Psichosocialinių paslaugų personalizavimas onkologijoje - utopija ar realybė?

Šiandien vis dažniau viešojoje erdvėje girdime žodį „individualizacija“, kuri taip pat gali būti įvardinama kaip „personalizacija“, pavyzdžiui „individualizuotas gydymas“, „individualizuotos paslaugos“. Tačiau kyla klausimas, ar Lietuvoje šis žodis suvokiamas teisingai?

Reklama

Iš tiesų personalizacija sena kaip politika, nes įvairiais laikotarpiais individai vaidino svarbų vaidmenį visuomenėje, tačiau šiandien visuomenės modernėjimo ir pokyčių politinėje sistemoje dėka susidarė itin palankios sąlygos personalizacijos vystymuisi. Nyksta tradiciniai visuomeniniai ryšiai (klasės, sluoksniai) ir individas iškyla kaip svarbiausia visuomenės gyvybingumo ląstelė. Personalizacija siūlo visiškai kitokį paslaugų teikimą nei egzistavo iki šiol: kalbama apie daug platesnio pasirinkimo spektro suteikimą žmonėms ir galimybę kontroliuoti savo gyvenimą. Bendrąja prasme personalizacija aiškinama kaip žmonių įgalinimas patiems identifikuoti savo poreikius ir atitinkamai pasirinkti paslaugas, kurios jiems reikalingos. Personalizacija, kaip judėjimas ir politinė iniciatyva, kilo iš trečiojo – nevyriausybinio sektoriaus, kuriame gero socialinio darbo praktika visada buvo siejama su individo iškėlimu į pirmą vietą, o tokios vertybės kaip pagarba individui ir apsisprendimo teisė visada buvo kertiniai šio darbo moralės principai.

Onkologinių ligų diagnozavimas ir gydymas reikalauja kompleksinės prieigos

Lietuvoje, remiantis Higienos instituto sveikatos informacijos centro duomenimis, antra pagal dažnį žmonių mirtingumo priežastis yra piktybiniai navikai. Negana to, pastaraisiais metais Lietuvoje diagnozuojama apie 18 000 naujų onkologinės ligos susirgimo atvejų Akivaizdu, kad onkologinės ligos – tai vienas iš didžiausių iššūkių šiuolaikinei sveikatos priežiūros sistemai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Pažymėtina, kad šių ligų išankstinė prevencija, diagnozavimas bei gydymas reikalauja itin subjektyvios, kompleksinės prieigos. Asmenys, sergantys onkologine liga, gydymo laikotarpiu bei jam pasibaigus dažniausiai susiduria su finansinėmis, emocinėmis, psichologinėmis, praktinėmis bei, žinoma, fiziologinėmis problemomis. Būtent dėl šios ligos specifikos ir jos sukeliamų kompleksinių padarinių žmogui yra labai svarbu onkologiniams ligoniams suformuoti tokias paslaugas, kurios iš tiesų atitiktų kiekvieno sergančiojo realius poreikius. Akivaizdu, kad onkologinė liga palieka eilę ilgalaikių problemų, kurios reikalauja tęstinių sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų, kurių pagalba žmogus palaipsniui integruotųsi į naują gyvenimo ritmą, todėl iškyla poreikis psichosocialinių paslaugų, kurios LR socialinių paslaugų kataloge apibrėžiamos kaip informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas, bendravimas, psichologinė pagalba ir kitos paslaugos.

Svarbiausia - individualūs ligonio poreikiai

Paklausite, o kodėl būtent personalizuotos psichosocialinės paslaugos? Atsakymas paprastas – todėl, kad personalizacija kaip toks, pavadinkime, „paslaugų formavimo metodas“, ligonį iškelia į pirmą vietą ir į jo poreikius žiūri holistiškai. Kad būtų paprasčiau, kaip pavyzdį galima pateikti D. Britanijos gerąją praktiką.

Anglijos sveikatos priežiūros sistemoje NVO iniciatyvų dėka vis aktyviau yra integruojamos sveikatos bei socialinės priežiūros paslaugos siekiant užtikrinti kuo kokybiškesnį kiekvieno ligonio gyvenimą. Net nacionaliniuose teisės aktuose itin pabrėžiama tai, kad onkologinis ligonis turi ne tik gauti aukštos kokybės medicinines paslaugas, bet valdžia taip pat turi užtikrinti kokybišką jo psichosocialinį gyvenimą gydymosi ir po jo laikotarpiais. Onkologinis pacientas turi būti gydomas panaudojant „Sveikatos atstatymo priemonių paketą“ (angl. Recovery package), kurio pagrindiniai reikalavimai: sergančiam pacientui atlikti holistinį poreikių vertinimą, gydymo santrauką, sveikatos priežiūros apžvalgą ir sudaryti galimybes pacientui dalyvauti šviečiamojoje bei pagalbinėje veikloje.

Tuo tarpu Lietuvoje išlieka ta pati socialinių ir medicininių paslaugų atskyrimo problema, kai onkologinė liga traktuojama labiau kaip „kūno problema“. Lietuvoje ganėtinai mažai investuojama į informacijos ir pagalbos teikiamų paslaugų plėtrą. Dabartinės kelios turimos tarnybos buvo įsteigtos ne vadovaujantis kokia nors nacionaline strategija, o dėka sveikatos priežiūros specialistų ir pačių onkologinių ligonių pastangų. Taip pat tik 2012 m. patvirtinant psichosocialinių paslaugų teikimo tvarką buvo naujai atrasta šių paslaugų svarba ir būtinumas krizę išgyvenantiems, įvairių problemų turintiems asmenims.

Tarpsektorinio bendradarbiavimo svarba – naujos ateities perspektyvos

Galima teigti, kad Anglijoje onkologinio ligonio individualizuoto kompleksinio gydymo prieiga labiau buvo ir tebėra inicijuojama trečiojo sektoriaus organizacijų. Viena žinomiausių – labdaros ir paramos sergantiems vėžiu organizacija „Makmilanas“. Ši organizacija ne tik teikia socialines paslaugas ligoniams ir jų artimiesiems, bet ir atlikdama pilotinius tyrimus, jų rezultatų pagrindu per lobistinę veiklą inicijuoja nacionalinius pokyčius sveikatos priežiūros sektoriuje. Tačiau reikia pabrėžti, kad tokiam individualizuotam paslaugų teikimui taip pat būtina koordinacija ir bendradarbiavimas tarp pirminės sveikatos priežiūros, antrinės sveikatos priežiūros specialistų bei visuomeninių organizacijų.

Lietuvoje, 2015 m. duomenimis, veikia 7 specializuotos suaugusiųjų gydymo įstaigos, 2 specializuotos vaikų gydymo įstaigos bei 5 vėžio informacijos centrai. Deja, ribotos psichologinės, socialinio darbuotojo konsultacijos paslaugos onkologiniams ligoniams teikiamos tik gydymosi stacionare metu, bet akivaizdu, kad jų nepakanka bei iškyla poreikis ir kitokios pagalbos, kurių ligoninės nepajėgios teikti, o tai daugiausia atlieka nevyriausybinės organizacijos. Kelių NVO iniciatyva psichosocialinio pobūdžio paslaugos jau pradėtos teikti kai kuriose ligoninėse. 2015 m. Lietuvoje juridiškai yra įregistruoti 5 Vėžio informacijos ir pagalbos centrai, susitelkę pagrindiniuose Lietuvos strateginiuose miestuose - Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje.

Didžiausia pajėgų koncentracija yra Vilniuje, nes šis miestas yra pagrindine būstine ne vienai onkologiniams ligoniams teikiančias paslaugas organizacijai. Gera naujiena ta, kad atsižvelgus į itin nesėkmingai įgyvendintos Valstybinės vėžio profilaktikos ir kontrolės 2003-2010 m. programos rezultatus naujoje Nacionalinėje vėžio profilaktikos ir kontrolės 2014-2015 m. programoje pirmą kartą įtrauktas psichosocialinės pagalbos infrastruktūros gerinimo tikslas bei pabrėžtas NVO vaidmuo visoje sveikatos priežiūros sistemoje.

Taigi viliamės, kad mūsų Vyriausybė išgirs tiek pačių pacientų, tiek specialistų balsą ir kurs tobulesnę sveikatos priežiūros sistemą. Tam būtinas vieningas bendradarbiavimas, kuris žymiai padidina paciento pasitikėjimą specialistų darbu bei visa sveikatos sistema savoje šalyje.

Straipsnio autorė yra Šv. Pranciškaus onkologijos centro savanorė. Ji 2015 metais laimėjo Lietuvos mokslo tarybos skatinamąją stipendiją 3 mėnesių trukmės moksliniam tyrimui atlikti tema „Psichosocialinių paslaugų personalizavimo galimybės onkologiniams ligoniams stiprinant NVO ir valstybės bendradarbiavimą Lietuvoje“. Tęsdama šį tyrimą, pagal „Erasmus+“ mainų programą atliko 2 mėnesių trukmės praktiką Didžiojoje Britanijoje, Makmilano organizacijos pagalbos sergantiems vėžiu centre „Mustard Tree“, esančiame Plimuto mieste, Derifordo ligoninėje bei NVO „Makmilanas“ centrinėje būstinėje Londone. Praktikos metu buvo bendraujama su įvairių sričių specialistais, siekiant išsiaiškinti Didžiojoje Britanijoje vystomą sveikatos politiką onkologiniams ligoniams ir praktiškai susipažinti su NVO bei ligoninių teikiamomis paslaugomis šiai tikslinei grupei.