „Pamokose nieko nedirba, atsikalbinėja, trukdo kitiems, elgiasi agresyviai“, – skundžiasi mokytojai. „Šiukšlina laiptinę, spardo duris, gąsdina mažus vaikus“, – piktinasi kaimynai. „Tavo drabužiai dvokia alkoholiu“, – mesteli repliką bendraklasis. O ką galėtų pasakyti vaikas? Dažniausiai jis tyli, o jo gyvenimą, esamą ir būsimą, užprogramuoja tėvų priklausomybės.

Kaip jaučiasi priklausomybę turinčių tėvų vaikai

Psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ vaikų ir paauglių psichologė Simona Cimbalistaitė sako, kad tėvų priklausomybių poveikio vaikui tema yra jautri ir tyrinėti, ir kalbėti.

„Priklausomybė vienareikšmiškai susargdina visą šeimą, serga ir tėvai, ir vaikai“, – teigia psichologė. Tokiose šeimose vaikai patiria gėdos ir kaltės jausmus. Gėda būna prieš draugus, o kaltės jausmą formuoja vartojantys tėvai.

„Tikrai neretai vartojantys tėvai kaltina vaikus, kad dėl jų pradėjo vartoti alkoholį, narkotikus ar kitas medžiagas. Jeigu ne tiesiai kaltina vaikus, tai šie girdi, kaip vienas iš tėvų kaltina kitą, taip netiesiogiai įtraukdami vaiką, o vaikui gali kilti stiprus pyktis ant vieno iš tėvų ir klausimas: „O gal iš tikrųjų mano tėtis / mama pradėjo vartoti dėl tėčio / mamos kaltės?“ – aiškina S. Cimbalistaitė.

Pasak jos, vaikai taip pat jaučia nerimą ir baimę, nes namuose būna konfliktų, nestabilumų, be to, tokios šeimos susiduria su vaikų teisių institucijomis, todėl kyla baimė būti paimtam iš šeimos. Nors dauguma vaikų supranta, kad tokia aplinka nėra saugi, vis tiek renkasi likti vartojančioje šeimoje, nes kyla baimė dėl atsiskyrimo, naujos aplinkos, tėvų reakcijos, netikrumas, kada vėl galės pasimatyti su biologine šeima. Tokiu atveju vaikai pasirenka tikėti, kad likti šeimoje yra geriausia išeitis.

„Susiduriama ir su stipriu liūdesiu, vienišumo jausmu, dažnai vaikai jaučiasi nemylimi, jie negauna pakankamai dėmesio iš savo tėvų. Taip pat kyla ir pykčio problemų, nes tokiose šeimose augantys vaikai yra linkę laikyti emocijas savyje, slėpti savo jausmus kitose socialinėse aplinkose, t. y. mokykloje, kartais ir draugų aplinkoje“, – pastebi psichologė.

Ji primena, kad tokie vaikai dažnai turi žemą savivertę, nes tėvai nevengia įžeidžiančių žodžių, kurie gali vaikui formuoti jausmą, kad yra nevykėlis, nevertas meilės.

S. Cimbalistaitė pabrėžia, kad visi šie emociniai aspektai gali turėti daug neigiamos įtakos psichologinei būklei: „Nuolatinis stresas ir emocinis nepriteklius gali sukelti depresiją, gali pasitaikyti ir traumuojančių įvykių, smurto, todėl gali atsirasti potrauminio streso sutrikimas. Taip pat nuolatinė įtampa, konfliktai gali sukelti nerimo sutrikimą.“

Pasak psichologės, gali atsirasti elgesio sutrikimų, nes kai kurie vaikai savo emocijas išlieja maištaudami, reaguodami agresyviai ar visiškai uždarai. Atsiranda mokymosi sunkumų, nes dažnai mokymuisi net nėra tinkamos aplinkos.

Kaip pasikeičia elgesys

Psichologė pastebi, kad namuose vaikams kartais tenka perimti savo tėvų vaidmenį, t. y. rūpintis jaunesniais broliais ar seserimis, buitimi. Taip pat vaikai gali tapti labiau atsiriboję nuo šeimos, vengti pokalbių arba atvirkščiai – būti labai paklusnūs, vengti išprovokuoti konfliktus, pyktį, smurtą. Kartais kaip tik gali tapti labiau priešiški, patys naudoti smurtą.

„Elgesys priklauso nuo to, kaip vaikai linkę reikšti savo emocijas, nuo asmeninių savybių, taip pat nuo to, kokią pagalbą jie gauna iš išorės, kokia kita socialinė aplinka juos supa“, – aiškina psichologė.

Pasak S. Cimbalistaitės, socialinėje aplinkoje vaikai neretai išmoksta meluoti, kad apsaugotų save ir tėvus nuo galimų pasekmių, todėl jie dažnai nesako tiesos, kas vyksta šeimoje, yra linkę tam tikrus faktus paneigti.

Ji pastebi, kad

Ilgalaikės pasekmės vaiko raidai

Augant priklausomybių turinčioje šeimoje gali pasireikšti ir ilgalaikės pasekmės. „Kognityvinėje raidoje dažnai stebima, jog sutrinka atminties bei dėmesio funkcijos, sunkiau prisiminti informaciją, gebėti planuoti ateitį, sunkiau susikaupti bei apdoroti informaciją, todėl galimi jau minėti mokymosi sunkumai. Gali būti silpnesni gebėjimai planuoti, organizuoti veiklas, priimti sprendimus ir kontroliuoti impulsus“, – aiškina S. Cimbalistaitė.

Taip pat ji pastebi, kad gali sutrikti kritinis mąstymas – sunkiau analizuoti situacijas, atskirti tiesą nuo manipuliacijų, priimti logiškus sprendimus. O ir žinių bagažas gali būti ribotas, nes vaikų aplinka dažnai chaotiška, ribota, ugdymui neskiriama pakankamai dėmesio, todėl jie turi mažiau galimybių pažinti pasaulį.

Psichologė įžvelgia pasekmių ir emocinėje raidoje: „Gali kilti emocijų reguliavimo sunkumų, sunku suprasti ir tinkamai išreikšti savo jausmus. Dėl nuolatinės įtampos gali atsirasti nerimo ar depresijos sutrikimų, beje, jie dažniau atsiranda priklausomų tėvų vaikams. Atsiranda saugumo jausmo trūkumas, o tai dažnai pasireiškia pasitikėjimo problemomis, baime kurti ilgalaikius santykius.“

Taip pat S. Cimbalistaitė akcentuoja priklausomybės riziką – yra tikimybė, jog vaikai patys rinksis vartoti psichoaktyvias medžiagas. Priklausomybė neretai atsispindi ir tarpasmeniniuose santykiuose, pavyzdžiui, kuriami destruktyvūs santykiai, pasirenkamas partneris, turintis priklausomybę psichoaktyvioms medžiagoms. Taip pat susiformuoja žema savivertė.

„Bendrai stebima susilpnėjusi socialinė adaptacija bei tarpasmeninis prisitaikymas, noras kontroliuoti ir valdyti supančią aplinką (kontrolė kaip apsaugos mechanizmas – iš dalies sukuria saugumo jausmą)“,– apibendrina specialistė.

Kaip gali padėti artimieji

Jei priklausomybę turi tik vienas iš tėvų, kitam tenka didelė atsakomybė pasirūpinti vaiku, jam padėti. Pasak psichologės, pirmiausia reikia užtikrinti, kad vaikas laikytųsi kasdienės rutinos (maistas, higiena, mokykla), tai suteikia stabilumo jausmą. Būtina užtikrinti, kad priklausomas asmuo šeimoje nekeltų pavojaus vaikui, jeigu reikia, padėti apriboti kontaktą.

„Kalbėtis su vaiku reikia atvirai, paaiškinti, kad priklausomybė yra liga, ir tai nėra vaiko kaltė. Reikia skatinti vaiką reikšti emocijas, atsakyti į jam kylančius klausimus nieko neslepiant, atsižvelgiant į jo amžių bei galimybę suprasti informaciją“, – akcentuoja S. Cimbalistaitė.

Būtina rodyti vaikui meilę, palaikyti fizinį kontaktą, leisti laiką kartu, geriausia kitoje aplinkoje, kurioje nekyla suvaržymo jausmas. Svarbu stiprinti vaiko savivertę, skatinti jį domėtis įvairiomis veiklomis, padėti pažinti savo talentus, gebėjimus.

„Jeigu nežinote, kaip padėti vaikui, galima kreiptis pagalbos į psichologą, o kreiptis reikėtų ne tik vaikui, tačiau ir nevartojančiam tėvui ar motinai, (kartais kreipiasi net visa šeima). Taip pat galima pasinaudoti paramos grupėmis (pvz., Al-Anon), kur vaikas gali bendrauti su kitais žmonėmis, susiduriančiais su panašia situacija (taip pat svarbu atsižvelgti į vaiko amžių)“, – pataria psichologė.

Jeigu vienas iš priklausomų tėvų kelia pavojų, smurtauja, yra agresyvus, galima svarstyti ir apie teisines priemones arba kreiptis į socialines tarnybas, kad užtikrintų kuo didesnį saugumą.

Prireikus ramsčiu gali tapti ir kiti artimieji (seneliai, dėdės, tetos). Pasak S. Cimbalistaitės, jie gali suteikti saugią ir stabilią aplinką, pasiūlyti vaikui daugiau laiko praleist pas save, prisidėti prie kasdienės rutinos išlaikymo. Jei tėvai nepajėgūs tinkamai pasirūpinti, galima apsvarstyti galimybę laikinai ar nuolat globoti vaiką.

„Svarbu būti žmogumi, kuriuo vaikas gali pasitikėti ir atvirai kalbėtis. Pasiūlyti išklausyti be kritikos, leisti vaikui reikšti savo jausmus. Padėti su namų darbais, jei reikia, aprūpinti būtiniausiais daiktais. Būtina įtraukti vaiką į šeimos veiklas, kad jis jaustųsi reikalingas ir mylimas“, – aiškina psichologė.

Psichologinė pagalba

Specialistė aptaria ir keletą psichologinės pagalbos metodų, skirtų padėti vaikams, susiduriantiems su tėvų priklausomybėmis. Ji mini kognityvinę elgesio terapiją, kuri padeda atpažinti neigiamas mintis, keisti destruktyvius elgesio modelius. Žaidimų terapija labiau skirtą mažesniems vaikams, ji leidžia išreikšti jausmus bei patirtis, kurių vaikas negali išsakyti žodžiais.

Psichologė siūlo nujautrinimo akių judesiais ir perdirbimo terapiją (EMDR): „Tai terapija, kuri gali padėti palengvinti emocinius išgyvenimus. Ji gali padėti susitaikyti su patirtimis, kurios darė neigiamą įtaką gyvenimui. Neretai ji rekomenduojama asmenims, kuriems diagnozuotas potrauminis streso sutrikimas.“

Psichologės nuomone, taip pat naudingos įvairios emocinės paramos grupės, kuriose galima sutikti asmenų su panašia patirtimi priklausomose šeimose. Be to, tinka mindfulness ir streso valdymo technikos – tai dėmesingo įsisąmoninimo pratimai, kvėpavimo ir atsipalaidavimo technikos, pavyzdžiui, progresyvus raumenų atpalaidavimas. „Manau, kad ir knygų skaitymas priklausomybių tema yra naudinga savišvietos priemonė, leidžianti vaikui tyrinėti ligos mechanizmą, pasekmes, pagalbos būdus“, – sako S. Cimbalistaitė.