Reanimacijos gydytoja: „Negalėčiau būti budeliu“
Politikams pasiūlius Lietuvoje įteisinti eutanaziją, netyla aršios, kontraversiškos diskusijos. „Medikai įspraudžiami į dviprasmiškus rėmus“, – sakė Irena Stanevičienė, Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėja, kuri pasidalijo savo požiūriu apie eutanaziją su AlytusPlius.lt skaitytojais.
Nesu kategoriškai nusiteikusi prieš eutanaziją. Pirmiausia esu demokratinės šalies pilietė, todėl pasisakau už laisvą žmogaus apsisprendimą. Tačiau, kaip medikė, esu įsprausta į dviprasmiškus rėmus.
Mes, medikai, visuomet kovojame už gyvybes. Kad ir kaip kritikuotume Hipokrato priesaiką, ja manipuliuotume, ji sako tą patį, ką ir krikščioniškos vertybės, vidiniai, žmogiški įsitikinimai - individo gyvybė yra didžiausia vertybė. Ne aš ją daviau ir ne aš turiu teisę ją atimti.
Būtent dėl to, net jei galiausiai Lietuvoje būtų įteisinta eutanazija, medikai neturėtų būti verčiami dalyvauti tame procese ir būti budeliais, atimančiais pacientams gyvybes. Juk negalima versti peržengti savo vidinių įsitikinimų. Esu žmogus ir negaliu nutraukti kito žmogaus gyvybės. Mano pareiga ir profesinis pašaukimas yra išgelbėti žmogaus gyvybę, o ne ją nutraukti, palengvinti žmogaus kančias, o ne jas prailginti.
Nepasitikėjimas medikais ir taip yra aštri problema Lietuvoje. Todėl nė vienas nenorėtų prisidėti prie dar vieno, žmogžudžių, budelių įvaizdžio, stiprinimo. Visuomenė turi plačiau diskutuoti apie natūralią gyvenimo pabaigą, ypač nepagydomų išplitusių ligų atvejais, paliatyvinės pagalbos būdus, jos prieinamumą ir kokybę.
Kita vertus, dirbdama reanimacijos srityje, labai dažnai susiduriu su klausimu, kuo skiriasi gyvenimo pratęsimas nuo mirties pratęsimo. Ši riba yra labai plonytė, slidi, individuali.
Juk ne paslaptis, kad skausmą malšinantys vaistai, narkotiniai analgetikai turi pašalinį poveikį, kuris pagreitina paciento mirtį. Taigi, galime diskutuoti, ar tai nėra savotiška eutanazija.
Tai sudėtingas, dvilypis, filosofinio pobūdžio, supratimo, nuo religinių įsitikinimų ir vertybių priklausantis gyvenimo pabaigos klausimas. Todėl nemanau, kad neatsiras ir tokių medikų, kurie galės ryžtis eutanazijos atlikimui, juk visi keičiamės, keičiasi ir mūsų požiūriai. Tampa labai svarbu turėti savo įsitikinimus, atsakomybę, vertybių sistemą, būti pasiruošus ją teigti ir apginti.
Anksčiau medicina buvo paternalistinė, kai gydytojas viską pasakydavo ir spręsdavo, o ligonis tik nuolankiai klausydavo ir vykdydavo nurodymus. Dabar medicina kitokia – pacientą gydytojas informuoja, o sprendimus priima kartu, leidžiant rinktis.
Todėl aš už tai, kad eutanazija irgi turėtų būti kiekvieno žmogaus valia, laisvas pasirinkimas ir jo atsakomybė. Pasirinkimui turėtų būti prieinama ir visvertė paliatyvinė pagalba ligonio gyvenimo pabaigoje, ne tik eutanazija. Juk vienas pagrindinių principų medikų darbe yra paisyti paciento interesų. Gydytojas turėtų atlikti pareigą viską išaiškindamas ir leisdamas pacientui nuspręsti, kas jam pačiam geriau. Kai žmogui leidi pasirinkti, tada jis pradeda giliau, plačiau galvoti, pasirenka atsakingiau ir dėl savo pasirinkimo jis būna tikresnis.
Pasaulyje paplitusi praktika, kai žmonės pareiškia išankstinę valią dėl savo gyvenimo pabaigos. Amerikoje tuo pasinaudoja gal trisdešimt procentų žmonių. Galėtume ir Lietuvoje įstatymais tai įtvirtinti, kad žmonės kuo anksčiau apie tai pradėtų diskutuoti ir išreikštų išankstinę savo valią.
Britanijoje pacientai, susirgę sunkia, lėtine išplitusia liga, kai numatoma likusio gyvenimo trukmė dvylika mėnesių, su medikais aptaria gyvenimo pabaigos planą, kuriame apibrėžiama, kur ir kaip jie praleis paskutines gyvenimo dienas, kokio ne naudingo, bet šiuo atveju jiems labiau žalingo gydymo metodo atsisakyti, kaip palengvinti fizines ir psichines kančias.
Jeigu žmogus galėtų matyti, kaip atrodo pamažu irstantis jo kūnas, kurio gyvybė palaikoma tik prietaisų pagalba, jam taptų sunku žiūrėti į save patį. Medikui tai stebėti nė kiek ne lengviau, ypač kai jis žino, kad visos galimybės išnaudotos, lieka tik matyti paciento kančias ir laukti.
Tačiau aš, turbūt kaip ir dauguma medikų, tuo budeliu būti negalėčiau. Nors jeigu man pačiai tektų patirti kančias gyvenimo pabaigoje, sergant nepagydoma liga, aš nežinau, ar neprašyčiau tai greičiau pabaigti eutanazijos būdu. Bent jau dabar taip atrodo. Manau, kad tiek mes, medikai, tiek visuomenė šiam klausimui dar turi subręsti, labiau pasitikėti vieni kitais.
Žmonės mums dažnai sako, kad mes, medikai, priprantame prie mirties. Tai netiesa, neįmanoma prie jos priprasti. Tik mes negalime išgyventi paciento mirties taip, kaip savo artimo, nes kitaip mes „perdegtume“ anksčiau laiko. Į mirtį turime žiūrėti profesionaliai, tačiau su užuojauta ir supratimu mirštančiajam ir jo artimiesiems.
Nemanau, kad pavyktų priprasti ir prie eutanazijos. Nenorėčiau priprasti, norėčiau išdrįsti sąmoningai vykdyti arba nevykdyti žmogaus pasirinkimą ir prisiimti už tai atsakomybę. Tą darant, turi tvirtai žinoti, kodėl tai darai.
Laura Baliukonienė,
Susiję straipsniai
