Psichoterapeutė: būti laimingu galima išmokti

Gyvenimas tuo pat metu yra paprastas ir sudėtingas: paprastas – nes išeičių iš netenkinančių situacijų yra daug ir jos kartojasi, o sudėtingas – nes visą laiką keičiasi, tvirtina psichoterapeutė Jūratė Bajarūnienė.

Pašnekovės teigimu, kad jaustumėmės laimingi, turime atsisakyti iliuzijos, jog pasaulis yra pastovus ir turi prisiderinti prie mūsų. Taip pat – pradėti žvelgti plačiau nei tik aplink savo nosies galiuką.

Ar įmanoma turėti laimės formulę? Ar yra receptas?

Būti laimingu yra išmokstama. Daugybę dalykų gyvenime išmokstame, kartais tai mums sekasi lengviau, kartais – sunkiau. Taigi jeigu nutariame, kad mes norime būti laimingi, tai tikrai yra pasiekiama.

Gerai, aš noriu būti laiminga – ką man reikėtų daryti?

Pirmiausia – pasaulis yra besikeičiantis. Kiekvieną minutę ir sekundę kažkas vis kitaip, todėl pirmoji iliuzija yra ta, kad pasaulis turi būti pastovus ir prie mūsų prisiderinti. Žmonės nori, kad pasaulis sustotų. Mes mėgstame skųstis, kad gyvenimas trumpas, kad laiko mažai.

Įsivaizduokite, atėjo pas Jus žmogus ir sako: aš toks nelaimingas. Ko Jūs pirmiausia klausiate?

Klausiu apie laimės detales, kadangi gyvenimas susideda iš detalių. Įsivaizduokite jausmą, kai įkrenta akmenukas į batą – juk tai smulki detalė, bet sukelia tam tikrą diskomfortą.

Kartais mums atrodo, jog kitas žmogus yra labai laimingas, o aš pats – ne. Kodėl taip yra?

Taip, dažnai atrodo, kad pas kaimyną žolė žalesnė. Labai svarbi žmogaus savybė yra patikimas pasitikėjimas savimi.

Kas yra patikimas pasitikėjimas savimi?

Dažnai žmonės susikuria kaukę ir žaidžia ja. Tada žvilgsnis nukreiptas į tai, kaip būti panašiu į kitus, kaip save pristatyti, stebėti kitus, būti tarsi vidutiniu ir vis ieškoti savo įvaizdžio, kuris būtų geresnis už kito vaizdinį.

Patikimas pasitikėjimas yra tada, kai giliai viduje padarytas sprendimas, kad aš pats atstovauju savo gyvenimui, aš pats esu savo gyvenimo režisierius. Gyvenimas tuomet yra privilegija, bet ne prievolė. Ką reiškia privilegija? Tai reiškia, kad aš esu dovana gyvenimui.

Dėl kokių priežasčių dažniausiai pas Jus žmonės ateina į konsultacijas?

Dažnai dėl detalių. Jeigu save lyginame su kaimynais, bendradarbiais, tai išmokime lyginti ir su milijardais – vis dėlto mes esame vieni iš septynių milijardų! Kai anksčiau mama lygindavo – ką pasakys klasės draugai, mokytojai, tada išmokome save nuvertinti. Todėl buvo sunku išsiugdyti patikimą pasitikėjimą savimi. O jeigu mes lyginamės su septyniais milijardais, mes tampame globalūs, platesnių pažiūrų.

Kai mes dejuojame ir keiksnojame gyvenimą, dažnai galvojame, kad žmogus, turintis daug pinigų, yra laimingas. Tačiau dažnai skaitome istorijas, kai žmonės turi begalę pinigų, bet jie yra nelaimingi, žudosi, stokoja dėmesio, miršta vienatvėje. Kodėl taip yra?

Aš manau, kad žmonės įkliūva į savo pačių spąstus, o jų gyvenime yra labai daug. Jeigu mes susiauriname savo pažiūras, matome tik aplink savo nosies galiuką, tuomet sunku išgyventi. Tačiau pažiūrėkime plačiau! Finansai yra anaiptol ne viską lemiantys ir gyvenimo džiaugsmai ne tik ekonomikoje glūdi. Jie yra žmonių santykiuose, gerbūvyje su kitais žmonėmis, su socialine aplinka, su savo gyvenimo vaizdinio realizavimu. O jeigu mes labai susiauriname savo žvilgsnį, tarkim, ties nauju puodeliu, kaimyno laime ar uždarbiu – sunku gyventi.

Tikiuosi, šiandien laimės receptą išrašysite?

Pradėsime nuo sau palankaus pasitikėjimo. Jeigu mes šiandien pajausime, kad matome save palankesnėje šviesoje, tai yra laimės pradžia. Tikrai galiu po šiuo receptu pasirašyti.

Ar beatodairiškas laimės siekimas negali tapti tam tikru įkyrumu ir netgi paranoja?

Gali, jeigu nežvelgsime plačiau. Kitas dalykas, apie kurį vertėtų pakalbėti, – kaip mes tvarkomės su kliūtimis. Taigi, jeigu jūs sutikote, kad gyvenimas yra besikeičiantis, tai reiškia, kad jis yra įvairus. Galutinio recepto, kaip susitvarkyti su kliūtimis, nėra.

Kiekviena kliūtis prašosi savo melodijos ir, jei mes turime vidinį balsą, kuris pasako, kurią melodiją tam tikroje situacijoje pasirinkti, tai galime su kliūtimi sušokti tam tikrą šokį.

Sutinku, jog yra sudėtingų sunkumų ir tenka daug iškentėti. Santykis su kentėjimu yra labai skirtingas. Vieni ateina ir sako: ne, aš jau nebegaliu kentėti, man jau per daug. Tuomet mes keičiame santykį ir ieškome vardan ko galima iškentėti, kokiu tikslu kančia ateina, kaip galima garbingai ją nugalėti.

Kodėl žmogus, kuris sakosi esąs laimingas, kartais aplinkiniams atrodo atšiaurus, prie jų nepritampa ir jiems atrodo nelaimingas? Būna tokių situacijų?

Gynybinę poziciją užimančių žmonių būna labai daug. Galima daryti prielaidą, kad jei žmogui pasaulis yra ne toks, kokio jis norėtų, tai jis linkęs gintis, būti kandus. Tuomet klausimas kyla, kaip priimti ir vertinti savo ir kitų žmonių jautrumą. Tai didžiulė mūsų aplinkos problema, nes jautrumas nėra ta savybė, kuria galima didžiuotis. Tačiau dabar pasaulis artėja prie atjautos vienas kitam ir aš tuo labai džiaugiuosi.

Kartais žmogus sako, kad galėtų būti laimingas, bet toks nėra, nes, anot jo, visi aplinkui yra dėl to kalti. Kaip tai reikėtų vertinti?

Aš manau, kad dabar Lietuvoje daugybė žmonių daro prielaidą, jog jie yra verti gyventi geresnį gyvenimą. Tai paskata judėti. Tai nėra nei vien gerai, nei vien blogai. Čia kyla klausimas, kiek jie pervertina savo jėgas, kiek yra pasiruošę dirbti, kad atrastų tą vietą, kurioje jaustųsi vertingi.

Supratau, kad laimės pamokėlė susideda iš šių dalykų: reikia mokėti nugalėti kliūtis, patikimai pasitikėti savimi, išvystyti atjautą žmonėms. Ar tuomet jau galima būti laimingu?

Taip, tai bus laimės pagrindas. Ir tuomet, kai akmenukas įkris į batuką, mes turėsime tūkstančius variantų, ką su juo daryti.

Laimės formulė, apie kurią Jūs kalbate, atrodo pakankamai paprasta.

Kai gerai girdi save, matai santykį su kliūtimi, su kitu žmogumi, tuomet paprasčiau. Iš tikrųjų gyvenimas yra paprastas ir sudėtingas – paprastas, nes išeičių yra daug ir jos kartojasi, o sudėtingas, nes visą laiką keičiasi. Labai svarbu vertinti savo patyrimą. Dėl jo pradedame matyti įvairias išeitis, kaip gerai gyventi tomis besikeičiančiomis aplinkybėmis.

Vadinasi, žmogus, kuris sugeba su kitu žmogumi pasišnekėti ir jam paliudyti, koks jis laimingas ar nelaimingas, arba ateiti ir išsipasakoti, koks jis laimingas ar nelaimingas, gali labai padėti?

Taip, tikrai reikšminga turėti su kuo pakalbėti. Yra labai daug savęs ir kitų nuvertinimo. Tai, kas pradžioje atrodo smulkmena, vėliau ima graužti ir tada suprantama, kad ta detalė vis dėlto yra svarbi. Iš tokių detalių susideda gyvenimo dėlionė ir mes esame jų režisieriai. Pirminė dėlionė turi būti su savimi.

Žmogus, kuris sugeba kitam pasipasakoti, yra laisvesnis?

Taip, laisvė yra neišvengiamas dalykas.

O jeigu žmogus nėra laisvas, ką jam reiktų daryti?

Jeigu pas mane ateitų, aš visų pirma sakyčiau: pakalbame apie nelaisvę, ji turi pagrindą būti. Pirmiausia reikia pažiūrėti, kas tame nelaisvės turinyje yra. Galbūt kažkada ji gyvenimą išgelbėjo, o dabar pasikeitė pasaulis ir žmogus nesuvokia, kad kartu su juo keistis yra gerai.

O jeigu žmogus, turėdamas gerą karjerą, puikius namus, vaikus, vis vien sako esąs nelaimingas, tai jis apsimeta? Gali taip būti?

Gali. Jei žmogus nori daugiau ir jaučiasi vertas turėti daugiau, jis gali turėti tokią nuostatą, kad jam vis trūksta kažko. Tai yra variklis. Galbūt stipriai pasistengęs jis pasieks tai ir bus laimingas. Vis dėlto geriau pradėti nuo to, kurioje srityje esu laimingas kaip savo gyvenimo režisierius, ir tuomet palaipsniui tobulėti.

Tai, vadinasi, vienas dalykas labai aiškus – niekada negalima nusiminti?

Aš manau, kad galima kartais paliūdėti, tik nereikia to padaryti gyvenimo prasme, tragedija.

Zita Kelmickaitė,

www.lrt.lt