Reforma Klaipėdoje: laikas sėsti prie derybų stalo(15)

Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo procesas Klaipėdoje jau kurį laiką įstrigęs. Ieškoti kelio iš aklavietės pasiryžęs naujasis miesto meras Vytautas Grubliauskas jau rengiasi inicijuoti sunkias, bet būtinas derybas.

Vadinamoji ligoninių tinklo pertvarka atsidūrė aklavietėje. Kur jūs įžvelgiate kliūtis, trukdančias tęsti jau pradėtus darbus?

Teiginiai, jog reforma stringa tik dėl tam tikrų asmenų tarpusavio nesutarimų, tėra bandymas supaprastinti situaciją. Manau, kad tai tėra dūmų uždanga, slepianti tikrąsias priežastis.

Nesu ekspertas, tačiau dar dirbdamas Seime daug domėjausi šiuo klausimu. Kaip žmogus, šiek tiek susipažinęs su situacija iš vidaus, matau klaidą tame, jog vieną restruktūrizacijos modelį bandoma taikyti absoliučiai visai sistemai. Pradiniame etape tai galbūt ir logiška. Tačiau jei vykdome rimtą kompleksinę sistemos reformą, kalbėti apie tai, kad realizuojami visi jau pradžioje užsibrėžti tikslai, mažų mažiausiai keista. Normalu įsibėgėjus procesui kai ką koreguoti, kai kuriuos sprendimus keisti, kai kurių galbūt visai atsisakyti.

Reklama

Jūsų nuomone, reforma Klaipėdoje įgyvendinama neteisinga kryptimi?

Klaipėdos situacija šiek tiek skiriasi nuo bendro šalies konteksto. Kalbant apie miesto sveikatos priežiūros įstaigų būklę, reikia pažymėti, kad visos ligoninės, nors anksčiau buvo skirtingo pavaldumo, bendradarbiavo, dirbo drauge ir ypatingos trinties ar įtampos tarp jų nebuvo. Taigi sistema veikė. Esu įsitikinęs, jog Klaipėdoje reikia ieškoti savito sprendimo. Scenarijų ir variantų gali būti labai įvairių.

Esu įsitikinęs, jog miestui pavaldžios Klaipėdos universitetinė ligoninė ir Klaipėdos vaikų ligoninė yra gerai dirbančios, gerą vardą turinčios gydymo įstaigos. Dėl jų, man regis,  ypatingų priekaištų neturi nei miesto Taryba, nei savivaldybės administracija. Taigi ar turi prasmės sprendimas jungti įstaigas, jeigu jos veikia ganėtinai stabiliai ir gerai? Ar jungimas, prisidengiant administracinių išlaidų taupymu, geresnėmis investicijų pritraukimo galimybėmis, neduotų priešingo efekto? Ar taip neišbarstytume to įdirbio, kuris sukauptas per daugelį metų?

Gal jūs už tai, kad reforma apskritai nepaliestų Klaipėdos įstaigų, kad viskas liktų kaip buvę?

Ne. Laikausi pozicijos, kad Klaipėda neturi ir negali atsiriboti nuo reformos ir gyventi tarsi atskira kunigaikštystė. Aš būčiau linkęs palaikyti ir matau perspektyvą jungti Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžias įstaigas. Pats nesiūlau tokio varianto, bet jau girdėjau svarstant ir tokią galimybę. Tokiu atveju visai tikėtina, kad Klaipėdos Jūrininkų ligoninė ir Respublikinė Klaipėdos ligoninė būtų jungiamos į vieną vienetą. Girdėjau apie tai kalbant aukštame politiniame lygmenyje ir manau, kad šios kalbos turi pagrindą.

Konfigūracijos, apie kurias aš girdėjau, man primena neapskaičiuotą rokiruotę, kurios pabaigoje nebeaišku, ką turėsime. Tarkime, jungtume Jūrininkų ligoninę su Klaipėdos universitetine ligonine, Respublikinę Klaipėdos ligoninę – su Klaipėdos vaikų ligonine, Klaipėdos  steigėjo teises perimtų Sveikatos apsaugos ministerija, o Respublikinė Klaipėdos ligoninė pereitų iš ministerijos į Klaipėdos miesto savivaldybės rankas. Ministerijos pareigūnų klausiu – kokia tokių nepagrįstų jungimų, kaitaliojimų prasmė? Ar tai neigiamai neatsilieptų įstaigų veiklai, teikiamų paslaugų kokybei, pacientų gerovei? Aiškaus atsakymo neišgirdau.

Koks pertvarkos variantas jums atrodo priimtinas, naudingas?

Turiu aiškią poziciją, kurią tikrai verta ginti ir dėl kurios reikia rimtai diskutuoti ir ją svarstyti. Kalbu apie tai, kad Klaipėdos vaikų ligoninė galėtų išlikti savarankiška įstaiga, nejungiant jos prie kitų. Girdžiu įvairių argumentų, kurie neva pagrindžia tokio jungimo naudą pačiai ligoninei, tačiau aš lygiai taip pat galiu pasiūlyti pasidairyti aplink. Daugelyje Europos valstybių vaikų ligoninės turi savarankiškos įstaigos statusą ir puikiai veikia. Klaipėdos vaikų ligoninė sustyguota visais požiūriais: turi naujausią įrangą, kvalifikuotų specialistų komandą, galiausiai jaukias, gerai sutvarkytas patalpas, aplinką. Manęs nė kiek negąsdina tai, kad ši įstaiga taptų išimtimi dabartinės reformos kontekste. Nereikia bijoti išimčių, jeigu jos negriauna bendros sistemos. Šiuo klausimu turiu tvirtą nuomonę ir kol kas neišgirdau argumentų, kurie ją pakeistų.

Kokia jūsų nuomonė dėl galimo Klaipėdos universitetinės ligoninės ir Klaipėdos jūrininkų ligoninės jungimo?

Klaipėdos universitetinė ligoninė vis stiprina ryšius su Klaipėdos universitetu. Tai liudija mokslo ir praktinės medicinos jungimosi procesus, ir tai labai perspektyvu. O mes stengiamės įsikišti, restruktūrizuoti neturėdami aiškios vizijos, ką tai duos.

Juokais klausiau ministerijos vadovų: kaip keršysite Klaipėdai? Juokaujant man ir buvo atsakyta, kad keršto plano nėra. Tačiau manau, kad jeigu Klaipėda laikysis savo tvirtos pozicijos ir nenuolaidžiaus, gali būti bandoma mus subtiliai „pamokyti“, pavyzdžiui,  nukreipiant investicijas į kitas įstaigas. Kas galėtų paneigti, jog ministerijos sprendimas nebeskirti lėšų Traumų centro įkūrimui Klaipėdos universitetinėje ligoninėje tebuvo bandymas parodyti, kas šiame žaidime svarbiausias?  Dirbdamas Seime ne kartą kreipiausi su klausimais į ministeriją, tačiau argumentai, kuriuos išgirdau, tikrai manęs neįtikino.

Mano nuomone, turėtume be jokių kategoriškų išankstinių nuostatų sėsti prie derybų stalo. Apie tai užsiminė ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas, kai kurie ministerijos pareigūnai. Reikia ieškoti būdų, kaip išeiti iš šios situacijos.

Vos prieš keletą mėnesių Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas viename interviu aiškiai pasakė į Klaipėdą atvykti neketinantis, jis gana kandžiai pasisakė ir buvusio mero Rimanto Taraškevičiaus atžvilgiu, kaltino jį užsispyrimu ir asmeniniu palankumu Klaipėdos universitetinės ligoninės vadovui prof. Vinsui Janušoniui. Be to, jis neatsiliepė į tuomečio mero kvietimą dalyvauti atviroje diskusijoje Klaipėdos miesto savivaldybėje. Kas dabar pasikeitė?

Noriu tikėti, jog toks patyręs politikas kaip Antanas Matulas, turintis šioje srityje neginčytiną kompetenciją, geba atsiriboti nuo emocijų, simpatijų, antipatijų konkretiems asmenims. Nenorėčiau sureikšminti savo vaidmens ir teigti, jog pasikeitus Klaipėdos miesto valdžiai, keičiasi ir komiteto, kuriam A.Matulas vadovauja, pozicija.

Tikiuosi, kad mano išsakytos mintys nebus įvertintos kaip kraštutinė pozicija, dėl kurios jau nebegalima derėtis. Sakau gi – sėskim prie stalo – ministerija, miesto medikų bendruomenė, miesto vadovai, Seimo Sveikatos reikalų

komiteto nariai, visi su savo nuomone ir vizijomis, bandykime rasti galimybių, bent keletą sąlyčio taškų, sprendimų, dėl kurių galėtume visi sutarti. Aš linkęs tikėti, kad tų galimybių yra. Labai norėčiau, kad nė viena pusė nestotų į kovingą pozą, laikydamasi įsikibusi tik savojo varianto. Tikiu pono A.Matulo politine išmintimi, kompetencija, pragmatiškumu ir įžvalga ir sakau, kad ieškoti tiesos ir sprendimų mes privalome. Kokie jie bus, priklausys nuo mūsų noro eiti reformos, teigiamų pokyčių link.

Jūsų pirmtako R.Taraškevičiaus ir jo vadovaujamos Tarybos pozicija neatiduoti Klaipėdos universitetinės ligoninės steigėjo teisių Sveikatos apsaugos ministerijai buvo tvirta ir nepajudinama. Gal jūs nuosaikesnis šiuo klausimu?

Savivaldybei pavaldžios įstaigos nėra mero nuosavybė. Nuo visos Tarybos pozicijos priklausys reformos vertinimas. Šiuo metu aš išsakau savo, kaip mero, Tarybos nario, poziciją. Galiu nujausti ir Tarybos nuostatą. Reformos klausimu kol kas neteko bendrauti su kiekvienu Tarybos nariu, tačiau bent jau valdančiosios koalicijos politinių jėgų atstovų dauguma, drįsčiau teigti, labiau linkusi palaikyti mano ką tik išsakytą poziciją. Manau, kad visiems būtų naudinga atvira diskusija be išankstinių nuostatų, be užuominų apie galimas neigiamas pasekmes.

Turėtume pripažinti vieną tiesą: modelis, kuris tiko Vilniui, Kaunui, Šiauliams, Panevėžiui, Klaipėdai  nevisiškai tinka.

Mes nenorime likti atskirti nuo reformos.  Ilgametis nuoseklus Savivaldybės dėmesys savo įstaigoms lėmė tai, kad jos šiandien veikia gerai, jos nėra tokioje padėtyje, kad reikėtų jas kaip nors gaivinti, reanimuoti, jungti prie ko nors ar kitaip reorganizuoti.

Ar galime daryti išvadą, jog palaikote trečios Lietuvoje universiteto ligoninės kūrimo idėją?

Gyvenimas jau savaime diktuoja tokią sprendimų seką, kad Klaipėdoje būtų stiprus gydymo ir mokslo centras. Ar tam reikalingas dramatiškas reformos modelis, perstumdant nuosavybės svertus iš vienų rankų į kitas, nesu visiškai tikras. Dar pasikartosiu: nenorėčiau, kad būtų švaistomasi tokiais banaliais argumentais, kad tai neva tik vyriausiųjų gydytojų tarpusavio nesutarimai dėl to, kas vadovautų sujungtoms įstaigoms. Tai tik pigi populistinė priedanga ieškant drąsaus sprendimo, kuris galbūt ne visai telpa į reformos rėmus.

Niekas neturėtų stoti į kategorišką poziciją. Dabar svarbiausia tai, kiek kuri pusė yra pasiryžusi pakeisti savo nuostatą, kiek nusileisti ir sutarti dėl bendro modelio, kuris būtų daugiau ar mažiau priimtinas visiems. Tai nėra lengvas, bet nėra ir beviltiškas derybų procesas.

Kalbino Eglė Petkutė