Rajonų ligoninės - ties praraja

Nesibaigiančios sveikatos apsaugos reformos volas toliau traiško provinciją. Iki 2020-ųjų Lietuvoje gali nelikti 10–15 rajonų ligoninių. Tokią drastišką prognozę pateikė Seimo Sveikatos reikalų komiteto (SRK) nariai. Tad jau metas plačiu mastu regionų gyventojus mokyti savigydos.

Reklama

Stumia į bankrotus

Sveikatos apsaugos paslaugų rajonuose sparčiai mažėja. Tai iškalbingai iliustruoja skaičiai: pavyzdžiui, vien tik Santariškių klinikų metinis biudžetas pralenkia visų rajoninių ligoninių metinius biudžetus kartu paėmus.

Artimiausiu metu padėtis, regis, dar prastės. „Įvertinus migraciją, Valstybinės ligonių kasos įkainius ir sutartis su gydymo įstaigomis, per artimiausius metus bus priverstos užsidaryti 10–15 rajonų ligoninių. Dabar jos turėjo 361 tūkst. eurų nuostolių, o kitais metais nuostoliai sudarys 2,8 mln. eurų. Teritorinės ligonių kasos siūlo pasirašyti daugiau nei „nachališkas“ sutartis“, – konstatavo SRK pirmininko pavaduotojas Remigijus Žemaitaitis ir pridūrė, kad kai kurioms sritims finansavimas mažinamas nuo penkių iki dešimties kartų.

Anot parlamentaro, rajonų ligoninėms gali smogti ir sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos siūlymas padidinti atlyginimus respublikinių ligoninių medicinos darbuotojams, nes jie dabar esą mažiau uždirba, nei rajonų ligoninių medikai.

„Manau, tai prieštaraus 2013 metų Konstitucinio Teismo sprendimui, kuriame pasakyta, kad visiems medicinos personalo darbuotojams atlyginimai turi būti didinami proporcingai. Be to,tai bus ženklas, kad rajonų ligonines reikia uždaryti, jos paprasčiausiai neteks gydytojų“, – aiškino R.Žemaitaitis.

Gydytojų nepasiekia

Be perstojo reformuojama sveikatos apsauga jau davė „vaisius“, ypač regionuose. XXI amžiuje žmonės, neturėdami galimybių patekti pas gydytojus ir gydytis, susitaiko su liga ir spjauna į visą mediciną.

„Iš tikrųjų šiandien nemažai žmonių iš gyvenimo išeina anksčiau, nes medicinos paslaugos darosi neprieinamos. Ne vienas nesiryžta važiuoti į didmiesčius, laukti eilėse“, – apie provincijos skaudulius pasakojo Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas.

Akmenės rajono savivaldybės vadovas pripažino, kad, nepaisant sveikatos apsaugos politikos formuotojų gražių kalbų, sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizacijos pasekmė – nuo regionų gyventojų nutolusios medicinos paslaugos. Tad, suprantama, sunkesnės ligos prispausti žmonės vis dažniau lieka be medikų pagalbos ir praranda viltį pasveikti. Nereikėtų nustebti, jeigu kokie nors gudragalviai sumanytų regionuose įgyvendinti kokius nors ciniškus sveikatinimo projektus ir pamokytų senolius, kaip teisingai užsiimti savigyda ir suteikti pirmąją pagalbą kaimynams. Taip valdžia sutaupytų lėšų.

„Akmenės rajono gyventojui patekti pas Vilniaus gydytojus labai sudėtinga vien dėl riboto transporto. Jam tektų kelias naktis kažkur nakvoti. Jeigu žmogus sostinėje neturi artimųjų, nėra šansų gauti reikiamą paslaugą. Sunku patekti ir į arčiau esančias Šiaulių gydymo įstaigas. Kai paskambini į registratūrą, paprastai pataria kreiptis po dviejų savaičių ir tada galbūt pakliūsi pas gydytoją po dviejų mėnesių. Bet jeigu pacientas sutinka susimokėti už paslaugą, ją suteiks greitai. Išvada viena – didelės eilės labai apsimoka“, – apie sveikatos priežiūros sistemos ydas kalbėjo V.Mitrofanovas.

Jam susidarė įspūdis, kad už sveikatos apsaugą atsakingiems sostinės valdininkams nė motais, kas darosi provincijoje. „Sveikatos apsaugos ministerijos vadovus kviečiau atvažiuoti pas mus ir susipažinti su mūsų idėja po vienu stogu įkurdinti ligoninę, pirminės sveikatos priežiūros paslaugas, konsultacinę polikliniką, slaugą, vaikų dienos stacionarą, reabilitaciją. Tačiau jie ėmė skaičiuoti lovas ir pareiškė, kad tai daug kainuos. Iš tikro žmonių sveikata niekam nerūpi“, – rėžė Akmenės rajono meras.

Nurodymai „iš lubų“

Lietuvos rajonų ligoninių asociacijos vadovo Vyganto Sudario manymu, rajonų ligoninių ateitis priklausys ir nuo to, ar visuomenė, savivalda nuolankiai lauks, kol provincijos gydymo įstaigos bus visai nustekentos. „Jeigu nieko nedarysime, ligoninių neliks, o problemos ir padariniai bus slepiami. Tik kas už tai atsakys? Medikai susiras darbą kitur, emigruos, o kas laukia gyventojų? Po tokios „restruktūrizacijos“ nenorėčiau, kad mano tėvai, šeima liktų gyventi kaimiškoje vietovėje“, – teigė pašnekovas.

Pakruojo rajono ligoninė viena iš pirmųjų pateko į reformos girnas. 2010 metais čia, kaip ir dar devyniose rajonų ligoninėse, buvo uždarytas Chirurgijos ir reanimacijos skyrius. Tada buvo pateikiami argumentai, kad ligoninėse per mažai atliekama operacijų. „Tuo metu buvo reikalaujama, regis, 650 operacijų per metus, o dabar kartelė nuleista iki 450. Tada mes būtume ją lengvai įveikę. Ką reiškia tokia pertvarka? Tai tik politiniai žaidimai ir manipuliacijos, o skaičiai imami „iš lubų“. Taip galima pagrįsti bet kokią reformą. Gaila, bet tai ir vyksta“, – apmaudo neslėpė V.Sudaris.

Per kitą restruktūrizacijos etapą buvo liepta taupyti mažinant ligonių lovų skaičių. Ligoninėms turėjo būti svarbesni popieriniai rodikliai, o ne realių žmonių sveikata. „Ne kartą sakiau, kad ligoninėje lova – ne baldas, kurį galima išnešti. Stumdant lovas ligonių gydymas neatpinga, bet ne visi tai supranta“, – atsiduso Pakruojo ligoninės vadovas.

Gydymas – tik verslas?

Dabar ligoninėse uždarinėjami vaikų ligų skyriai. Tiesiai šviesiai aiškinama, kad vaikų gydymas yra nepelningas, jis darosi našta ligoninėms.

„Štai Radviliškio ligoninėje uždarė Vaikų ligų skyrių, o Šiaulių ligoninėje padaugėjo besigydančių mažųjų radviliškiečių. Tai kokia pertvarkos prasmė? Einame pačiu primityviausiu keliu – vienur uždarinėjame, kitur didiname eiles ir sukuriame daugybę kitų nepatogumų ir problemų“, – aiškino V.Sudaris.

Versdami rajonų ligonines uždarinėti skyrius, sveikatos apsaugos sistemos reformuotojai joms piršo naują modelį – plėsti slaugos ir geriatrijos paslaugas. Kitaip tariant, planavo rajonų ligonines paversti senukų slaugos namais. Tačiau netikėtai paaiškėjo, kad šis kąsnelis patrauklus ir didmiesčių ligoninėms.

Iki 2016 metų pabaigos planuota slaugos lovų skaičių padidinti nuo 2 iki 2,5 lovos 1 000 gyventojų, taip pat įsteigti ne mažiau kaip 30 gerontologijos skyrių ir kabinetų. „Iš tikrųjų vyksta priešingas procesas – rajonų ligoninėse slaugos lovų skaičius perpus sumažėjo, o tretinio lygio ligoninėse jų padaugėjo net tris kartus. Ir šios paslaugos tempiamos į centrus. Rajonuose nėra ir geriatrijos skyrių“, – sakė R.Žemaitaitis.

V.Sudaris, komentuodamas slaugos lovų persiskirstymą, ironiškai juokėsi: „Lietuvoje teisės aktais galima viską pagrįsti. Galima sudaryti tokią paslaugų kainodarą, kad, prisidengiant žmogaus saugos ir panašiais reikalavimais, lėšos bus skiriamos reikiamoms ligoninėms.“

Lietuvos rajonų ligoninių asociacijos vadovas dviprasmiškai vertino ir geriatrijos paslaugų plėtrą. „Paprastai tariant, geriatrija – vyresnio amžiaus žmonių, sergančių ne viena liga, gydymas. Šias ligas gali gydyti terapeutai, tačiau aiškinama, tam reikia kitokio išmanymo, esą rajonų ligoninėse nemokėsime gydyti. Todėl ir geriatrijos paslaugos teikiamos centruose. Mistika, ir tiek“, – kalbėjo V.Sudaris.

Nepajėgia pasipriešinti

Rajonų gydymo įstaigų vadovai ragina įvertinti reformos padarinius ir sustabdyti volą, nebevažiuoti juo toliau per provinciją, tačiau jų balso niekas negirdi. Susidaro įspūdis, kad nematomi režisieriai bet kokia kaina nori prastumti savo viziją, o nė viena žmonių išrinkta valdžia nepajėgia pasipriešinti sveikatos apsaugos sistemą griaunančiai jėgai.

„Įvertinus visus restruktūrizacijos etapus, juos lydėjusius garsius šūkius ir tikslus, aiškėja, kad rezultatai yra priešingi. Sergamumas nesumažėjo, sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumas suprastėjo, eilės išaugo, gydytojų algos nepadidėjo. Ar sutaupėme? Jeigu taip, tai kur tie pinigai? Regionai mato barankos skylę. Atrodo, kad nesibaigiančios reformos pagrindinis tikslas – centralizuoti ir tinkamai nukreipti lėšas“, – reziumavo V.Sudaris.

Centralizuoja ir baudžia

Antanas Matulas, Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys

Visuomenė ir ligoninės sunerimusios ne be pagrindo. Valstybinė ligonių kasa pranešė, kad prieš metus nuostolių turėjo apie 30 proc. ligoninių. O pernai tokių buvo jau net 58 proc. – nuostolingai dirbo daugiau nei kas antra ligoninė. Paradoksalu tai, kad rajonų ligoninės suteikia net 62 proc. paslaugų ir gauna 120 mln. eurų finansavimą. O Santariškių klinikų finansavimas sudaro beveik 200 mln. eurų. Šiemet situacija nesikeičia ar dar prastėja – gerokai auga biudžetas stambioms, Sveikatos apsaugos ministerijai priklausančioms ligoninėms, o rajonams mažėja.

Rajonų ligoninės žlugdomos ir kitais būdais. Joms draudžiama įsigyti reikalingos įrangos, akreditavimą teikianti tarnyba ypač uoliai tikrina rajonų ligonines ir baudžia, kad neatitinka aštuoniolikos metų senumo kriterijų. Pavyzdžiui, reikalaujama, kad rajonų ligoninėse visą parą būtų rentgenologas. To nėra kitose Vakarų šalyse, ten budi rezidentai, plėtojama telemedicina. O pas mus dėl to baudžiama, nefinansuojamos paslaugos. Jei dabartinė valdančioji dauguma tęs tokią politiką, per šią kadencija rajonų ligoninių neliks.

Daroma daugybė klaidų. Štai numatoma centralizuoti priklausomybių ligų gydymą. Ketinama Vilniuje įkurti Priklausomybių gydymo ir reabilitacijos centrą, iš kurio bus koordinuojama kituose miestuose esančių centrų veikla. Kalbame apie alkoholizmo problemą, akivaizdu, kad sergantiesiems reikia daugiau paslaugų vietoje, bet daroma priešingai.