Rajonų chirurgai žaloja pacientų sveikatą. Ar tikrai?

Neturintys tinkamų įgūdžių rajonų chirurgai sužaloja pacientų sveikatą, o jų klaidas tenka taisyti didžiųjų ligoninių specialistams. Taip prieš gerą mėnesį su neslepiamu pasipiktinimu viešai pareiškė Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas profesorius Juozas Pundzius. Tačiau kolegos su juo kategoriškai nesutinka – tie, kurie ryžtasi apie tai kalbėti.

Reklama

Pritrūksta įgūdžių

Minimo nacionalinės sveikatos tarybos posėdžio metu prof. habil. dr. J. Pundzius paminėjo, kad į Kauno klinikas, kurių Chirurgijos klinikoms jis vadovauja, vis atgabenama sunkių pacientų iš rajonų – juos sužaloja rajoninių ligoninių chirurgai, tikriausiai per daug pasitikėdami savo jėgomis.

„Turime vieną moterį, kuriai nesudėtingos operacijos metu buvo taip sužalota sveikata, kad ji liks neįgali. Jeigu operacija būtų iš karto atlikta klinikose, nebūtų taip nutikę, nes tiesiog reikalingi įgūdžiai“, - kalbėjo profesorius.

Santariškės etiškai tyli

Ar tikrai rajonų chirurgų klaidas dažnai tenka taisyti didžiųjų ligoninių specialistams? Santariškių klinikų chirurgai šiuo klausimu kategoriškai atsisakė kalbėti su žiniasklaida.

„Mūsų gydytojai laiko neetiška komentuoti kolegų darbo klaidas, jeigu jų ir pasitaiko“, - portalui klinikų poziciją perdavė viešųjų ryšių specialistė Gitana Letukienė.

Išsilavinimas visų vienodas

Tačiau Lietuvos chirurgų asociacijos prezidentas prof. dr. Artūras Razbadauskas kategoriškai nesutinka su profesoriaus J. Pundziaus teiginiais: „Komplikacijų visur pasitaiko – taip pat ir universitetinėse ligoninėse, o rajonuose chirurgai sudėtingų operacijų jau neatlieka. Bent jau Klaipėdoje mes tikrai nejaučiame, kad iš rajonų būtų atvežami pacientai su komplikacijomis dėl nesėkmingai atliktų operacijų. Tai tėra vienetiniai atvejai. Tiesiog kai kas nori, kad visos operacijos būtų atliekamos viename centre, kaip kad buvo padaryta su neurochirurgija, palikta vienintelėse Kauno klinikose. Visi Lietuvos chirurgai studijas baigė tuose pačiuose universitetuose Vilniuje arba Kaune. Kol kas dar pas mus neatvyksta gydytojai iš Mozambiko ar Sirijos“.

O ką profesorius atsakytų dėl atliekamų operacijų skaičiaus, kuris, kaip teigiama, rajonuose būna daug mažesnis? Argi atliktų operacijų kiekis neturi įtakos specialisto įgūdžiams?

„Žinoma, kad operacijų kiekis yra svarbus, bet rajonuose savo lygio operacijų chirurgai atlieka tikrai pakankamai. Sudėtingų – pavyzdžiui, pilvo, esant onkologiniams susirgimams, jie ir neatlieka, nebent prireikia labai skubios operacijos, kai nebėra laiko pacientą vežti į didesnę ligoninę. Tačiau, tarkim, Plungės ligoninės chirurgas Bronius Stanslovaitis yra dirbęs ir Klaipėdoje, ir iš jo pats J. Pundzius mokėsi, - tvirtino A. Razbadauskas. – Be abejo, jeigu rajonų ligoninės pradėtų atlikti sudėtingas operacijas, tada jau būtų bėda“.

Žiūrint, kaip skaičiuojama

Kalbėdamas apie operacijų skaičius, profesorius pabrėžė, jog vertinimas atliekamas keliais aspektais: skaičiuojant vieno chirurgo atliekamų operacijų kiekį per metus, visos ligoninės atliktas operacijas ir analizuojant mokymosi kreivę.

„Dar nė vienas chirurgas negimė mokėdamas operuoti, o mokymosi metu – tiek jauno specialisto, tiek profesoriaus (mokantis naujų operacijų) atliekamų operacijų metu yra padidėjusi komplikacijų rizika, - aiškino asociacijos prezidentas. - Priklausomai nuo operacijos rūšies, į šią mokymosi kreivę patenka pirmosios 15-30 operacijų. Žinoma, mes nesimokome „ant žmonių“. Mokydamiesi operuojame kiaules, kaip ir visame pasaulyje. Tačiau, nežiūrint šios praktikos, susidūrę su pirmaisiais pacientais, vis tiek teberizikuojame. Ir šiuo atveju, be abejo, didelės reikšmės turi skaičiai: ar chirurgas tam tikro tipo operacijų per metus atlieka tik vieną dvi, ar 50“.

Vis dėlto, kaip pabrėžė VLMEDICINA.LT pašnekovas, jokiu būdu negalima aklai teigti, esą rajonų chirurgai apskritai operuoja mažiau: „Gal rajono specialistas per metus tam tikros rūšies operacijų atlieka 50 per metus, o žymiose klinikose, nors šių operacijų skaičius ir siekia 300, bet išdalinus jas 15-ai chirurgų, kiekvienam atitenka po 20. Taigi tai priklauso nuo kiekvieno gydytojo individualiai. Pavyzdžiui, užsienio ligoninėse netgi viešai iškabinta informacija, kiek kuris chirurgas kokio tipo operacijų yra atlikęs, kiek – turėjęs komplikacijų. Tai nėra paslaptis, ir pacientas turi teisę pats pasirinkti specialistą. Lietuvoje kol kas tokia praktika netaikoma. Žinoma, tai priklauso nuo įstaigos vadovo pozicijos. Kita vertus, daugiau operacijų atliekančiam chirurgui tektų daugiau ir mokėti“.

Problemos nėra?

Gydytojų vadovų sąjungos prezidentas Stasys Gendvilis antrina A. Razbadauskui, tvirtindamas, kad dėl rajonuose atliekamų operacijų „masinės problemos nėra“.

„Klaidų pasitaiko visiems, bet gal netgi ne dėl chirurgų kaltės, o dėl, pavyzdžiui, technologijų, itin sunkios ligonio būklės ir panašiai“, - svarstė S. Gendvilis.

Dvigubi standartai?

„Be apklausų ir be tyrimų negalėčiau atsakyti, ar rajonuose operacijų metu pacientai tikrai labiau sužalojami nei didžiosiose ligoninėse, - portalo šnekintas sakė Lietuvos ligoninių asociacijos prezidentas Dalis Vaiginas. – Tikrai nemanyčiau, kad rajonuose dirba antrarūšiai specialistai. Juk jie mokėsi ten pat, kur ir klinikų profesoriai, tobulinosi irgi tose pačiose klinikose. Mesti akmenį daug lengviau nei susilaikyti nuo nepamatuotų kaltinimų“.

D. Vaiginas įsitikinęs – garsiųjų Lietuvos klinikų profesūrai apsikeitus vietomis su periferijos gydytojais darbas čia nepasirodytų daug paprastesnis.

„Atsidūrus pirmose pozicijose, kai liga dar nenustatyta, tik prasidedanti, o žmogus – sunkios būklės, tikrai nepaprasta jį gydyti. O kai klinikose pacientas atsiduria su jau žinoma diagnoze, lengva paskui rajonų gydytojus kritikuoti dėl netinkamo gydymo, - neslėpė apmaudo asociacijos vadovas. – Išgirdęs pastebėjimus dėl per mažai atliekamų operacijų ir profesoriui esu uždavęs klausimą: „O profesūra kokių įgūdžių turi tarp transplantacijos operacijų? Kokia jų patirtis, tarkim, persodinant kepenis?“ O periferijoje dirbančių gydytojų amžiaus vidurkis, beje, siekia 55 metus. Taigi, argi galima nuvertinti jo daugiau nei 30 metų darbo patirtį?“.

Kodėl, pašnekovo nuomone, profesoriai vis kaltina rajonų chirurgus įgūdžių stoka?

„Matyt, čia slypi daugialypė problema. Viena vertus, teigiama, kad Lietuva turi per daug ligoninių, kuriose pacientų srautai nepakankami. Todėl esą reiktų koncentruoti visas paslaugas didesniuosiuose miestuose, - svarstė D. Vaiginas. – Tačiau kadangi pats irgi esu chirurgas, tik pastaruoju metu atitolęs nuo šios srities, stažuotės metu klinikose esu savo akimis matęs, kaip padaromos klaidos net nesudėtingų operacijų metu. Pavyzdžiui, užkabinama kraujagyslė. Tačiau jeigu taip nutinka klinikose, tarsi taip ir turėjo būti. O jei periferijoje – vadinasi, ten dirba nevykėliai“.