Psichologė: su kokiomis problemomis susiduria šiuolaikinis žmogus?
Intensyvus laikmečio tempas kelia vis daugiau reikalavimų kiekvienam iš mūsų, tad nenuostabu, kad kartais nebeatlaikome didelio spaudimo, išsenkame ir patiriame sveikatos sutrikimus. Natūralu, kad kai pavargstame, tampame dirglesni, jautriau reaguojame į visus neigiamus aplinkos įvykius, tačiau veikiami vyraujačių stereotipų, dar ilgai dedamės esą stiprūs, ištvermingi, slepiame kylančius jausmus, išgyvenimus, kol galiausiai nebepajėgiame sėkmingai atlikti įprastos kasdienės veiklos, trinka santykiai su aplinkiniais, patiriame sunkumus profesinėje veikloje, iš esmės blogėja sėkmingas žmogaus funkcionavimas visose gyvenimo sferose.
Tokiais momentais žmogui labai svarbu gauti palaikymą, supratimą, pagalbą tiek iš artimos aplinkos, tiek iš specialistų, kurie moko įveikti stresą bei prisitaikyti nuolat kintančioje aplinkoje, siekiant efektyvaus funkcionavimo, t. y. gebėjimo atlikti savo įprastus vaidmenis ir pareigas.
Kas lemia psichologines problemas, psichines ligas?
Mūsų sveikatą didžiąją dalimi lemia genetika, tačiau šalia to labai svarbus mūsų gyvenimo stilius, asmenybės ypatumai, gyvenimo įvykiai, kitaip tariant, tie veiksniai, kurie gali stabdyti ar, priešingai, išprovokuoti tai, kas užkoduota genuose. Svarbu pastebėti, kad esant tokioms pačioms sąlygoms vieni žmonės psichologiškai jaučiasi gerai, o kitiems tai tampa nepakeliamais gyvenimo iššūkiais. Sunkumų patiriame kiekvienas iš mūsų, tačiau skiriamės savo gebėjimu su jais susitvarkyti. Ir čia pasireiškia asmeninės patirties įtaka, susiformavusios psichologinės reakcijos, elgesio modeliai, kuo esame unikalūs.
Taigi, psichologines problemas sąlygoja genetika, asmenybė ir aplinka. Kyla klausimas, kas šioje realybėje lieka žmogaus valioje? Pirmiausia, genetikos mes tikrai nebepakeisime (bent jau kol kas). Aplinka, mano manymu, taipogi nėra visiškai žmogaus kontroliuojama sritis. Kitaip sakant, puiku, jei galime ką nors keisti ir turime tam galimybę (jėgų, idėjų, gebėjimų), juk antraip pasaulyje nekiltų revoliucijos ir nevyktų pokyčiai. Tačiau ar tikrai visuomet esame pajėgūs keisti aplinką, ar galime priversti pasaulį suktis pagal mus, o kitus elgtis taip, kaip mums atrodo tinkama, priimtina? Žinoma, visuomet galima mėginti, tinkamai išsakant savo nuomonę, lūkesčius, galima inicijuoti konstruktyvias derybas, tačiau kiek pasaulis bus geranoriškas ir pasiruošęs tai priimti, numatyti sunku…
Ir kaip tuomet jaučiamės, atsidūrę tokioje situacijoje, kurios pakeisti esame nepajėgūs, o sąlygos, įvykiai ir žmonės neatitinka mūsų poreikių bei lūkesčių? Štai tuomet savijauta ir priklauso nuo mūsų santykio su ta aplinka bei savimi. Žinoma, galima pasitraukti iš frustruojančios, stresą bei įtampą keliančios situacijos, tačiau ar visuomet pavyks rasti izoliuotą ramybės ir saugumo oazę šiame kintančiame pasaulyje; ar tai netaps nuolatiniu bėgimu nuo savęs ir visų? Atrodo, kad žymiai prasmingiau būtų išmokti prisitaikyti dinamiškoje aplinkoje. Ir čia atsiranda galimybė to, ką tikrų tikriausiai galime daryti – rinktis mąstymo ir elgesio būdus.
Vadinasi, prieinamiausia ir realiausia sritis pokyčiams esame mes patys ir tikra tiesa, kad pradedame nuo savęs pažinimo. Žmogui itin svarbu priimti save tokį, koks jis yra, be savigraužos, kaltės, savigailos; ir daug prasmingiau yra susitelkti ties savistaba bei savianalize, kai atradus savybes, padedančias sėkmingai veikti, bendrauti ir gerai jaustis, jas stipriname, o tam trukdančias silpnybes – keičiame.
Ar pacientai laiku kreipiasi dėl psichologinės pagalbos? Kodėl delsia?
Norisi pasidžiaugti, kad šiais laikais kinta vyravusios nuostatos, kad psichologinės problemos – kažkas gėdingo; kad žmonės vis labiau suvokia, jog bet kuri žmogiškoji sritis gali sušlubuoti, ir kad nebūtinai visus savo sunkumus „turime“, „privalome“ išsispręsti tyliai, patys vieni…
Tikra tiesa, kad žmogui svarbu nebijoti priimti save su visomis stiprybėmis ir silpnybėmis, nes nėra tobulai gražių, sveikų, protingų; viso labo esame tik žmonės, kuriems kartais pritrūksta jėgų vieniems patiems susitvarkyti su gyvenimiškais sunkumais; visi esame pažeidžiami ir galime susirgti; svarbiausia, kad atsidūrę tokioje situacijoje galime rinktis – užsisklęsti ar kreiptis pagalbos.
Kartais žmonės išsako baimę, kad gali tekti vartoti vaistus, abejoja dėl jų poveikio ir čia visuomet pravartu susimąstyti, kas geriau – ar galimybė mažinti ligos simptomus, su tikimybe sėkmingiau funkcionuoti aplinkoje bei geriau jaustis, ar apsispręsti tenkintis esama būkle, remiantis numanomais ir ne visuomet pagrįstais nuogąstavimais. Visuomet sakau, pasidžiaukime, turėdami galimybę rinktis, išbandyti bei siekti geresnės sveikatos.
Kodėl būtina laiku ieškoti psichologinės pagalbos?
Kuo anksčiau kreipiamasi pagalbos, tuo lengviau spręsti gyvenimo sunkumus, kol problemos dar nėra įsigalėjusios; be to, taip užkertamas kelias vystytis rimtesniems sutrikimams, ligoms. Kol problema ne tokia gili, daug lengviau padėti žmogui pastebėti savo stiprybes, padedančias tvarkytis įvairiose gyvenimo situacijose, ar kitais atvejais, suteikiančias galimybę kontroliuoti savo ligą, t. y. pagal sveikatos galimybes normalizuoti veiklą, prisitaikyti socialinėje aplinkoje bei gerinti gyvenimo kokybę. Tampa daug sunkiau padėti žmogui, kai įsigali klaidingi mąstymo modeliai, jog „esu silpnas, pažeidžiamas ir niekam tikęs“, „liga sugriovė mano planus, ateitį, gyvenimą“, „man niekas negali padėti“. Tuomet, būna sunkiau įkalbinti žmogų paieškoti tam prieštaraujančių argumentų, kurių tikrai yra! Juk visuomet galima prisitaikyti situacijoje, keičiant gyvenimo planus, ieškant alternatyvių savirealizacijos būdų, svarbiausia, mąstyti ne apie tai, ko netekau, o apie tai, ką turiu ir galiu.
Kaip išvengti psichologinės įtampos, psichikos sutrikimų?
Iš tiesų žmogui patiriant įtampą, stresą, eikvojami organizmo ištekliai, o jiems atkurti/kaupti reikalinga priešinga būklė – įtampos mažinimas. Svarbu tai, kad žmogaus mintys, jausmai ir elgesys glaudžiai susiję, taigi nuo žmogaus santykio su aplinka, aplinkos vertinimo, priklauso jo emocinė būsena. Paprastai emocinė įtampa mobilizuoja/sutelkia funkcinius išteklius ir nukreipia veiklai tenkinant poreikius, siekiant išsikeltų tikslų, įveikiant nepalankias aplinkybes; tačiau psichofiziologinei įtampai užsitęsus ar ypač išaugus, žmogaus pusiausvyra ir sėkmingas funkcionavimas sutrinka tiek psichologinėje, fiziologinėje, tiek socialinėje sferose; todėl taip svarbu mažinti įtampą bei atstatyti organizmo resursus.
Pirmiausia, akcentuočiau savistabą, t. y. kai žmogus gali sau atsakyti, kaip jis jaučiasi, kas su juo vyksta, nes tik susivokimas ir pripažinimas leidžia eiti pirmyn – laiku pastebėti bei spręsti kylančius sunkumus, sąlygojančius blogą savijautą.
Paprastai sunkumus patiriame tuomet, kai atsidūrus tam tikrose aplinkybėse, pasikeitus gyvenimo situacijai, žmogui įprasti jo minčių ir elgesio modeliai nebegelbsti, jam tampa sunku prisitaikyti prie pakitusių sąlygų ir žmogus patiria įtampą.
Kadangi emocinė savijauta priklauso nuo to, kaip mes interpretuojame aplinkos įvykius, skatinčiau stebėti, analizuoti bei koreguoti neigiamus išgyvenimus sukeliančias mintis, ieškant joms prieštaraujančių įrodymų bei racionalaus atsako, sąlygojančio adaptyvų elgesį, pastebėti pozityvius momentus.
Sekantis žingsnis būtų elgesio pokyčiai, t. y. mėginimai elgtis/veikti kitaip nei iki šiol, ieškant kitokių/naujų būdų, stebėti gautą rezultatą ir kartoti sėkmingas strategijas.
Taip pat, labai svarbu gerinti fizinę savijautą, mažinti įtampą, taikant įvairias atsipalaidavimo technikas, didinant fizinį aktyvumą; svarbu suderinti darbo ir poilsio rėžimą, įskaitant gerai praleistą laiką, užsiimant mėgiama, dominančia veikla, bendraujant su artimaisiais, draugais, bendraminčiais.
Svarbiausia - neužsidaryti vienatvės tvirtovėje, juk tam ir esame žmonės tarp žmonių…
Psichologė Vilma Stundžienė,
Susiję straipsniai
