Vartant senas archyvines ambulatorines korteles į akis krinta tituliniame puslapyje šalia svarbių žymų surašyti darboviečių pavadinimai ir einamos pareigos - AB “Plasta“ apskaitininkė, lopšelio-darželio „Pempiukas“ auklėtojos padėjėja, įmonės „Skonis“ virėjas, „Grūstos“ ekskavatorininkas...
Užmetęs akį į tą įrašą gydytojas jau turėjo vieną svarbią žinią apie pacientą - ką jis veikia, kai nemiega. Buvo gero tono požymis persimesti su žmogum keliais žodžiais apie jo darbo peripetijas, tie vizitai buvo labiau suasmeninti, nes vienaip bendravai su mokytoju, kitaip reikėjo išaiškinti apie jo ligą kiemsargiui. Buvo lengviau prisikapstyti iki negalavimo priežasčių, lengviau nuraminti norinčius dažnai „sirgti“, nes prisibijodavo, kad iš darbovietės paskambins daktarui. Ir paskambindavo, ir tikrindavo.
Dabar prieš šeimos gydytoją atsisėda tik vyras ar moteris, kurie skundžiasi skausmu, nerimu ar sutrikusia kokio organo funkcija. Kuo jie gyvena, kokiomis sąlygomis dirba, koks jų požiūris į darbą, šeimą, sveikatos priežiūrą, gali tik spėlioti. Tad būna ir taip, kad šeimos gydytojas kartu su pacientu dvejus metus vargsta dėl nepaaiškinamų polineuropatijų, kol atkapsto, kad pacientė siuvėjauja tokioje pusiau legalioje siuvykloje su baisiom vibruojančiomis siuvimo mašinom jau beveik dešimtmetį! Iš paskutinio modelio automobilio išlipęs pacientas sakosi esąs registruotas darbo biržoje ir kiekvieną kartą primena žinąs, kas jam priklauso. Jaunas vaikinas į klausimą, kuo dirbi, sako, kad tai jis neprivalo sakyti. Tai svarbu, nes jis 10 val. kasdien sėdi palinkęs prie kompiuterio ir jam jau dabar reikia patarti, kaip gyventi toliau. Bet jis tyli, todėl gydytojas išrašo tik vaistų nuo skausmo, nes jam skauda kaklą! Sakysite, kad bent vieną kartą per metus pacientas ateina pasitikrinti sveikatos dėl darbo ir tada galima ką nors įsidėmėti. Nemanau.
Neprisimenu, kuriais metais buvo atsisakyta nuostatos žinoti apie paciento pareigas ir darbovietes. Netgi rekomenduota įkyriai neklausinėti. Turiu nuojautą, kad tas savotiškas anonimiškumas ir atvėrė Pandoros skrynią, iš kurios pasipylė pacientų teisės ir tik teisės, reikalavimai ir anonimiškai “drąsus” nesiskaitymas su gydytojų darbu. Nusivilkęs mundurą, policininkas namuose terorizuoja šeimą, o atėjęs pas šeimos gydytoją liepia jai rašyti siuntimą pas specialistus dėl sūnaus nervingumo ir blogo mokymosi. Vieniša mama gauna tik pašalpą ir tikrai nenupirks vaikui reikalingų, bet brangių vaistų. Atkapstai tuos dalykus net nežinodamas, bet kiek sutaupytum laiko ir sveikatos, jei iš anksto žinotum. Kiekvienas užsiėmimas ir profesija, socialinė padėtis uždeda tam tikras nuostatas elgsenoje ir gali tapti negalavimų priežastimi.
Gal ir medikai neatrodytų tokie šalti ir neužjaučiantys, neįsigilinantys, jeigu iš jų nebūtų atimta teisė žinoti tuos keletą dalykų, kurie leidžia pradėti pokalbį gydytojo kabinete, pavyzdžiui, nuo klausimo: ”Kiek kartų per dieną dirbdama prekybos centro kasoje pasakote laba diena?”
Šiame straipsnyje pateikta subjektyvi autoriaus nuomonė, todėl VLMEDICINA.LT už turinį neatsako.