Sapnų prigimties nežinome, bet galime juos panaudoti savęs pažinimui

„Mūsų pasąmonė priima daug daugiau informacijos, negu sugebame įsisąmoninti, suvokti. Todėl sapnai, kurie irgi yra pasąmonės dalis, gali parodyti mums jau vykstančius, bet dar neakivaizdžius procesus (pavyzdžiui, galimas ligas, tarpusavio santykių pokyčius, kitas gyvenimiškas situacijas). Retai atkreipiame į tai dėmesį, o paskui sakome, kad „sapnas išsipildė“. Nors sapno „tikslas“ galbūt ir buvo perspėti mus anksčiau, kad galėtume neigiamiems dalykams užkirsti kelią“, – „Vakarų Lietuvos medicinai“ teigia psichologė Dalia Kujalienė.

Reklama

Kodėl sapnuojame? Kokios pagrindinės sapnų aiškinimo teorijos, gal yra kokia nors dominuojanti?

Uždavėte vieną pagrindinių klausimų, į kurį atsakymo dar nėra rasta. Visos teorijos vienaip ar kitaip aiškina sapnų priežastis ir paskirtį, galima rasti radikalius ir visiškai skirtingus požiūrius. Pavyzdžiui, kad sapnai yra beprasmiai ir nereikalingi, jie – tiesiog miego ir sąmoningos veiklos šalutinis produktas. Ir priešingą – sapnuose glūdi labai vertinga ir prasminga informacija, kuria žmonės dar nesinaudoja. Tiesioginių mokslinių įrodymų apie sapnų paskirtį dar nėra, nėra ir vieno vyraujančio požiūrio.

Vienas pirmųjų mokslininkų, į sapną pažvelgusių kaip į mokslinio tyrimo objektą, buvo Sygmundas Freudas.  Pasak jo, sapnas – tai apsauginis psichikos mechanizmas, savotiškas vožtuvas, leidžiantis mums gauti tai, ko trokštame, bet negauname realiame gyvenime. Anot Freudo, tikrasis sapno turinys yra užmaskuoti ir nerealizuoti mūsų pasąmoniniai troškimai, dažniausiai – seksualinės kilmės. Esą dėl vidinės cenzūros šie potraukiai beveik niekada neišreiškiami tiesiogiai, o paslepiami ir koduojami su įvairiausių simbolių pagalba.

Visgi mokslinių duomenų, patvirtinančių šį požiūrį, nėra, vadinamoji „norų išsipildymo“ teorija palaipsniui užleidžia vietą naujesnėms. Informacijos apdorojimo teorijos požiūriu, sapnai reikalingi apdorojant, rūšiuojant ir atmintyje „išsaugant“ dienos metu patirtus pojūčius, gautą informaciją. Kitos teorijos sapnų kilmę aiškina galima fiziologine jų paskirtimi: vadinamoji fiziologinės funkcijos teorija teigia, kad sapnai ir su jais susijęs smegenų aktyvumas REM miego metu reikalingas nervų takų „priežiūrai“ ir išsaugojimui. Kita fiziologinės krypties teorija – vadinamoji sužadinimo – sintezės – sapnus kildina iš savaiminio nervų sistemos aktyvumo, kuris nesiliauja ir miegant. Sapnais tas aktyvumas įprasminamas, sapnai – tai „pasakos, kurias smegenys seka pačios sau“. Mes juk turime polinkį visur matyti prasmingus dalykus, pvz., žiūrėdami į debesis juk visada ką nors prasmingo juose įžvelgiame – žmogaus veidą, gyvūną, laivą ir panašiai.

Dar viena – kognityvinė, arba pažintinės raidos, teorija į sapnus žvelgia kaip asmenybės brendimo ir proto raidos dalį. Teigiama, kad sapnai skirtingais gyvenimo periodais skiriasi – pavyzdžiui, vaikų sapnai panašesni į vaizdų rinkinius, o suaugusiųjų – pasakojimus, istorijas, kuriuose tie suaugusieji dalyvauja. Maži vaikai, kitaip nei suaugusieji, dažniausiai dar nėra savo sapnų herojai, greičiau – „stebėtojai“, stebintys skirtingus vaizdus.

Nuo senų senovės sapnas suvoktas kaip bendravimo su protėviais, dievais, Dievu būdas. Tai procesas, kurio metu žmogui apreiškiama tam tikra aukštesnių jėgų žinia, valia (prisiminkime Gedimino sapną ir Žynio Lizdeikos išaiškinimą, Biblijoje aprašytus Dievo apreiškimus per sapną). Tikėta, o ir dabar daugelis tiki, kad sapno įvykiai turi magiškų galių ir į sapnus dera atsižvelgti – jie įspėja apie ateitį. O galbūt tie sapnai iš tikrųjų kartais ką nors pasako? Galbūt tai, ką jau žino mūsų pasąmonė, bet patys sau nedrįstame pasakyti, arba negebame suvokti sąmoningai?

Prakalbote iš karto apie dvi visiškai skirtingas temas, kurios priklauso dviem skirtingoms sritims. Apie sapnus, kaip „ryšininkus“ su aukštesnėmis jėgomis, kitais pasauliais, jų magiškas galias daugiau drįstų kalbėti vadinamųjų ezoterinių mokslų atstovai. Aš esu psichologė. Psichologijoje akcentuojama tai, kad sapnai yra žmogaus vidinio pasaulio dalis, padedanti žmogui įsisąmoninti tai, ko jis būdraudamas negali ar nenori suvokti, ką jis galbūt bando nuo savęs paslėpti ar kur klysta. Sapnai gali įspėti apie ateitį – apie tuos įvykius, kurių prielaidos jau klostosi, bet mes to dar nepastebime. Juk gyvenime bemaž niekas neatsitinka staiga, viskas formuojasi palaipsniui. Pasąmonė priima daug daugiau informacijos, negu mes sugebame įsisąmoninti. Sapnai gali parodyti mums jau vykstančius, bet dar neakivaizdžius procesus (pvz., galimas ligas, tarpusavio santykių pokyčius ir pan.). Retai atkreipiame į tai dėmesį, o paskui sakome, kad „sapnas išsipildė“. Nors sapno „tikslas“ galbūt ir buvo perspėti mus anksčiau, kad galėtume neigiamiems dalykams užkirsti kelią.

Esate bene vienintelio lietuviško mokslinio leidinio apie sapnus „Neįsisamoninami psichikos reiškiniai“ autorė. Papasakokite, kokią reikšmę sapnų aptarimas, aiškinimasis turi šiuolaikinėje psichologijoje, psichoterapijoje?

Taip, sapnų analizė yra naudojama psichoterapijoje ir psichologiniame konsultavime, ypač psichodinaminėje, analitinėje, geštalto, egzistencinėje kryptyse. Jų kontekste sapnams suteikiama skirtinga prasmė, bet vienijanti nuostata yra ta, kad sapnai padeda suprasti neįsisąmoninamus asmenybės, vidinio pasaulio aspektus, padeda žmogui geriau pažinti, suprasti save ir savo problemas. Sapnai dažnai demaskuoja saviapgaules, kai žmogus realybėje mato tai, ką nori matyti, o ne tai, kas yra iš tikrųjų, parodydami pilnesnį situacijos, žmogaus jausmų ir nuostatų vaizdą.

Gal galėtumėte pateikti pavyzdį, kaip tai daroma?

Štai vieno vyriškio sapnas: „Aš lyg turėjau kažkur nuvažiuoti, patekti, ir kažkas pažadėjo mane nuvežti. 8 val. turėjau atvažiuoti į tą vietą, iš kurios mane veš. Atvažiavau per anksti. Dar buvo nevisiškai prašvitę. Atsidūriau laukuose, prie asfaltuoto kelio stovėjo kažkas panašaus į dirbtuves ar garažą. Durys buvo užrakintos, bet viduje girdėjosi vyrų balsai. Nors buvo nejauku, bet supratau, kad mane nuveš, aš tiesiog atėjau per anksti, reikia palaukti“.

Šio sapno „autorius“ –  30 metų vyriškis, labai nepatenkintas savo gyvenimu, neįžvelgiantis jame nieko pozityvaus ir karštligiškai bandantis rasti atsakymą į klausimą: „Ką daryti?“. Kelionė sapne – pokyčių metafora. Galima spėti, kad sapnas liudija, kad pokyčiai šio žmogaus gyvenime tikrai reikalingi ir įvyks, tačiau pats žmogus per daug skuba, susiruošė per anksti. Jam teks palaukti, kol ateis laikas, tada viskas susiklostys palankiai. Sapnas lyg kviečia šį žmogų turėti kantrybės, viskas susitvarkys.

Žinia, kad daugelio žmonių gyvenime pasitaiko akimirkų, kai supranti, jog sapnuoji. Ir kartais – tampi savo sapno šeimininku. Pabundi tik iš sapno, bet ne miego. Tarsi pagalvoji „aha, vis tiek tai sapnas, taigi galiu daryti, ką noriu“. Ir nuo tada ne sapnas, bet tu valdai sapną. Kai kuriose religijose sąmoningumas sapne yra siekiamas tam tikrais pratimais, jis laikomas protą ugdančiu reiškiniu. Ar šiuolaikinė psichologija turėtų kokių nors šio reiškinio paaiškinimų?

Į sąmoningus sapnus žvelgiama nevienareikšmiškai. Yra žmonių, kurie sąmoningame sapnavime mato didelį potencialą, kažkodėl galimybė elgtis sapnuose pagal savo valią, kurti sapnus atrodo labai viliojanti (juk „paprastuose“ sapnuose žmogaus ketinimai retai realizuojami). Sąmoningi sapnai yra kai kurių dvasinių praktikų svarbi dalis, o tai reiškia, kad kartu su jais turi būti dvasinių praktikų visuma. Yra pavojus sąmoningam sapnavimui tapti tik nesunkiai įvaldoma technika ir pramoga, atsieta nuo tų dvasinio augimo galimybių, kurias galbūt ir siūlo. Kai kurie autoriai į tai žvelgia su susirūpinimu. Jie tvirtina, kad iš tikrųjų žmogus nesupranta, ką daro, per sąmoningą sapnavimą kišasi ten, kur negalima, ir gali sau pakenkti. Kiti atsiliepia, kad palyginus su pasąmone, mūsų sąmonė ir valia yra tokios menkos, kad pakenkti pasąmonei neįmanoma. Taigi diskusijos vyksta, atsakymų nėra.

Galbūt sapnų srityje yra kokių nors naujesnių įdomesnių mokslinių tyrimų, duomenų?

Viena iš naujienų – Japonijoje atliekami bandymai su funkciniu magnetiniu rezonansu  ir kompiuterinėmis programomis, kurios „skaito“ sapnus. Esmė – galima rasti nervų sistemos aktyvumo atitikmenis konkretiems sapnų vaizdiniams, t.y. sapnuojant skirtingus objektus, keičiasi smegenų aktyvumo konfigūracija. Teigiama, kad dabar kompiuteris atpažįsta sapnų vaizdinius 60 proc. tikslumu. Kalbama būtent apie vaizdinius, bet ne apie sapno siužetą. Tikimasi, kad šitie tyrimai padės geriau suprasti sapnų funkcijas ir paskirtį.

Ačiū už pokalbį.

Mindaugas Savickas