Kokius pokyčius sveikatos sistemai žada rinkiminiai 2016-ieji metai?

Vargu ar šiais, rinkiminiais, metais galima tikėtis reikšmingų pokyčių sveikatos apsaugos sistemoje, - abejoja portalo kalbinti profesoriai Juozas Pundzius ir Danguolė Jankauskienė. Dalindamiesi savo pasvarstymais apie 2016-aisiais būtinas įgyvendinti naujoves, abu sutaria  - būtina peržiūrėti sveikatos sistemos finansavimą ir stiprinti pirminės sveikatos priežiūros grandį.

Reklama

Skirti daugiau milijonų

Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas profesorius Juozas Pundzius įsitikinęs, kad „15 metų imitavus pokyčius sveikatos sistemoje 2016-aisiais pagaliau pribrendo laikas imtis realaus darbo“. Tačiau pirmiausia kalba apie finansavimą, kuris esąs „akivaizdžiai per mažas“: „Iš senų laikų tebesivelka ta pati sistema, kad dirbantieji moka gerokai didesnes įmokas į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą (PSDF) nei valstybės draudžiamieji.  Jei įmokos už pastaruosius būtų prilygintos dirbančiųjų įmokoms, situacija labai pagerėtų, - sako J. Pundzius. – Esant dabartinei tvarkai dirbantieji tarsi moka už save, bet iš tiesų koks trečdalis jų įmokų atitenka valstybės draudžiamųjų sveikatos priežiūros išlaidoms padengti“.

Profesorius pabrėžia, kad šiemet ir dar kitus dvejus ateinančius metus numatytas laipsniškas sveikatos priežiūros finansavimo didinimas po 40, 80 ir 120 mln. eurų kasmet tesąs tik lašas jūroje, palyginti su 4 milijardais.

„Jei šiemet būtų pridėta apie porą šimtų milijonų eurų, o kitais metais toliau laipsniškai didinamas  finansavimas, tuomet jau būtų galima kalbėti apie juntamus teigiamus pokyčius“, - sako portalo pašnekovas.

Šeimos gydytojų nepriklausomybė

Kitas svarbus šių metų tikslas, profesoriaus nuomone, turėtų būti sveikatos priežiūros sistemos tvarkymas, gerinant paslaugų kokybę bei jų prieinamumą: „Sveikatos koncepcijoje deklaruojamas siekis, kad pirminė asmens sveikatos priežiūra išspręstų 80 proc. visų sveikatos problemų. To siekiama visame pasaulyje, bet yra šalių, kur artėjama prie šio skaičiaus, o Lietuvoje jis tesiekia 20 proc. Iš to ir kyla daugybė problemų, pavyzdžiui, ilgos eilės pas specialistus. Būtina pradėti koncentruoti dėmesį į pirminę sveikatos priežiūros grandį, bet iki šiol vyko tik kažkoks atsikalbinėjimas ir veiklos imitacija“.

J. Pundziaus teigimu, yra veiksnių, kurie galėtų pastimuliuoti šeimos gydytojų institucijos stiprinimą, ir kai kurių priemonių ar bent jau reikalingų sprendimų siekiant jį įgyvendinti būtina imtis jau šiais metais: „Šeimos gydytojai turėtų tapti nepriklausomais kontraktoriais, tai yra sudaryti sutartis ne su įstaigomis, o tiesiogiai su ligonių kasomis, kaip yra kitur pasaulyje. Tokiu atveju jis turės asmeninį interesą tobulėti ir siekti kokybiškesnių paslaugų, prisiimti skatinamųjų paslaugų, nesiųsdamas paciento kiekvieną sykį pas specialistą. Deja, šis svertas kol kas net nesvarstomas, nors Sveikatos apsaugos ministerija tokį tikslą yra deklaravusi jau prieš 15 metų. Tačiau kai Nacionalinė sveikatos taryba primena jį, mums pateikiami skaičiai apie tai, kiek daug mūsų šalyje šeimos gydytojų dirba privačiose įstaigose. Nors mes kalbame apie visai ką kita – apie nepriklausomus šeimos gydytojus, kurie nėra niekieno samdiniai – nei valstybinių įstaigų, nei privataus verslo“.

Skatinamųjų paslaugų skatinimas

Veikiant tokiai sistemai, profesorius aiškina, būtų itin efektyvus ir kitokiomis proporcijomis pasidalijantis paslaugų apmokėjimas: „Dabar šeimos gydytojui „už galvą“ (už prisirašiusį pacientą – aut. pastaba) mokama 90 proc., 10 proc. – lyg ir už skatinamąsias paslaugas. Reikalingas kitoks santykis – 60 ar 65 proc. „už galvą“ ir 35 ar 40 proc. – už paslaugas. Tokiu atveju šeimos gydytojas bus suinteresuotas tobulėti, pvz., atlikti echoskopiją, endoskopiją. Taip sumažėtų eilės pas specialistus, kurių taip trūksta. Ir net nėra būtinybės jų „prikepti“ dar daugiau. Žinoma, šiems pokyčiams  įgyvendinti nepakanka vienerių metų – gali prireikti ir penkerių. Tačiau šiemet tikrai būtų įmanoma parengti šių priemonių vykdymo planą.  Atėjo laikas realiai pradėti dirbti“.

Žalos atlyginimas be kaltės

J. Pundzius kalba ir apie  žmonių išteklių problemą: „Klaidingai manoma, kad mūsų gydytojai iš Lietuvos bėga dėl žemų atlyginimų. Bėga ir dėl to, bet dar labiau juos iš čia veja baimė būti apkaltintiems dėl gydymo klaidų. Lietuviškas žalos atlyginimo pacientui įstatymas yra pats griežčiausias Europoje. Net skandinavai stebisi, kaip jis funkcionuoja mūsų šalyje su mūsiška draudos sistema. Todėl būtina pagaliau  įdiegti apmokėjimo be kaltės nukentėjusiam asmeniui sistemą“.

 Slaugytojų kvalifikacijos kėlimas

Profesorius užsimena ir apie slaugytojų kvalifikacijos didinimą bei  dalies gydytojų funkcijų perėmimą. „Šia linkme jau pradėta judėti, bet ne nuo to galo – labai aukštos kvalifikacijos slaugytojai perima aukštos klasifikacijos gydytojų funkcijas, - kalba J. Pundzius. – O pradėti reikia nuo paprastesnių dalykų, nuo kasdienybės, dokumentų tvarkymo ir pan. Juk pasaulyje gydytojų ir slaugytojų santykis yra 1:4, o Lietuvoje -  1:2,2. Žinoma, tai yra personalų vadybos klausimas, bet reikalingi sisteminiai pokyčiai“.

Iškelti viešąjį interesą

„Pagaliau turime nuspręsti, kad  viešasis interesas turėtų būti aukščiau už individualią pseudolaisvę. Ir kalbu ne tik apie skiepus, dėl kurių jau priimtas atitinkamas sprendimas, bet ir, pvz., sergančiuosius tuberkulioze. Šveicarijoje - demokratiškoje šalyje - įstatymai  numato, kad asmuo, kuris serga tuberkulioze  ir nesigydo, taip keldamas grėsmę visuomenei, pasodinamas į kalėjimą. Lietuvoje -  atvirkščiai. Kalėjime susirgęs tuberkulioze  nuteistasis išleidžiamas į laisvę ir platina ligą. Todėl Lietuva  ir pirmauja pagal atspariosios tuberkuliozės plitimą“.

„Užmarinuotas“ IV reformos etapas

Prof. J. Pundzius neslepia nusivylimo, kad praėjusių metų pabaigoje nuspręsta atidėti – tebūnie ir netobulo – IV  sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo vykdymą: „Prieš rinkimus pradėti jo įgyvendinimą nepopuliaru, todėl ir “užmarinavo“ iki 2017-ųjų. Pradėti jį  įgyvendinti labai reikia dar šiais metais, bet tikriausiai to jau nebus“.

Draudžiamieji įstatymai

Tęsdamas  mintis apie būtinus 2016-ųjų darbus Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas užsiminė ir apie žalingų įpročių įstatymų priėmimą. „Draudžiamosios  priemonės nieko nekainuoja, nebent jų administravimas, o  yra labai efektyvios. Tad reikia mažinti alkoholio bei tabako  prieinamumą laiko, vietos bei kainos atžvilgiu. Nes auklėjamosios ir šviečiamosios priemonės  yra brangios ir beveik neefektyvios. Todėl ir  reikalingi atitinkami draudžiamieji įstatymai“.

 Vyriausybės pažadų inventorizacija 

  „Šie metai Vyriausybei bus jos programoje pažadėtų priemonių inventorizacija, - sako Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų instituto profesorė, Sveikatos tyrimų laboratorijos vadovė  Danguolė Jankauskienė. -  Pagal viešosios politikos formavimo patirtį Lietuvoje, vargu ar prieš Seimo rinkimus galima tikėtis kokių radikalių permainų. Tai būtų neišmintinga. Kas būtų išmintinga ir ką paprastai daro visos valdžios prieš rinkimus, tai įvairiais būdais didinti žmonėms pajamas, socialines garantijas, mažinti kainas ir kt., t.y. daugiau dėmesio skirti populiariems, o ne nepopuliariems sprendimams. Pastarieji jau susiję su struktūrinėmis reformomis, viešojo valdymo gerinimu, resursų racionalizavimu“.

Profesorės manymu, sveikatos apsauga - irgi ne išimtis politikoje.

„Tuo labiau, kad sveikatos reformose Lietuva pasirinko nuosaikų, o ne radikalų kelią, - sako portalo pašnekovė. - Ko gero, ir toliau bus nuosaiki sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizacija, panašiais tempais bus įtraukiami vaistai į kompensuojamų vaistų sąrašą, bus rodomas visuomenei politikų dėmesys gerinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, nesvarbu, ar įgyvendinamomis ar nelabai, priemonėmis (kelia nerimą Prezidentūros teikiamame įstatymo projekte numatytos priemonės eilėms mažinti), prasidės nauji šaukimai ES struktūrinių fondų finansinės perspektyvos programoms, kurių didžioji dauguma įgyvendinama valstybės planavimo būdu, todėl galimi projektai ir pareiškėjai bei finansavimo sumos numatyti iš anksto. Visgi tikiuosi, kad bus tęsiamos geros iniciatyvos: pvz., išjudės dabar daug problemų patiriantys  e. sveikatos pagrindiniai moduliai: e. receptas, e. registracija, e. ligos istorija ir bus atsižvelgiama į jau įdiegusių šias sistemas įstaigų patirtį; tikiuosi proveržio slaugos politikoje ir slaugos kokybėje didinant slaugytojų savarankiškumą ir prestižą; gal kada nors bus atsigręžta į inovacijų finansavimą; bus sutvarkytas kompetencijos ir referencijos centrų retomis ligomis sergantiems pacientams steigimo ir valdymo modelis, orientuotas ne į konkurenciją, o į bendradarbiavimą tarp įstaigų“.

Skatinti įstaigų bendradarbiavimą

Vis dėlto, D. Jankauskienės nuomone, yra keletas dalykų, būtinų šiemet bent jau pradėti svarstyti tam, kad po to būtų priimti kardinalūs sprendimai sveikatos politikoje: pirminės sveikatos priežiūros (PSP)                                                                                                   komandos grupinėje praktikoje formavimas, integruotos sveikatos priežiūros bei bendradarbiavimo tarp įstaigų ir valdymo tinkluose modelių sukūrimas, ir, anot pašnekovės, svarbiausia - mokesčių sistemos pertvarka.

„Baugu, kad einama priešinga PSP vystymui linkme, - sako profesorė. - Turiu omenyje profilaktinių sveikatos programų koordinavimui teikiamus pasiūlymus, perduodant profilaktikos koordinavimą aukštesnio lygio įstaigoms; PSP centrų bei poliklinikų ir ligoninių sujungimą“.

Kalbėdama apie bendradarbiavimą tarp įstaigų ir valdymo tinkluose, D. Jankauskienė tvirtina: „Dėl užsitęsusio finansinio badmečio įsigaliojusios iškreiptos konkurencijos pasekmės bei įstaigų restruktūrizacijos klaidos sveikatos priežiūros įstaigų santykiuose yra pragaištingos. Viename mieste ar net vienoje gatvėje esančios nebendradarbiauja, dėl to pacientai negali pasinaudoti turimais resursais. Kai kurių stacionarinių lovų miestuose yra ryškiai per daug, o kitų, pvz. terapinio, neurologinio profilio, net ir Vilniuje trūksta. Restruktūrizacija daugelį metų orientuota tik į rajonus, o miestai, kuriuose sunkiau priimti sprendimus dėl kelių steigėjų interesų, nepaliečiami. Ir to neištaisysi įsakymais, įstaigų sujungimais ar vien vadovų pakeitimu. Reikia keisti požiūrį į valdymą ir išmanyti jo pagrindinius principus per bendradarbiavimą iš apačios. Reiktų skatinti įstaigas pasirašyti bendradarbiavimo sutartis, kurti virtualius tinklus ir jų valdymą. Pokyčiai galimi ne vien finansinėmis paskatomis, bet ir modernaus valdymo paskatomis“.

Gydyti chroninį finansinį badmetį

„Ir akivaizdu, kad sveikatos apsauga negali kokybiškai funkcionuoti su dabartinėmis lėšomis. Teiginys, jog “pinigų užtenka, tik reikia dirbti efektyviau”, nekeičiant sveikatos ir savęs nežalojančios gyvensenos įpročių (kas yra ilgas procesas, už kurį atsakinga ne vien sveikatos sistema,  o yra visų žinybų uždavinys), yra iš principo neteisingas, nes tyrimai rodo, kad restruktūrizuojant paslaugas galima sutaupyti apie 5 proc. PSDF biudžeto, - sako D. Jankauskienė. - Deja, investicijos į žmonių sveikatą ir sveikatos apsaugos poreikiai yra dešimtis kartų didesni. Taigi esminiai ir rezultatyvūs sveikatos sistemos pokyčiai įmanomi tik didelės politinės valios pastangomis padidinus sveikatos apsaugos finansavimą ir peržiūrint jo šaltinius. Vien sveikatos priežiūros įstaigų iniciatyvomis problemos neišspręsime“.

Profesorė pabrėžia, kad sveikatos sistemos finansavimas yra neadekvatus valstybės įsipareigojimams ir keliamiems reikalavimams sveikatos priežiūros paslaugų kokybei, kad patenkintų senstančios visuomenės poreikius ir lygiuotųsi pagal technologijų išsivystymo lygį su kitomis išsivysčiusiomis ES valstybėmis. Jos teigimu, tai patvirtina begalė tyrimų, studijų, statistinių palyginamųjų analizių.

„Pagal 2013 m. Europos sveikatos apsaugos paslaugų naudotojų indeksą (The Euro Health Consumer Index 2013) Lietuva užpernai užėmė 24 vietą iš 35, - sako  portalo pašnekovė, pridurdama, esą pateikiant 2014 metų indekso duomenis buvę nemažai keblumų, todėl juo remtis esą yra netikslu. - Nors Lietuvos sveikatos apsauga dažnai įvertinama blogai, tačiau pagal rodiklį, kokia vertė gaunama už į ją investuotus pinigus, matome, kad mūsų šalis pasirodo puikiai ir pagal šį santykį 2013 metais buvo šešta nuo viršaus tarp Europos valstybių. Tai rodo, kad esama sistema nėra jau tokia neefektyvi, kaip populiaru šnekėti. Bet jei finansavimo padėtis nesikeis, rodikliai tik blogės. Negalima pamiršti, kad senėjanti populiacija kels naujų ir brangių iššūkių, taip pat daug kainuoja tobulėjančios medicinos technologijos, atsirandantys inovatyvūs vaistai ir kita. Tokiame fone sveikatos sistemos finansavimas yra chroniškai per mažas.  Reikia pagaliau imtis ryžtingų, nors ir politiškai nepopuliarių politiškai sprendimų bei gydyti šią chroninę ligą“.